Daugiau nei 6 milijonai 5 – 19 metų vaikų turi psichologinių problemų, kurios yra pakankamai rimtos, kad trukdytų mokytis ir reikalautų tam tikro kontakto su profesionalais.

Vaikų psichologiniai sutrikimai yra skirstomi į :

• Išorinius sutrikimus. Jie apibūdinami kaip labiau į išorę nukreiptas elgesys. Tai dėmesio trūkumo / hyperaktyvumo sutrikimai, elgesio sutrikimai.
• Vidinius sutrikimus, apibūdinamus kaip į vidų nukreipta patirtis, elgesys, pvz., depresija, nerimo sutrikimai, nuotaikos sutrikimai.

Psichodinaminė terapija

Tai giluminis asmenybės keitimo būdas, kurio tikslas yra išspręsti neurozinį koinfliktą, t.y. atskleisti pasąmonės turinį ir jį integruoti į sąmonę. Terapijoje naudojamas laisvųjų asociacijų metodas, sapnų ir fantazijų analizė, hipnozė. Hipnozė naudojama: norint sukelti tam tikrus mąstymo ir elgesio pasikeitimus, kaip pagalba psichoterapijoje ir relaksacijai. Pasakojant savo fantazijas terapeutui, klientas gali įgyti suvokimą, įžvalgą (insight), susijusį su ankstesne patirtimi ir konkrečiu realybės iškraipymu. Terapijoje su vaikais tą įžvalgą ir suvokimą perteikia terapeutas. Taigi asmeninio gyvenimo suvokimas ir yra daugumos psichoterapijų tikslas. Psichodinaminės orientacijos terapija akcentuoja gana specifiškų problemų ar problemų grupių sprendimą, labiau nei bendrą asmenybės keitimąsi.

Vaikų sapnai pagal S. Freud

Vaikų sapnai būna aiškūs, rišlūs, lengvai suprantami ir nedviprasmiški. Žinoma, ne visi. Sapnų iškraipymas randasi labai ankstyvoje vaikystėje; yra užfiksuota penkerių – aštuonerių metų vaikų sapnų, pasižyminčių beveik visomis vėlesnių sapnų ypatybėmis. Apsiriboję amžiumi nuo nuio pastebimos psichinės veiklos pradžios iki ketverių ar penkerių metų atrasite visą aibę sapnų , kuriuos galima pavadinti infantiliais ir kurie pasitaiko ir vėlesniais vaikystės metais. Net ir suaugusieji tam tikromis aplinkybėmis sapnuoja sapnus, prilygstančius tipiškai infantiliems.

Norint suprasti tokius vaikų sapnus nereikia analizės, nereikia jokios technikos. Nereikia klausinėti sapną pasakojančio vaiko. Tereikia prie jo sapno pridurti kiek žinių iš vaiko gyvenimo. Kaskart būna kažkoks sapną paaiškinantis ankstesnės dienos išgyvenimas. Sapnas yra psichikos reakcija miegant į šį dienos išgyvenimą. Išreikštasis sapno turinys vaikų sapnuose sutampa su slaptuoju.

 

Dėmesio trūkumo / hyperaktyvumo sutrikimas

Vaikai, turintys dėmesio trūkumo/ hyperaktyvumo sutrikimą, yra ne tik aktyvesni už bendraamžius, bet pasireiškia ir suvokimo bei mokymosi sunkumai. Hyperaktyvumas yra dažniausia priežastis, dėl ko vaikai yra nukreipiami į psichologinės sveikatos įstaigas. Vaikai, kurie yra hyperaktyvūs, gali iš to išaugti, tačiau daugumai pagerėja tik iš dalies. Tik labai nedaugeliui vaikų, kurie turi šį sutrikimą, suaugus gali išsivystyti asocialios asmenybės sutrikimas.

Tradicinė psichoterapija naudinga tik kaip antrinė pagalbos priemonė susidoroti su emocinėmis bėdomis, kylančiomis dėl aplinkinių reakcijos į vaiko elgesį ir akademinės sėkmės trūkumo. Psichoanalizė šiuo atveju neefektyvi.

 

Elgesio sutrikimai

Vaikai, turintys elgesio sutrikimų dažnai praleidinėja pamokas, meluoja, vagiliauja, bėga iš namų ir skriaudžia gyvūnus bei kitus žmones. Vaikai, kurių elgesys yra asocialus arba hyperaktyvus, suaugę yra labiau linkę įsitraukti į kriminalinę veiklą, tapti alkoholikais ar turėti asmenybės sutrikimus nei vaikai, kurie turi emocinių sutrikimų.

 

Nerimo sutrikimai

Baimės ir fobijos. Dauguma vaikams būdingų baimių pranyksta be gydymo, tiesiog jiems užaugus. Kita vertus, kai kurios vaikų baimės yra intensyvios, trukdančios ir tampa specialistų susirūpinimo objektu, net jei vėliau ta baimė gali išnykti.

Psichodinaminį požiūrį į fobijas geriausiai atspindi Freudo mažojo Hanso atvejis:

5-erių metų Hansas atsisakė eiti į lauką, nes jis bijojo arklių. Jis bijojo, kad arklys jam įkąs. Dėl suvaržyto gyvenimo, berniuko tėvas kreipėsi į Froidą. Hanso tėtis dažnai žaisdavo su juo „arkliuką“ ir, Froido manymu, arklio apynasris priminė Hansui jo tėčio tamsius ūsus. Froidas manė, kad Hansas užslėpė agresyvias fantazijas ir mintis prieš savo tėvą, nes jis buvo vienintelis berniuko konkurentas dėl motinos meilės. Tuo pat metu Hansas mylėjo savo tėtį. Už tokį priešiškumą Hansas tikėjosi atpildo iš savo tėčio. Kad išvengtų įsivaizduojamos bausmės, Hansas „pamiršo“ agresyvius jausmus ir perkėlė atpildo baimę arkliams. Taip susiformavo baimė arklių įkandimams. Tai klasikinis meilės ir neapykantos tam pačiam asmeniui konfliktas.

Pagal psichodinaminį požiūrį, terapeutas turi padėti fobiją turinčiam vaikui atpažinti jausmus, kurie galėjo sukelti fobiją.

Išsiskyrimo nerimo sutrikimas. Vaikai su šiuo sutrikimu perdėtai nerimauja ar netgi puola į paniką, kai jie negali būti su pagrindiniais prisirišimo objektais, dažniausiai tėvais. Atsisakymo eiti į mokyklą atveju, bijoma ne mokyklos, o išsiskyrimo.

Psichosinaminio požiūrio atstovai teikia didelę reikšmę išsiskyrimo su tėvais nerimui arba baimei, kas gali nutikti, kol vaiko nebus. J. Bowlby teigė, kad atsisakymą eiti į mokyklą lemia 4 pagrindiniai bendravimo modeliai šeimoje:

1. Tėvas ar mama yra nerimastinga asmenybė, laikanti vaiką namie dėl kompanijos.
2. Vaikas bijo, kad jam išėjus į mokyklą tėvams gali atsitikti kažkas baisaus.
3. Vaikas tiki, kad patirs kažką baisaus, kai išeis iš namų.
4. Tėvas ar mama bijo, kad vaikui gali atsitikti kažkas baisaus, kai jis išeis iš namų.

Šios galimybės apibrėžia neįprastus ir neurotiškus šeimos bendravimo modelius, dažniausiai randamus atsisakančių eiti į mokyklą vaikų šeimose.

Kai kurios psichoterapijos procedūros pabrėžia kuo greitesnį vaiko grįžimą į mokyklą, net jeigu reikia panaudoti rimtą spaudimą. Tačiau psichodinaminės krypties terapeutai teigia, kad staigus grįžimas į mokyklą gali sumažinti tikimybę, kad užslėptas konfliktas, sukėlęs situaciją, bus išspręstas.

Nepriklausomai nuo terapijos krypties, rezultatai dažniausiai būna teigiami. 2/3 vaikų po terapijos grįžta į mokyklą.

 

Vaikų depresija

Nustatyti depresiją ankstyvame amžiuje yra sunkiausia, nes maži vaikai turi sunkumų apibūdinant savo emocinę būseną. Bowlby motinos ir kūdikio prisirišimo tyrimai įteigia mintį, kad nesaugūs motinos – vaiko santykiai ankstyvame amžiuje, vaiko suvokimas, kad jis ar ji yra nemylimas ir tėvų netektis vaikystėje gali sukelti depresiją vaikystėje. Psichodinaminė terapija yra tradiciškai naudojama vaikų depresijai gydyti.

 

Autizmas

Autizmas – tai vystymosi sutrikimas, kuris pasireiškia negebėjimu bendrauti su kitais žmonėmis, kalbos sutrikimais, rutinos išsaugojimu. Geriausiai autizmo kilmę psichodinaminiu požiūriu aiškina Bruno Bettelheim. Jis teigė, kad autizmas yra panašus į apatiją ir beviltiškumą ir kad kažkas labai kenksmingo įgyta ankstyvojoje vaikystėje. Bettleheim nuomone, kūdikiai turi atstumiančius tėvus ir įsisąmonina neigiamus jausmus. Kūdikis atranda, kad jo veiksmai mažai įtakoja tėvų abejingumą, todėl ima tikėti, kad jis neturi įtakos pasauliui ir sukuria tuštumos tvirtovę, kad apsaugotų save nuo skausmo ir nusivylimo. Tačiau šiai teorijai patvirtinti nėra jokių empirinių duomenų.

Pagrindinė terapijos sąlyga – vaikui turi būti sukurta šilta, mylinti aplinka, kad padrąsintų vaiką ateiti į šį pasaulį. Kantrybė ir besąlygiškai teigiamas dėmesys yra būtinas, kad vaikas su autizmo sutrikimu pradėtų pasitikėti kitais ir pamėginti kurti santykius.

Vaikų psichoterapija

 

Vaikams ir suaugusiems taikomos terapijos skiriasi. Tam yra kelios priežastys:

1. Vaikai retai inicijuoja savo pačių gydymą ir dažniausiai nesupranta psichinės pagalbos institucijų tikslo. Kai kurie vaikai netgi aktyviai atsisako būti gydomi.
2. Vaikų problemos yra labiau susijusios su situacija šeimoje, nei suaugusiųjų problemos.
3. Vaikų terapijos tikslai ir metodai dažniausiai yra sudėtingesni nei suaugusiųjų terapijoje. Vaiko tėvai turi ne tik inicijuoti, tęsti ir finansuoti gydymą, bet dažniausiai jie turi ir keisti savo elgesį konkrečiose situacijose.
4. Vaiko nukrypimas nuo vystymosi normų gali įtakoti tėvų norą kreiptis pagalbos. Kai taip nutinka, terapija dėmesį skiria konkrečių raidos etapų pasiekimo pagalbai.

Specialiai vaikams adaptuotos terapijos yra : žaidimų terapija, pasakojimo technikos ir tėvų kontroliuojamos elgesio keitimo programos. Kol neišpopuliarėjo biheivioristinės terapijos, dauguma terapijų vaikams buvo psichodinaminės kilmės.

Dauguma terapeutų pradėjo naudoti žaidimų terapiją. Ji vyksta taip: terapeutas susitinka su vaiku žaidimų kambary ir naudoja vaiko veiklumą žaidimuose ar žaidimo sąveiką tarp terapeuto ir vaiko kaip terapinę priemonę. Žaidimų terapija turi būti arba psichodinaminės krypties, arba neturinti krypties. Psichodinaminių pažiūrų terapeutai naudoja žaidimą kaip laisvų asociacijų metodo, kurį naudoja su suaugusias, pakaitalą. Psichodinaminės orientacijos terapeutai remdamiesi žaidimų pagrindu interpretuoja vaiko elgesį. Kartais savęs suvokimas gali būti pasiektas per tiesioginius apsikeitimus, mainus tarp vaiko ir terapeuto.  

Naudota literatūra:

1. S.Freud, Psichoanalizės įvadas. Paskaitos.
2. Papalia, Olds, A Child‘s World, Infancy Through Adolescence, Fifth Edition.
3. Sarason, Abnormal Psychology.