Aistė Navakauskaitė, Simona Kairytė, Rolandas Astrauskas

Rollo May gimė 1909 metais JAV Ados mieste Ohajo valstijoje. Šio žymaus egzistencialisto vaikystė buvo ypač sunki, nes tėvai daug konfliktuodavo, o galiausiai ir išsiskyrė. Sesuo sirgo šizofrenija. Rollo May studijavo Mičigano universitete, tačiau buvo išmestas dėl dalyvavimo radikalaus studentų žurnalo veikloje. Vėliau baigė studijas Oberlino universitete, kur įgijo humanitarinio bakalauro laipsnį. Baigęs studijas, Rollo nusprendė keliauti į Europą, kurioje praleido daug laiko, lankydamas Vidurio ir Rytų Europos valstybes. Graikijoje, Anatolijos universitete jis trejus metus dėstė anglų kalbą studentams. Tuo pat metu jis pradėjo domėtis menu, ėmė tapyti.

Grįžęs į Jungtines Amerikos Valstijas, Rollo pradėjo studijuoti teologiją, įstojo į Kunigų Seminarijos Sąjungą. Ten susidraugavo su žymiu protestantų teologu Paulu Tillichu, kuris vėliau padarė didelę įtaką Rollo mąstymui. Po studijų bandė būti pastoriumi, tačiau labai greitai nusivylė ir nusprendė ieškoti atsakymo į jį kankinusias abejones ne religijoje, bet psichoanalizėje.

Didžiausiu sukrėtimu ir lūžio tašku R. May gyvenime tapo tuberkuliozė, kuria jis sunkiai sirgo ir buvo priverstas trejus metus praleisti sanatorijoje. Nuogąstauta, kad liga gali tapti jam mirtina.. Gydydamasis sanatorijoje R. May labai pasinėrė į skaitymą. Mėgstamiausiu jo rašytoju tapo danų rašytojas Kierkegardas, kuris ir įkvėpė R. May egzistencinei krypčiai.

Po gydymosi Rollo vėl ėmėsi studijų – White universitete studijavo psichoanalizę. Šiame universitete užsimezgė jam svarbios pažintys su žymiais psichoterapeutais Harry Sullivanu ir Erichu Frommu. 1946 metais R. May pradėjo savo privačią psichoterapeuto praktiką, kurioje bandė plėtoti egzistencinės pakraipos psichoanalizę. 1949-aisiais Kolumbijos universitete jis apsigynė psichologijos daktaro disertaciją, kurios pagrindu po metų pasirodė knyga „Nerimo prasmė“.

1994 m. Rollo May Kalifornijoje po sunkios ligos mirė.

Rollo May – žymiausias egzistencialistas JAV. Tačiau May teorija skiriasi nuo kitų egzistencialistų. Jį šiek tiek daugiau paveikė Amerikos humanizmas. Taip pat daugiau buvo domėtasi egzistencializmo sugretinimu su kitais metodais, ypač su Froido. Rollo May išskyrė žmogaus vystymosi stadijas: nekaltybė, maištas, paprasta stadija ir kūryba. Taip pat įvedė daug naujų reikšmių senosioms egzistencializmo idėjoms, pvz. drąsa yra apibūdinama kaip pasipriešinimas nerimui. Apskritai, visuose Rollo May darbuose suteikiamas išskirtinis dėmesys nerimui.

Pati populiariausia Rollo May knyga „Meilė ir valia“ buvo išleista 1969 metais, išversta į daugybę kalbų, daug kartų perleista ir gavo ne vieną akademinį apdovanojimą. Į lietuvių kalbą išversta ir publikuota 2010 m. Vertėjas Visvaldas Legkauskas.

Knygoje “Meilė ir valia” autorius aptaria šių laikų asmenybę, mėgindamas atsakyti į klausimą, iš kur atsiranda žmogų kankinanti baimė, neurozė, apatija, bejėgiškumas ir panašūs jausmai. Pagrindinė knygoje nagrinėjama problema – meilės vertybių ir prasmės praradimas. O pagrindinis keliamas klausimas susijęs su laisva žmogaus valia – nuspręsti kaip nuspręsti.

Atitrūkusį, vengiantį artimų santykių, negebantį jausti žmogų autorius vadina šizoidišku. Toks asmuo yra šaltas, abejingas, išdidus ir svetimas. O jo šizoidiškas pasaulis pasižymi realaus asmeninio bendravimo retumu ir keblumu. Kitaip tariant, tokio žmogaus egzistencija yra vieniša. Nebežinodamas kaip padaryti įtaką pasauliui, toks žmogus iš nevilties griebiasi smurto.

„Būti stipriai nekenčiamam beveik taip pat gerai, kaip būti labai mėgstamam, nes tai išlaisvina iš absoliučiai nepakenčiamos anonimiškumo ir vienatvės situacijos.“ (p. 37)

Autorius tokį žmogų dar vadina neurotiku arba asmenybės sutrikimų kamuojama asmenybe, kurios problemos tokios sunkios, kad vargu ar gali būti išsprendžiamos kultūros sukurtomis priemonėmis: religija, darbu ir mokymusi. Ir tik ateitis gali parodyti ar tokia neurotiška, šizoidiška asmenybė vėliau progresuos į šizofreniją.

Remdamasis savo dvidešimt penkerių metų darbo patirties pavyzdžiais, aptardamas Graikų mitologiją, Viktorijos epochą, Z. Froido psichoanalizę ir kitų autorių darbus, bei nagrinėdamas tokią populiariąją literatūrą kaip „The Times“ ar „Play Boy“, autorius mėgina apibūdinti sekso ir meilės paradoksą. Knygoje teigiama, kad meilė prarado savo dvasiškąjį pakylėjimą, tapo sunkiai pasiekiama. Ją pamažu keičia seksas ir įvairios mylėjimosi technikos. Autorius rašo, jog atsilikimą nuo seksualinio tvarkaraščio žmonės išgyvena kaip meilės praradimą.

Knygoje aptariama meilės ir demoniškumo tema. Anot R. May:

„Demoniškumas yra bet kuri natūrali funkcija, kuri gali užvaldyti visą žmogų. Tarkim, seksas, erosas, pyktis, įtūžis ar galios troškimas.“

Demoniškumas nėra žmogaus sąžinė ar superego, tai reiškinys kylantis iš gamtos ir patariantis žmogui ypatingomis aplinkybėmis. Autorius teigia, jog demoniškumas labiausiai atsiskleidžia, kai kovojame su kokia nors sąmonėje slypinčia problema. Būtent toks konfliktas iškelia pasąmonės turinį arčiau sąmonės ir atveria kanalus kūrybiškumui, kuris žengia koja kojon su šizofrenija. Ši liga, kaip, beje, ir katatonija, abulija ar panašios psichinės ligos knygoje yra įvardijamos kaip demoniškumo apraiškos, vidinių valios konfliktų, negebėjimo norėti ar norų nesuderinimo su valia padariniai.

„Jei turite „norų“, bet neturite „valios“, jūs turite nevaldomą, nelaisvą, infantilišką žmogų,kuris, kaip kūdikiu likęs suaugusysis, gali tapti robotu.“(p. 266).

Viena knygos dalis yra skiriama terapijos aprašymui. Iš pradžių autorius juokais pašaržuoja terapiją teigdamas, kad:

„pacientas moka pinigus už tai, kad išgirstų tam tikrus atrodančius magiškais žodžius; ir jis jaučiasi gavęs tai, už ką sumokėjo, jei išgirsta keletą ezoterinių terminų“.

Tais terminais autorius vadina psichologinių struktūrų pavadinimus (intravertas; ekstarvertas ir pan.). Tačiau pasijuokęs, jog tai tėra tik terapijos karikatūra, aprašo tikrosios terapijos etapus.

Klinikiniame darbe R. May ypač pabrėžia sąmoningumo svarbą. Nes paciento sąmoningumo išsiaiškinimas terapijos metu, padeda perkelti kovą su konfliktu, į tikrąjį kovos lauką.

„Terapijos su individualiais pacientais procesas apima dimensijų – noro, valios ir sprendimo – sąjungą.“(p. 322)

Autorius rašo, jog iš pradžių pacientas turi įsisavinti ir suprasti savo norus, nes pastarieji yra

„akivaizdžiai susiję su tapatumo išgyvenimu – paprastai atneša sustiprėjusį savęs kaip būtinybės vertinimą ir didesnę pagarbą pačiai būčiai“.

Valios demensijoje seka suvokimo pavertimas savimone ir paciento savęs, kaip norų turėtojo, įsisąmoninimas. O trečioji demensija terapijos procese byloja apie sprendimą ir atsakomybę.

„Kaip sąmonė yra išskirtinai žmogiška suvokimo forma, taip sprendimas ir atsakomybė yra išskirtinės sąmonės formos žmoguje, judančiame savirealizacijos, integracijos, brandos link.“ (p. 328)

Nors didžiojoje knygos dalyje autorius kalba apie meilę pakeitusį seksą, meilės ir demoniškumo, sąsajas, vis dėlto knygos pabaigoje prabyla, jog meilė nėra vien tik poreikis.

„Meilė ir valia susijungia kaip tikslas ir pasiekimas. Žmonėms galingesnis yra ne sekso, bet santykių, intymumo, priėmimo ir patvirtinimo poreikis.“ (p. 377)

Autorius pabrėžia, kad žmogus yra vienintelė rūšis, galinti didžiuotis asmenine meile, kuri praturtina ir pripildo asmenybę, kiek tai yra įmanoma.

Naudota literatūra :

• Rollo May “Meilė ir valia” 2010, Vaga, Vilnius
• http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-06-09-andrius-navickas-kai-meile-tampa-problema/46068
• http://vaga.lt/lt/may_meile_ir_valia/