Šeimos terapijos metu teikiama parama šeimai ir informacija apie ligą. Ligos simptomai turi didesnį šansą sumažėti, kai artimieji supranta ligą, atpažįsta situacijas, galinčias provokuoti paūmėjimą ir padeda sergančiajam tinkamai vartoti vaistus.

Sergančio (pvz .šizofrenija) asmens šeima taip pat nukenčia. Namiškiai įvairiai priima ligonį – kartais jie yra pernelyg globėjiški, stengiasi apsaugoti nuo bet kokių rūpesčių. Yra šeimų, kuriose susiklosto šalti tarpusavio santykiai, ir sergantis negauna reikiamos paramos. Taigi, būtina yra šeimos terapija. Be to, ligoniui taikoma individuali arba grupinė psichoterapija. Užsiėmimų metu pacientai mokomi gyventi su savo liga ir spręsti problemas, kylančias dėl ligos. Šizofrenijai gydyti taikomos įvairios psichoterapijos rūšys: meno, muzikos, šokio, dramos užimtumo ir kt.

XX a. viduryje, daugybė psichikos ligų specialistų pripažino egzistuojant šeimos terapiją, kaip daug žadančią visoms psichikos ligų formoms. Šeimos terapija buvo žavinga, protiškai stimuliuojanti , bet visgi nuvilianti. Kuomet šeimos susidurdavo su psichikos ligomis, tokiomis kaip šizofrenija, netgi labiausiai suprantamos ligos interpretacijos bei įžvalgos niekuo negelbėjo.

Psichikos ligų specialistai, galbūt nesąmoningai, tapdavo šeimos problemų priežastimi, pastebėdami artimųjų kaltę dėl to, kad atsirado psichikos liga. Šeimos, per dažnai būdavo matomos kaip vienas iš psichikos ligos kilmės veiksnių bei kaip “žalinga” įtaka pacientui. Artimieji dažnai būdavo traktuojami kaip “neatpažinti pacientai”, kuriems patiems reikėdavo terapinės pagalbos.

Daug vėliau, neuromokslai visgi atskleidė, kad šizofrenijos įtakai, didelę reikšmę turi biocheminiai ir genetiniai procesai, ir tai suteikė palengvėjimą bei buvo itin teigiamai sutikta šeimų, kuriuose buvo psichikos ligonių.

Taigi, bendradarbiavimas tarp psichikos ligonių artimųjų bei psichiatrų tęsiasi ir yra žymiai pakitęs. Artimieji nori būti matomi kaip sąjungininkai, ne priešininkai, ir siekia žinių apie ligą, kad galėtų padėti ligoniams.

Dr Froma Walsh pažymėjo šeimos terapijos išsivystimą per pastaruosius tris dešimtmečius. Ji pabrėžia biopsichosocialinės orientacijos svarbą gydyme, ir poreikį pakeisti požiūrį į šeimas, laikant, kad jos įtakoja ligos pasireiškimą iki jų įtraukimo į gydymą. Šeimos terapijoje, terapeutas turi pabrėžti sprendžiamąją rolę prižiūrint pacientą bei sprendžiant su tuo iškilusias problemas. Terapeutai turi būti jautrūs pasireiškiančiai kaltei, gėdai bei kaltinimui dėl “šizofreniko mamos” klijuojamos etiketės. Visgi efektyviausias būdas padėti yra bendradarbiavimas su artimuoju.

Dabartinė šeimos intervencija yra paremta streso – diatezės modeliu. Vertinimas bei intervencija yra nukreipta ne į praeities priežastinių faktorių tyrinėjimą, bet vietoj bandymo pakeisti biologija pagrįstą ligą, žiūrėti į šeimą, kaip į privalomą gydymo sąjungininką.

Streso mažinimas bei parama šeimai yra intervencijos tikslas.

Šiuo metu, daugybė terapeutų sutinka dėl didesnio poreikio į įsikišimą į šeimos procesus negu susikoncentravimą tik į pacientą. Šeima yra matoma kaip bendra, neperskiriama sistema, kuri gali būti keičiama. Tai nėra individuali problema vien tik sergančiojo, bet ir visos šeimos.

Šeimos terpijoje, pacientas gali atvykti vienas arba su visa savo šeima, kurie taip pat gali atskirai ateiti pas terapeutą. Visos šeimos dalyvavimas užtikrina terapeutui, kad bus surinkta visa naudinga informacija. Būtent tada gali būti keičiama šeimos dinamika. Šeima, kurioje yra psichikos liga sergantis asmuo, gali kartu diskutuoti, planuoti, kaip pakeisti kasdieninę rutiną.

Jeigu ligonis yra vaikas, šeima gali diskutuoti apie:

• Kilusį pavyda kitiems šeimos nariams dėl didesnio dėmesio sergančiąjam;
• Veiklą, kuria gali užsiimti sergantysis, kad jaustų didesnę savivertę;
• kaip pasakyti draugams ir giminėms apie ligą, kad jie tai suprastų, ir kaip elgtis jei taip neatsitiktų;
• kaip ir kada sergantysis gali prisiimti atsakomybę ir taip didinti savo savarankiškumą.

Kartais, ligonio būklės pagerėjimas gali sukelti šeimoje problemų, nes kitas šeimos narys yra pripratęs jaustis, kad ligonis nuo jo yra priklausomas. Šeimos terapeutas gali padėti išspręsti susijaudinimą, kilųsį dėl įvykusių teigiamų ar neigiamų pokyčių.

Pagal R. Woolis, šeimai padeda šie dalykai:

• gebėjimas atvirai kalbėtis apie ligą ir jos poveikį kiekvienam šeimos nariui;
• aplinkiniai, su kuriais galima pasidalyti šeimos problema;
• žinios apie ligą, ypač apie sergamumo riziką kitiems šeimos nariams, pvz., vaikams;
• susitelkimas ties šeimos gyvenimu ir santykiais.

Literatūra:

• Health psychology, biopsychosocial interactions, Edward P. Sarafino, fifth edition
• Psychology, third edition, Roediger, Capaldi, Paris, Polivy, 1991
• http://books.google.com/books?hl=lt&lr=&id=kbhC2MJKEW8C&oi=fnd&pg=PA1&dq=family+therapy+mental+illness&ots=HlKpD9nabF&sig=XpgfBAllWT1Zd6qedlsU1brPH3Y#PPA5,M1
• http://www.psichikosliga.lt/AstraZeneca/index.php?Kaip_atpa%C5%BEinti_%C5%A1izofrenij%C4%85
• http://www.gip-vilnius.lt/leidiniai/1psichozepizodas.pdf

Atliko: Eglė Ambrazevičiūtė, SMF 4