Senų žmonių konsultavimas psichodinaminiu požiūriu.
Renata Petraitytė, 2008-12-01Senų žmonių konsultavimas psichodinaminiu požiūriu. Pagal E. Erickson teoriją
E.Eriksonas (1902 – 1994) savo teorijoje teigė, jog žmogaus raida nesibaigia iki pat jo mirties. Žmogus per savo gyvenimą pereina universalias visai žmonijai vystymosi stadijas. Asmenybė vystosi laiptelių principu, pereidama iš stadijos į stadiją. Visavertė asmenybė vystosi tik pereidama vieną po kitos visas stadijas. Kiekviena stadija turi savo krizę, t. y. kiekvienoje stadijoje turi būti išspręsti tam tikri socialiniai uždaviniai.
 Vystymosi stadijos:
- Kūdikystė. Krizė: pasitikėjimas – nepasitikėjimas.
- Ankstyvoji vaikystė.Krizė: autonomija – gėda.
- Vidurinioji vaikystė. Krizė: iniciatyvumas – kaltė.
- Pradinis mokyklinis amžius. Krizė: meistriškumas – menkavertiškumas.
- Paauglystė. Krizė: identiškumas – vaidmenų sumaišymas.
- Jaunystė. Krizė: intymumas – izoliacija.
- Branda. Krizė: produktyvumas – stagnacija.
- Senatvė. Krizė: integralumas – neviltis.
Paskutiniame žmogaus gyvenimo etape – senatvÄ—je – pasak E. Eriksono, žmogus turi įveikti integralumo arba nevilties krizÄ™. Tai – žmogaus asmenybÄ—s raidos kuliminacija. Ji priklauso nuo to, kiek sÄ—kmingai buvo įveiktos ankstesnÄ—s psichosocialinÄ—s raidos stadijos. Be to, tai – etapas, kai reikia priimti visus gyvenimo aspektus ir integruoti juos į stabilų gyvenimo steriotipÄ…. Å ios stadijos sÄ—kmÄ— liudija, kad asmenybÄ— sugeba prisitaikyti prie gyvenimo iÅ¡bandymų, bei sunkumų ir priimti gyvenimo apdovanojimus bei džiaugsmus. Žmogus jauÄiasi prasmingo ir kryptingo gyvenimo viršūnÄ—je; suvokia, kad pragyveno gyvenimÄ… taip, kaip sugebÄ—jo — jis turÄ—jo tikslų ir Ä—jo link jų. Jis jauÄia, kad po savÄ™s paliks pÄ—dsakÄ…. Taigi egzistencijoje nÄ—ra baimÄ—s, žmogus pasirengÄ™s priimti gyvenimÄ… tokį, koks jis yra su jo pabaiga – mirtimi. Å is integralumo jausmas rodo asmenybÄ™ visiÅ¡kai susiformavus ir iÅ¡naudojus visas saviraiÅ¡kos galimybes. Jeigu to pasiekti nepavyksta, užvaldo nevilties, beprasmiÅ¡kumo, tuÅ¡tumos jausmai, iÅ¡gyvenamas nusivylimas, nesÄ…moninga ( o kartais sÄ…moninga) mirties baimÄ—. Tokiu atveju i gyvenimÄ… žiÅ«rima kaip į nerealizuotų galimybių ir klaidų grandinÄ™, imama gailÄ—tis, kad gyvenimo negalima pakartoti, neigiami savi trÅ«kumai ir projektuojami į kitus asmenis. Gyvenimo ciklas, duotas kiekvienam individui, tarsi nepriimamas, o integralumÄ… pakeiÄia nuolatinÄ— abejonÄ—, napasitikÄ—jimas savimi ir neviltis.
NeiveikÄ™ integralumo krizes, žmonÄ—s skausmingai iÅ¡gyvena senatvÄ™ ir jÄ… lydinÄius sunkumus. PagrindinÄ—s problemos senyvame amžiuje:
- Žmogus užsisklendžia savyje, atsiriboja nuo aplinkinio pasaulio, nutraukia socialinius ryšius, nors būtent socialinių santykių praradimas senatvėje yra itin skausmingas.
- Asmuo nepriima gyvenimo tokio,koks jis yra ir negali susitaikyti su gyvenimo partnerio ar bendraamžių mirtimi.
- Nesugeba palaikyti darnių tarpasmeninių santykių, nes neigiamos nuostatos apie save projektuojamos į aplinkinius žmones.
- Neranda tolimesnio gyvenimo prasmÄ—s, nes nusivylimo jausmas  verÄia žmogų nepasitikÄ—ti savo jÄ—gomis ir tai neleidžia kurti adekvaÄių, asmenybÄ—s galimybes ir interesus atitinkanÄių ateities planų.
- Nepriima gyvenimo ciklo, todÄ—l negali susitaikyti su gyvenime vykstanÄiais fiziniais, psichiniais ir socialiniais pokyÄiais. DÄ—l Å¡ios priežasties asmuo net nebando prisitaikyti prie vykstanÄių pokyÄių.
PsichodinaminÄ—s psichoterapijos:
Nors Z. Froidas buvo įsitikinÄ™s, kad psichoterapija yra neefektyvi dirbant su vyresniais negu 50 metų žmonÄ—mis, nes jų psichiniuose procesuose trÅ«ksta lankstumo. Jis teigÄ—, jog yra nebeįmanoma ugdyti senyvo amžiaus žmonių. TaÄiau pastaruoju metu psichologai neigia Å¡iuos teiginius ir dažnai psichoterapinÄ—s intervencijos yra taikomos dirbant su senais žmonÄ—mis. Svarbu yra tik tinkamai parinkti metodÄ…, kuris padÄ—tų asmeniui.
Psichoterapija gali būti individuali ir grupinė. Psichodinaminiu požiūriu suvokus ir išgyvenus problematiško elgesio ir savijautos priežastis, išsprendus konfliktus, galima surasti pažangesnius, t.y. brandesnius prisitaikymo ir funkcionavimo būdus. , Psichoterapija yra „gydymas žodžiu“, pokalbiai, kurių metu asmuo stengiasi kartu su terapeutu susigaudyti savo problemose, kad palengvintų ir padarytų gyvenimą turtingesnį, suprantamesnį ir spalvingesnį sau ir jį supantiems žmonėms.
Â
Individualios psichoterapijos komponentai taikomi senyvo amžiaus žmonėms:
Psichodinamisniu požiūriu, netinkami praeities ir dabarties tarpasmeniniai santykiai sukelia asmenims bendravimo ir socialinių santykių palaikymo problemų. Psichoterapijos metu kartu su konsultavimu ir palaikymu stengiamasi ištaisyti netinkamus santykius. Tam yra naudojamas PERKĖLIMAS. Perkėlimas vyksta kai klientas reaguoja į terapeutą, kaip į asmenį iš savo gyvenimo, pvz.: tėvą, brolį, sūnų, sutuoktinį. Terapeutas naudoja perkėlimą siekadamas, kad klientas įsisamonintų neįsisąmonintus jausmus šiems asmenims.
Senyvo amžiaus žmonių tarpe dažnai pasireiÅ¡kia PRIKLAUSOMYBÄ–S poreikis. Žmogus sendamas jauÄia jog jo naudingumas mažėja, todÄ—l iÅ¡sivysto nerimas ir baimÄ— bÅ«ti atstumtam, apleistam, nemylimam. Tokiu atveju gali pasireikÅ¡ti frustracija. Frustracija yra nemaloni, įtempta, į nusivylimÄ… ir neviltį pereinanti emocinÄ— bÅ«sena, kuri kyla dÄ—l negalÄ—jimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslÄ… ar įveikti sunkumu. Jos pagrindiniai požymiai yra jausmingumas (nervingumas, verksmingumas), pasyvumas (susigūžimas savyje), per didelis aktyvumas, agresyvumas. Terapijos metu terapeutas bando sukurti palaikanÄius santykius, kad patenkintų paciento priklausomybÄ—s poreikį. TaÄiau Å¡is procesas yra yra aktyviai kontroliuojamas terapeuto, neleidžiant pacientui imti vadovauti arba tapti vaikiÅ¡ku.
Dirbant su senyvo amžiaus pacientais labai svarbios yra malonios asmeninÄ—s pastabos, Å¡iluma ir draugiÅ¡kumas. TaÄiau nepaisant to KONFRONTACIJA gali bÅ«ti labai svarbi terapijos dalis. Netinkamos kliento reakcijos į terapeutÄ…, tokios kaip graudumas, problemų pervertinimas, nuolatinis pagalbos ieÅ¡kojimas, vÄ—lavimas į susitikimus, turi bÅ«ti iÅ¡nagrinÄ—tos. Tinkamai/sumaniai iÅ¡sprestos situacijos konfrontacijos bÅ«du leidžia pacientui pamatyti netikamas jo reakcijas ir elgesio bÅ«dus. Tai palengvina psichoterapijos procesÄ…, bei padeda pacientui rasti tinkamesnius elgesio modelius.
Kai susiduriama su pacientu, kuris yra linkęs perdėti nusiskundimus, o jo problemos nuolat kartojasi, efektyvus terapijos būdas yra GYVENIMO APŽVALGA. Terapeutas pasiūlo žmogui atidėti problemas į šalį ir papasakoti savo gyvenimo istoriją. Apžvalga padada pacientams pamatyti gerasias savo gyvenimo puses, prisiminti pozityvius išgyvenimus. Prisiminimai skatina atrasti ir įvertinti teigiamas gyvenimo puses. Kaip teigė E. Eriksonas svarbu yra integracija. Terapeuto pagalba pacientui atskleidžiamas jo patirties naudingumas, prabėgusio gyvenimo grožis, o tai veikia kaip puikus vaistas prieš neviltį.
GrupinÄ— terapija:
Kai kuriems pacientams labai efektyvi yra grupinÄ— psichoterapija, nes jos metu asmuo jauÄia kitų grupÄ—s narių palaikymÄ…, pastebi problemų universalumÄ…, gauna naudingos informacijos, plÄ—toja tarpasmeninius santykius. Dirbdamas kartu su kitais grupÄ—s nariais, kartu sprÄ™sdamas problemas asmuo patenkina priklausomybÄ—s poreikį, be to jauÄiasi naudingas. GrupinÄ— terapija atlieka socialine funkcija, ypaÄ tiems asmenims, kurie jauÄiasi izoliuoti.
Â