Psichoseksualinės teorijos žvilgsnis į savižudybes. Siela ir seksualumas. Siela ir kūnas.

Priešistorė

Esu Paulius Kontrimas, būsimas psichoanalitinės teorijos atstovas. Kai mąsčiau apie šią teoriją, pagalvojau – „na ne, tik ne ši teorija“. Kodėl aš taip pagalvojau? Psichoseksualinė pakraipa atrodė atgrasi, nes ji žmogų irėmino į seksualumo rėmus, o mano pradinės pažiūros buvo – kad žmogus yra laisvas ir neskaidomas. Kad žmogus gali būti laisvas  ir dabar neneigiu, tačiau pasikeitė mano požiūris, kaip tą laisvę pasiekti. Arba kaip mano kolega egzistencialistas Mantas Gricius teigia: „laisvas ne nuo ko, bet kam“. Kita vertus aš pasisakydavau, kad žmogaus skaidyti negalima, bet šiandien  manau, kad skaidymas yra tik salyginis, tik tam, kad būtų lengviau aiškinti tam tikrus dalykus. Tai maždaug tas pats, kai pasakymas: „Kaip suvalgyti  dramblį? Supjaustyti į gabaliukus ir suvalgysi.“. Taigi žmogaus skaidymas į dalis man yra priimtinas. Kitas svarbus pasirinkimo akcentas buvo Freud asmenybės apibrėžimas. Jis teigė, kad asmenybė turi tik jam būdingas pastovius ypatumus. Kiekvienas turi savitą mąstyseną, jauseną ir veikseną. Savitumą prilyginu kūrybiškumui, apie kurį nesenai rengiau pasisakymą, kad kūrybiškumas yra kiekvieno žmogaus prigimtinė savybė.

Žvelgiant į psichoanalizės atsiradimo šaknis (analizuojant jos kultūra ir šaknis), atradau sąsajas, kad psichoanalizė kilo iš krikščionybės, o būtent iš Šv. Augustino, kuris pirmasis gyvai ir metodologiškai aprašė subjektyvią emocinę patirtį. Jis taip pat teigė, kad žmogus nuolat išgyvena kovą tarp kūniškosios ir dvasiškosios valios. Valia,mano manymu, psichoanalizėje atitinka ego. Taigi Ego kenčia nuo Id, o ši kančia, kaip sako Augustinas, priartina žmogų prie gyvenimo ir mirties paslapties. Pagrindinis valios svoris – yra meilė. Meilė yra aukčiau už protą ir jusles. Kaip ir Sigismund Freud išskyrė pagrindinius du gyvenimo instinktus – erosą, kaip kūrybiškumo instinktą, ir mirties instinktą – tonatos. Eroso, mano manymu, kaip ir Šv. Augustino valios, pagrindinė jėga – meilė. Taip pat sąsajas atradau ir su Senovės filosofijos atstovu Euklidu, kuris teigė, kad egzistuoja du pasaulio principai, pagal kuriuos elementai jungiasi ir skaidosi. Tai elementus jungianti meilė ir skaidanti – neapykanta. Turbūt aiški analogija su erosu ir tonatos. Šis akcentas man patinka dėl to, kad viskas labai supaprastėja. Jei nori gyventi, mylėk, jei miršti – tiesiog esi pilnas neapykantos. Pagrindinis vaistas – meilė, erosas ar kaip tai pavadinsime. Skamba ganėtinai mistiškai, bet pabandysiu apie tai pakalbėti plačiau savo pasisakyme apie savižudybes. Taigi įvardinsiu pagrindines savo teorines prielaidas žmogaus pasirinkime Gyventi ar Mirti.

 

Sielos ir seksualumo teorijos žvilgsnis į savižudybę 

Asmenybė. Žmogaus emocijos, siekiai, mintys priklauso nuo pastangų įveikti svarbiausią žmogaus konfiktą tarp socialinių suvaržymų ir biologinių impulsų. Žmogų veikia agresyvūs, malonumo siekantys, biologiniai impulsai ir internalizuoti socialiniai suvaržymai, tad pagrindinis žmogaus tikslas, kad gyventų, tai įveikti šiuos suvaržymus. Kaip Šv. Augustinas minėjo: “nugalėk pats save”. Taigi žmogus yra biologinė, socialinė ir psichologinė būtybė ir visos šios trys dimensijos daro įtaką jo pasirinkimui – gyventi kūrybiškai (kurti save ir savo gyvenimą) ar jį ardyti (skaidyti savo elementus). Freud teigia, kad socialinių veiksnių poveikis asmenybei yra gana ryškus: iš visuomenės žmogus gauna supratimą apie savo biologiją ir įgauna tam tikras psichologines reakcijas į tam tikrus objektus, kurie daro įtaką savęs bei kitų suvokimui.  Freud teigė, kad žmogaus asmenybės šakelė pasilenkia per pirmuosius penkis gyvenimo metus. Vaiko ego per kognityvinius procesus atsiskiria nuo id ir kaip tas atisiskyrimas įvyksta, priklauso dauguma vaiko veiksmų,suvokimas ateityje. Taigi psichoseksualinė teorija įvardina žmogaus psichikos dinamiką keičiantis biologiniui žmogaus kūnui. Šalia vaiko esantys žmonės, turi didelę reikšmę vaiko vystymuisi, nes jie moko, kaip išreikšti biologinius impulsus tokiais būdais, kurie leistų patirti malonumą, tačiau kartu nesukeltų ir kaltės jausmo bei baimės. Statistikos terminais galime kalbėti, kad malonumo kintamasis yra pakeičiamas į malonumą socialine prasme (angl. Recode into different variance). Kad vaikas sugebėtų adaptuotis, jis iškomas malonumų tenkinimo modelio, jei jis tai išmoksta, tada gali prasmingai gyventi ir visada matyti prasmę, nes žino, kas galima tuo metu, ką būtent reikia daryti vienu metu, kad po to būtų ilgalaikis malonumas. Čia slypi ir maža paklaida, ar šis žmogus išauga altruistas ar tiesiog veidmainis? Turbūt šio klausimo dabar neatsakysiu. Pabandykime pratęsti žmogaus savęs naikinimą pagal psichikos dinamikos tridimensį matmenį. Taigi asmenybės psichika išskaidoma į: Ego, superego ir id. Ego yra valdantysis tarpininkas, superego – internalizuoti idealai, o id – pasąmoninė psichinė energija. Mano suvokimu, asmenybės laimę, sėkmę ar kaip pavadinsime, nulemia šių trijų dimensijų suderinamumas. Gitaros mokymesi derinimo sąvoka yra apibudinama kaip tikslus santykis tarp garsų. Tai atitinkamai ir asmenybė, jei nori, kad ji būtų suderinta, tiksli, tai visos jos trys dimensijos tarpusavy turi būti suderintos. Kaip jos yra derinamos vystantys asmenybei?

Iš pradžių tik ką gimęs kūdikis yra valdomas id. Jis neatsižvelgia į aplinkos sąlygas bei reikalavimus, jis nori ir tenkina savo poreikius „čia ir dabar“.  Kūdikių veikimas yra nukreiptas į dabartį, aišku, tai dėl to, kad jie laiko suvokimo dar nesupranta, tik vystantys žmogui atsiranda trys laiko perspektyvos: praeitis, dabartis ir ateitis. Pagal psichoanalitinę teoriją, žmogaus laiko orientacija taip pat turi įtakos į savižudybę, bet apie tai pakalbėsiu vėliau. Taigi id pagrindas – malonumo principas. Toliau susiformuoja atskiras ego, kurio pagrindinė esmė – realybės principas. Vaikas, kurio ego susiformuoja, išmoksta derintis prie realybės. Taigi pagrindinė žmogaus užduotis – išmokti pateninti id impulsus priimtinais būdais, kurie veikiau sukelia ilgalaikį malonumą, o ne skausmą ar sumaištį. Taigi ego yra įsisąmonintas suvokimas, mintys, vertinimai, prisiminimai.

Ir trečioji dimensija yra superego. Tai sąžinės balsas, kuris verčia ego atsižvelgti ne tik į realybę, bet ir į idealus. Superego nusako asmenybei, kaip jis turi elgtis. Kadangi superego talpina idealus, tai, kas yra svarbu ir privalo stovėti žmogaus pasirinkimų centre ir to, kas nelabai svarbu. Superego siekia idealumo ir vertina mūsų poelgius, kurie arba didina mūsų savivertę arba ją mažiną. Aišku nuo to taip pat priklauso žmogaus polinkis į savižudybę arba gyvenimą. Jei yra patiriamas teigiamas pasididžiavimas, žmogaus vertė kyla, jei neigiamą kaltės jausmą, tai mažėja. Ego yra asmenybės valdytojas, kuris suderina superego ir id, taigi tarp id ir ego yra nuolatinė kova, kurią žmogus turi kasdien įveikinėti. Superego formuojasi, kai mes internalizuojame savo tėvų ir kultūros moralines nuostatas bei vertybes, kurių dėka igyjame gėrio ir blogio bei savo idealų sampratą. Svarbiausia internalizacija, mano manymu, vyksta 6-12m. tarpe, kai vaikas išgyvena Edipo bei elektros kompleksus. S.Freud neigė, kad yra elektros kompleksas, bet mano manymu, elektros kompleksas egzistuoja. „Tik berniukams yra būdingas lemtingas meilės vienam iš tėvų ir kartu neapykantos kitam, kaip varžovui, derinys“ (Freud, 1931m.). Ši asmens vystymosi vieta yra svarbi, nes tada susijungia du jausmų poliai – meilė ir neapykanta. Kodėl tai yra svarbu? Mano manymu, žmogaus sėkmė (gyvenimo malonumas ir motyvas) yra stipri tik tada, kai jis turi tvirtus du priešingo polio jausmus – tai meilė ir neapykanta. Kalbant vertybine prasme, jei nori pakeisti visuomenės tvarką, turi stipriai nekęsti dabartinės tvarkos ir myleti idealą, kokia ji turi būti. Kalbant apie berniukus, jie vienu metu išgyvena meilę mamai ir neapykantą tėvui, iš to kyla ir jų vertybės bei suvokiamas tapatumas, asmenybės tvirtumas. Jei ši gyvenimo atkarpos vieta yra išgyvenama tinkamai ir stipriai, tada žmogaus asmenybės stipriosios pusės išsiugdo, ego įgauna tvirtus „pamatus“, tad savižudybės rizika sumažėja ženkliai. Taigi šis tarpsnis, kai mūsų superego išauga ir tvirtėja, nuo to labai priklauso ar žmogus įgaus „imunitetą“ sekantiems konfliktams ar ne.

Aptarus šias tris psichikos dimensijas, galima įvardinti laiko orientaciją. Jei žmogus rūko, geria, lytiškai santykiauja su bet kuo ir bet kada, jis yra dabarties laiko orientacijos. Tai atitinka id. Jie yra linkę verčiau mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais dabar, negu paaukoti esamus malonumus sėkmės ir laimės ateityje labui (Keough ir kt. 1999m.).

Trumpai tariant, žmonės instinktyviai ieško malonumų. Tačiau jie daug labiau stengiasi išvengti skausmo. Tikrovėje daug daugiau tenka patirti skausmą, o ne malonumą. Todėl vengiant skausmo (kančios). Šis vengimas ir atsisuka prieš patį žmogų.

 

Terapija:

Norint užkirsti kelią savižudybei, reikia tyrinėti asmenybės pasąmonės turinį, įvertinti asmenybės ypatybes. Visiškai atsisakoma objektyvių įvertinimo priemonių, nes taip gaunama tik paviršinė sąmoningojo lygmens informacija. Reikia savotiško psichologinio rentgeno – testo, kuris leistų pažvelgti giliau ir atskleistų užslėptus konfliktus bei impulsus. Tam yra tinkami projekciniai testai, kai pateikiami neaiškūs dviprasmiai dirgikliai ir tada žvelgiama prasmė, kas atspindi žmogaus interesus ir konfliktus. Taip pat galima naudoti TAT (teminį apercepsinį testą), kuriuose žmonės kuria pasakojimus. Yra ir daugybė kitokių projekcinių testų – pagal kontrolinį žodį, pasakyti pirmą galvon atėjusį žodį arba Rorshacho rašalo dėmių testas, kuris atspindi mūsų neišreikštus jausmus bei vidinius konfliktus. Tai padeda suprasti konkretaus žmogaus asmenybę bei emocinius sutrikimus. Pats Freud labiau domėtųsi testavimo metu vykstančio gydytojo ir paciento sąveika. O stipriausias ginklas, tai psichoterapija, kur leidžiamasi į asmeninę kelionę po vidines savo reprezentacijas. Svarbiausia kuo labiau suprasti neįsisąmonintas pasąmonės galias, kurios gali nulemti tavo veiksmus.

Literatūra:

 

1. David G. Mayers „Psichologija“, 2000m.
2. Richard Appignanesi, Oscar Zarate „Susipažinkime: Freudas“, Vilnius 2005.
3. A.Perminas ir kt. „Asmenybės sveikata: teorijų sąvadas“, Kaunas 2004.