Senų žmonių konsultavimas psichodinaminiu požiūriu.

Renata PetraitytÄ—, 2008-12-01

Senų žmonių konsultavimas psichodinaminiu požiūriu. Pagal E. Erickson teoriją

E.Eriksonas (1902 – 1994) savo teorijoje teigė, jog žmogaus raida nesibaigia iki pat jo mirties. Žmogus per savo gyvenimą pereina universalias visai žmonijai vystymosi stadijas. Asmenybė vystosi laiptelių principu, pereidama iš stadijos į stadiją. Visavertė asmenybė vystosi tik pereidama vieną po kitos visas stadijas. Kiekviena stadija turi savo krizę, t. y. kiekvienoje stadijoje turi būti išspręsti tam tikri socialiniai uždaviniai.

 Vystymosi stadijos:

  1. Kūdikystė. Krizė: pasitikėjimas – nepasitikėjimas.
  2. Ankstyvoji vaikystė.Krizė: autonomija – gėda.
  3. Vidurinioji vaikystė. Krizė: iniciatyvumas – kaltė.
  4. Pradinis mokyklinis amžius. Krizė: meistriškumas – menkavertiškumas.
  5. Paauglystė. Krizė: identiškumas – vaidmenų sumaišymas.
  6. Jaunystė. Krizė: intymumas – izoliacija.
  7. Branda. Krizė: produktyvumas – stagnacija.
  8. Senatvė. Krizė: integralumas – neviltis.

Paskutiniame žmogaus gyvenimo etape – senatvÄ—je – pasak E. Eriksono, žmogus turi įveikti integralumo arba nevilties krizÄ™. Tai – žmogaus asmenybÄ—s raidos kuliminacija. Ji priklauso nuo to, kiek sÄ—kmingai buvo įveiktos ankstesnÄ—s psichosocialinÄ—s raidos stadijos. Be to, tai  – etapas, kai reikia priimti visus gyvenimo aspektus ir integruoti juos į stabilų gyvenimo steriotipÄ…. Å ios stadijos sÄ—kmÄ— liudija, kad asmenybÄ— sugeba prisitaikyti prie gyvenimo iÅ¡bandymų, bei sunkumų ir priimti gyvenimo apdovanojimus bei džiaugsmus. Žmogus jaučiasi prasmingo ir kryptingo gyvenimo virÅ¡Å«nÄ—je; suvokia, kad pragyveno gyvenimÄ… taip, kaip sugebÄ—jo — jis turÄ—jo tikslų ir Ä—jo link jų. Jis jaučia, kad po savÄ™s paliks pÄ—dsakÄ…. Taigi egzistencijoje nÄ—ra baimÄ—s, žmogus pasirengÄ™s priimti gyvenimÄ… tokį, koks jis yra su jo pabaiga – mirtimi. Å is integralumo jausmas rodo asmenybÄ™ visiÅ¡kai susiformavus ir iÅ¡naudojus visas saviraiÅ¡kos galimybes. Jeigu to pasiekti nepavyksta, užvaldo nevilties, beprasmiÅ¡kumo, tuÅ¡tumos jausmai, iÅ¡gyvenamas  nusivylimas,  nesÄ…moninga ( o kartais sÄ…moninga)  mirties baimÄ—. Tokiu atveju i gyvenimÄ… žiÅ«rima kaip į nerealizuotų galimybių ir klaidų grandinÄ™, imama gailÄ—tis, kad gyvenimo negalima pakartoti, neigiami savi trÅ«kumai ir projektuojami į kitus asmenis. Gyvenimo ciklas, duotas kiekvienam individui, tarsi nepriimamas, o integralumÄ… pakeičia nuolatinÄ— abejonÄ—, napasitikÄ—jimas savimi ir neviltis.

Neiveikę integralumo krizes, žmonės skausmingai išgyvena senatvę ir ją lydinčius sunkumus. Pagrindinės problemos senyvame amžiuje:

  • Žmogus užsisklendžia savyje, atsiriboja nuo aplinkinio pasaulio, nutraukia socialinius ryÅ¡ius, nors bÅ«tent socialinių santykių praradimas senatvÄ—je yra itin skausmingas.
  • Asmuo nepriima gyvenimo tokio,koks jis yra ir negali susitaikyti su gyvenimo partnerio ar bendraamžių mirtimi.
  • Nesugeba palaikyti darnių tarpasmeninių santykių, nes neigiamos nuostatos apie save projektuojamos į aplinkinius žmones.
  • Neranda tolimesnio gyvenimo prasmÄ—s, nes nusivylimo jausmas  verčia žmogų nepasitikÄ—ti savo jÄ—gomis ir tai neleidžia kurti adekvačių, asmenybÄ—s galimybes ir interesus atitinkančių ateities planų.
  • Nepriima gyvenimo ciklo, todÄ—l negali susitaikyti su gyvenime vykstančiais fiziniais, psichiniais ir socialiniais pokyčiais. DÄ—l Å¡ios priežasties asmuo net nebando prisitaikyti prie vykstančių pokyčių.

PsichodinaminÄ—s psichoterapijos:

Nors Z. Froidas buvo įsitikinęs, kad psichoterapija yra neefektyvi dirbant su vyresniais negu 50 metų žmonėmis, nes jų psichiniuose procesuose trūksta lankstumo. Jis teigė, jog yra nebeįmanoma ugdyti senyvo amžiaus žmonių. Tačiau pastaruoju metu psichologai neigia šiuos teiginius ir dažnai psichoterapinės intervencijos yra taikomos dirbant su senais žmonėmis. Svarbu yra tik tinkamai parinkti metodą, kuris padėtų asmeniui.

Psichoterapija gali būti individuali ir grupinė. Psichodinaminiu požiūriu suvokus ir išgyvenus problematiško elgesio ir savijautos priežastis, išsprendus konfliktus, galima surasti pažangesnius, t.y. brandesnius prisitaikymo ir funkcionavimo būdus. , Psichoterapija yra „gydymas žodžiu“, pokalbiai, kurių metu asmuo stengiasi kartu su terapeutu susigaudyti savo problemose, kad palengvintų ir padarytų gyvenimą turtingesnį, suprantamesnį ir spalvingesnį sau ir jį supantiems žmonėms.

 

Individualios psichoterapijos komponentai taikomi senyvo amžiaus žmonėms:

Psichodinamisniu požiūriu, netinkami praeities ir dabarties tarpasmeniniai santykiai sukelia asmenims bendravimo ir socialinių santykių palaikymo problemų. Psichoterapijos metu kartu su konsultavimu ir palaikymu stengiamasi ištaisyti netinkamus santykius. Tam yra naudojamas PERKĖLIMAS. Perkėlimas vyksta kai klientas reaguoja į terapeutą, kaip į asmenį iš savo gyvenimo, pvz.: tėvą, brolį, sūnų, sutuoktinį. Terapeutas naudoja perkėlimą siekadamas, kad klientas įsisamonintų neįsisąmonintus jausmus šiems asmenims.

Senyvo amžiaus žmonių tarpe dažnai pasireiškia PRIKLAUSOMYBĖS poreikis. Žmogus sendamas jaučia jog jo naudingumas mažėja, todėl išsivysto nerimas ir baimė būti atstumtam, apleistam, nemylimam. Tokiu atveju gali pasireikšti frustracija. Frustracija yra nemaloni, įtempta, į nusivylimą ir neviltį pereinanti emocinė būsena, kuri kyla dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą ar įveikti sunkumu. Jos pagrindiniai požymiai yra jausmingumas (nervingumas, verksmingumas), pasyvumas (susigūžimas savyje), per didelis aktyvumas, agresyvumas. Terapijos metu terapeutas bando sukurti palaikančius santykius, kad patenkintų paciento priklausomybės poreikį. Tačiau šis procesas yra yra aktyviai kontroliuojamas terapeuto, neleidžiant pacientui imti vadovauti arba tapti vaikišku.

Dirbant su senyvo amžiaus pacientais labai svarbios yra malonios asmeninės pastabos, šiluma ir draugiškumas. Tačiau nepaisant to KONFRONTACIJA gali būti labai svarbi terapijos dalis. Netinkamos kliento reakcijos į terapeutą, tokios kaip graudumas, problemų pervertinimas, nuolatinis pagalbos ieškojimas, vėlavimas į susitikimus, turi būti išnagrinėtos. Tinkamai/sumaniai išsprestos situacijos konfrontacijos būdu leidžia pacientui pamatyti netikamas jo reakcijas ir elgesio būdus. Tai palengvina psichoterapijos procesą, bei padeda pacientui rasti tinkamesnius elgesio modelius.

Kai susiduriama su pacientu, kuris yra linkęs perdėti nusiskundimus, o jo problemos nuolat kartojasi, efektyvus terapijos būdas yra GYVENIMO APŽVALGA. Terapeutas pasiūlo žmogui atidėti problemas į šalį ir papasakoti savo gyvenimo istoriją. Apžvalga padada pacientams pamatyti gerasias savo gyvenimo puses, prisiminti pozityvius išgyvenimus. Prisiminimai skatina atrasti ir įvertinti teigiamas gyvenimo puses. Kaip teigė E. Eriksonas svarbu yra integracija. Terapeuto pagalba  pacientui atskleidžiamas jo patirties naudingumas, prabėgusio gyvenimo grožis, o tai veikia kaip puikus vaistas prieš neviltį.

GrupinÄ— terapija:

Kai kuriems pacientams labai efektyvi yra grupinė psichoterapija, nes jos metu asmuo jaučia kitų grupės narių palaikymą, pastebi problemų universalumą, gauna naudingos informacijos, plėtoja tarpasmeninius santykius. Dirbdamas kartu su kitais grupės nariais, kartu spręsdamas problemas asmuo patenkina priklausomybės poreikį, be to jaučiasi naudingas. Grupinė terapija atlieka socialine funkcija, ypač tiems asmenims, kurie jaučiasi izoliuoti.

 

Comments are closed.