Finn Skårderud. Nerimas: Klajonės po modernųjį aš

Aistė Pranckevičienė, 2010-10-07

Sandra Timonina, Justina Vyšniauskaitė, Kristina Lukošiūtė

Knygos autorius, Finn Skarderud, gimė 1956 metais, pietryčių Norvegijoje. 1982 metais baigė medicinos universitetą Osle ir specializavosi į psichiatriją. Visus šiuos metus autoriaus pagrindinė nagrinėjama sritis yra valgymo sutrikimai. Šis jo „varikliukas“ išgarsino jį tarptautiniu mastu.

Šiandien Finn Skarderud turi savo nuosavą psichiatrijos kliniką Osle. Taip pat dirba psichiatru sporto rinktinių centre, Norvegijos Olimpiniam komitetui bei Atletikos federacijai. Prie viso šito, jis dar ir internetinio puslapio Psichinė sveikata redaktorius. Autorius reguliariai rašo straipsnius pagrindiniams laikraščiams kaip „Dagbladet“ ir „Aftenposten“ Norvegijoje bei „Politiken“ Danijoje. Finn Skarderud veda aukšto lygio kursus bei skaito paskaitas plačiu mastu vadovams komercinėje veikloje, versle bei organizacijoms.

Autorius ne tik rašė knygas, bet ilgą laiką buvo ir kino kritikas. 1999 metais jis išleido knygą „Federico Fellini“, tai buvo biografinė knyga apie garsų italų kino filmų kūrėją. Plačiau apie biografiją galima paskaityti čia.

Garsiausia autoriaus studija – „Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“. Šioje knygoje Finn Skarderudas stengiasi atskleisti, kad nerimas yra tapęs pamatine daugelio iš mūsų sielos būsena: nerimaujama dėl ateities, dėl vaikų ir artimųjų, dėl savęs – kad esame ne tokie, kokius mus nori matyti, kad ko nors nesugebame ar nepateisiname kieno nors vilčių. Knygoje atskleidžiama šių laikų, moderni, susiskaidžiusi asmenybė, pasimetusi savyje, ieškanti gyvenimo prasmės ir jos nerandanti, bandanti sukurti savyje heteronimus ir atrasti tikrąjį Aš kažkuriame iš jų. Šioje knygoje modernaus žmogaus jausminis gyvenimas apibūdinamas ambivalentišku – žmogus kupinas dvejonių, apmąstymų, svarstymų. Autorius rašo apie proto ir kultūros įtampą, apie „išorės“ ir „vidaus“ nevientisumą. Analizuojamas ištisai žmogų kamuojantis kūno, proto, dvasios, tarpusavio santykių nerimas. Pasitelkiant teorinę kalbą ir mokslines įžvalgas, Finn Skarderud nagrinėja žmogaus nuolatinį norą būti pripažintam, meniškąjį narcisizmą, protingo vaiko nerimą, gėdą ir baimę, nemigą, valgymo sutrikimus. Visiems šiems, žmogų kamuojantiems veiksniams narplioti, suvokti bei iš jų stengtis išsivaduoti, autorius stengėsi taikyti tam tikrus metodus remdamasis savo teorine kryptimi. Autorius nemėgsta autoritarinių, redukuojamų psichologinių tradicijų (F.Skarderud. 2001. p. 479 ).

Dėl šios priežasties Finn Skarderud remiasi naujesnėmis psichoanalitinėmis teorijos tradicijomis. Viena iš jų yra Vinikoto srovės objektų santykių teorija, kurioje didelė reikšmė yra skiriama defektams, trūkumams asmenybės vystymęsi. Remiantis ja, psichoterapeutas turi suprasti šiuos svarbiausius poreikius ir dalinai juos patenkinti, suteikiant naują bendravimo ir santykių patirtį. Finn Skarderud rėmesi šia teorija dar ir todėl, kad ja remiantis galima priartėti prie kliento patirties.

Konsultacijų metu autorius pasinaudodavo patyrimu iš psichoterapijos. Jis naudojo transkribuotus seansus, referatų rašymą, kelionių dienoraščių rašymą. Taip pat Finn Skarderud naudojo kazuistiką, kuri jo teigimu yra gera perdavimo forma, kadangi tai detali vieno žmogaus tyrimo studija, jo psichologinių problemų gvildenimas. (F.Skarderud. 2001. p.476 ).

Knygoje „Nerimas: klajonės po modernųjį aš“ autorius yra aprašęs pagalbos metodus, kuriuos naudojo konsultacijų metu. Pavyzdžiui, pacientei Z, kuri kentėjo nuo valgymo sutrikimų jis pasiūlė parašyti du laiškus. Vieną „savo draugui valgymo sutrikimui“,o kitą „savo priešui valgymo sutrikimui“. Šis būdas yra diskutuotinas, tačiau dažniausiai tai padarius yra pajuntamas palengvėjimas (ten pat, p. 412 ). Taip pat vienos konsultacijos metu Finn Skarderud pacientei Z pasiūlė recidyvą – prisivalgyti, taip buvo sukuriamos palankios sąlygos kontroliuoti situaciją.(ten pat, p. 411 ). Valgymo sutrikimams gydyti autorius siūlė naudoti redukciją – priimti pranešimus iš savo kūno apie riebalų, cholesterolio mažinimą (ten pat, p. 376 ). Pacientui D, kuris kentėjo nuo gėdos buvo pasiūlyta prisiregistruoti internete ir ten susirasti bendraminčių (ten pat, p. 255). Tokio metodo esmė yra ta, kad pacientams yra lengviau būti savimi, jų niekas nemato, jie gali išsigalvoti savo vardus, ir taip lengviau atsiverti kitiems. Visi šie pagalbos metodai yra neįprasti, tačiau perskaičius šią knygą galima teigti, jog jie veikia.

Knygoje autorius plačiai analizuoja valgymo sutrikimų problemą. Šiuolaikinis žmogus lyg kovoja su savo kūnu, ši kova žymi norą tapti kažkuo kitu nei esi dabar. Valgymo sutrikimai, tokie kaip anoreksija ir persivalgymas, yra suprantami kaip pabėgimas ir sienos nuo kitų pastatymas. Su tuo susijusios sąvokos, kurias labiausiai akcentuoja autorius yra beribiškumas, ribos, atsiskyrimas, baimė, gėda, ambivalentiškumas, kontrolė. Turintieji valgymo sutrikimų kenčia nuo savo minčių, afektų bei maisto nekontrolės, todėl pasinaudoja savo kūnais kaip instrumentais įgauti kontrolės. Anoreksikai siekia išsiskirti iš pilkos masės ir vadovaujasi tuo, jog vidinių bruožų nieks negali matyti, kai tuo tarpu kūną mato ir matys visi. Autorius mini, jog valgymo sutrikimas tai tiek liga, tiek išgyvenimo strategija.

Knyga įtraukia įdomiomis mintimis, vaizdžiai atskleidžia dabartinę modernaus žmogaus realybę. Autorius, atskleisdamas šiuolaikinio žmogaus savęs kankinimąsi, verčia susimąstyti, kartais net nustebti -galbūt būtent dėl šios priežasties knygą skaityti sekėsi nelengvai, skaitymas reikalavo šiek tiek analizės, apmąstymo. Neretai mintys ir epizodai šokinėdavo, keisdavo vienas kitą dar nespėjus suprasti esmės. Knygoje kartais trūko apibendrinimų bei minčių tęstinumo. Apibendrinant, knyga labiausiai patiko įdomiomis mintimis, tačiau tam, kad suprasti ir kažką iš knygos pasisemti reikėjo ją skaityti su dideliu susikaupimu ir dėmesiu.

Labiausiai patikusios citatos:

“Prasidėjęs karas, be kančios, susideda daugiausiai iš nuobodulio“ ( F. Skarderud. 2001,p. 442).

“Negalima veidrodžio naudoti tam,kad pamatytum kas esi. Veidrodis vaizduoja kaip žmogus atrodo dabar“ ( ten pat, p. 245).

“Kuo aukštesni AŠ idealai, kuo jie tobulesni tuo didesnė kyla rizika patirti gėdą. Priekaištai sau yra niekinantys. Jie gali nuvesti iki įniršio dėl pralaimėjimo iki baimės, kad vėl gali nepasisekti ir pavydo kitiems, kuriems sekasi“ ( ten pat, p. 137 ).

„Visi turime mirtiną ligą – gyvenimą, ir mes nenusipelnėme nieko daugiau, tik chaoso ( ten pat, p. 172).

„Grynumą sudaro fenomenas, kad šių dienų poros santykių pagrindas yra tiesiog buvimas drauge“ ( ten pat, p.110).

Naudota literatūra:

  • Skarderud, F. (2001). Nerimas: klajonės po modernųjį aš. Vilnius: Tyto Alba
  • Kauno psichoanalizės ir psichoterapijos studijų draugija. (2010).Psichoanalitinė psichoterapija. Aplankyta 2010-10-01, http://www.psichoanalizes-studijos.lt/index.php/psichoanalize/apibrezimas
  • Finn Skarderud.Aplankyta 2010-10-01, http://www.skarderud.no/eng.asp

Comments are closed.