Vaida Galkontaitė, Gintė Ulinskaitė-Pasečnik

Filme „Kas griaužia Gilbertą Greipą“ vaizduojamas Gilberto Greipo gyvenimas. Jis prižiūri savo motiną, kuriai globa reikalinga dėl labai didelio svorio ir prižiūri savo jaunesnįjį brolį Arnį, turintį protinę negalią. Gydytojai prognozavo, kad Arnis nesulauks dešimties metų, tačiau netrukus jis švęs savo aštuonioliktąjį gimtadienį.

V.Daulenskienė (2003) protinį atsilikimą apibrėžia kaip silpnaprotystės formą, kuri pasireiškia dėl nepakankamai arba ydingai besivystančių smegenų. Pagrindinis protinio atsilikimo požymis – nepilnas kognityvinių funkcijų susiformavimas, visų pirma mąstymo. Praeityje proto negalia arba protinis atsilikimas dar buvo vadinamas protiniu nenormalumu, protiniu nepakankamumu, oligofrenija. Asmuo protiškai atsilikusiu laikomas, kai atitinka šiuos kriterijus: IQ mažesnis nei 70-75; dviejų ar daugiau veiklos sferų ryškūs sutrikimai (bendravimas, apsitarnavimas, savarankiškumas, socialiniai įgūdžiai, poilsis, sveikata ir savisauga, motyvacija, mokymosi gebėjimai, nauda visuomenei, darbas); būklė egzistuoja nuo vaikystės. Vertinant protinį atsilikimą, vertinamas ir prisitaikymas. Tai kasdienis elgesys, reikalingas asmens ir socialiniam funkcionavimui. Vertinama, kaip asmuo, turintis protinį atsilikimą veikia ir pateikia save, kaip sprendžia iškylančias asmens ir socialines problemas. Kaip teigiama daugelyje protinio atsilikimo apibrėžimų, protinis atsilikimas yra ne liga, o negalia. Protinis atsilikimas smarkiai skiriasi nuo depresijos, šizofrenijos, smegenų ligų.

Arnis filme vaizduojamas kaip berniukas, turintis protinį atsilikimą. Šis sutrikimas perteikiamas labai tikroviškai. Berniuko elgesys neadaptyvus, jis nesirūpina savo sveikata ir savisauga, savo poelgiais sau kelia grėsmę, nesimoko iš jau turimos patirties, jam reikalinga nuolatinė priežiūra. Kai Arnis bent trumpam paliekamas vienas, jis bėga prie miesto vandens bokšto ir lipa kopėčiomis į jį. Tai pavojinga, nes Arnis lipa į labai didelį aukštį ir, nors jo daug kartų buvo prašoma to daugiau nedaryti, jis nuolat tai kartoja. Berniukas buvo nepajėgus pats pasirūpinti savimi, pavyzdžiui, vieną kartą vyresniajam broliui palikus jį maudytis vieną, ryte atėjęs į vonios kambarį, brolis rado jį vis dar vonioje. Taip pat Arnis nejaučia priežasties ir pasekmės ryšio, tai galima pastebėti, kai tyčia nukirtęs svirpliui galvą, po to verkė, kad jį nužudė. Elgesys neatitinka jo amžiaus normų, berniukas nuolat karstosi medžiais, žaidžia ir kitiems liepia žaisti vis tuos pačius žaidimus, net suimtas, berniukas juokiasi ir prašo, kad būtų įjungta policijos sirena. Arnis nesilaiko visuomenėje priimtų socialinių normų. Skaudinančius dalykus jis sako tiesiai į akis, neatsižvelgdamas į kitų žmonių jausmus, su visais bendrauja taip, kaip su savo šeimos nariais. Kaltės jausmas jam taip pat nebūdingas. Paklaustas, ar jaučiasi kaltas išbarstęs merginos pirkinius, jis atsakė nesijaučiąs.

Protinį atsilikimą taip pat galima identifikuoti iš berniuko veido mimikų, verbalinės ir neverbalinės kalbos jau pirmosiose filmo scenose – nekordinuotų rankų judesių, nuolatinės šypsenos be realios priežasties, beprasmių žodžių kartojimo.

Dėl savo ligos filmo herojus patiria daug sunkumų – nelanko mokyklos, nebendrauja su bendraamžiais. Vaikai tyčiojasi iš Arnio, jis neturi draugų. Berniukas neturi asmeninio gyvenimo, privatumo, stipriai apriboti jo socialiniai santykiai. Dėl sutrikimo šis aštuoniolikmetis nejaučia poreikių, kurie būdingi jo amžiaus paaugliams, tokių kaip autonomiškumas – kai asmuo yra laisvas ir nepriklausomas, pripažinimas – kai siekiama aplinkinių pripažinimo ir pagarbos, saviraiškos – asmens siekimas atskleisti savo galimybes ir talentus, savisaugos poreikis – siekimas jaustis saugiai, nepatirti fizinio skausmo, nepatekti į nenumatytas situacijas, intymumas – asmens siekis užmegzti artimus santykius su priešingos lyties atstovu.

Ugdant asmenis, turinčius protinę negalią, reikalinga įvairių specialistų pagalba (pvz.; gydytojų, specialiųjų pedagogų, psichologų, kineziterapeutų, ergoterapeutų, logopedų). Filme herojui, turinčiam šią negalią, nėra teikiama jokia specialistų pagalba, nėra rūpinamasi jo ugdymu. Protiškai atsilikusiems asmenims labai svarbu išugdyti kasdienės veiklos įgūdžius, pavyzdžiui tokius, kaip valgymas, asmens higiena, apsirengimas ir nusirengimas, savo drabužių ir avalynės priežiūra – praktinės veiklos įgūdžius, kurie yra naudingi visam tolesniam jų gyvenimui. Arniui šie įgūdžiai nebuvo ugdomi. Brolis ir seserys buvo pasidalinę jo priežiūrą ir viską atlikdavo už jį, neugdydami jo savarankiškumo – maudydavo, rengdavo, gamindavo valgyti, paguldydavo į lovą. Specialiųjų poreikių vaiko ugdymui labai svarbi jo gyvenimo kokybė, aplinka, daug kuo lemianti raidos perspektyvą. Arnio gyvenimo kokybė, aplinka vaizduojama prasta. Vienintelis šeimos išlaikytojas buvo brolis Gilbertas. Šeimos materialinė padėtis prasta, reikėjo nuolat skaičiuoti išleidžiamus pinigus ir juos taupyti. Šeimoje dažnai kildavo konfliktai, ginčai. Mama nesirūpino vaikais, o jai pačiai reikėjo priežiūros dėl jos sveikatos problemų, savo pareigas ji perdavė vaikams. Namas, kuriame gyveno berniukas, senos statybos, reikalaujantis nuolatinio remonto ir priežiūros. Gyvendamas mažame miestelyje, berniukas negalėjo gauti reikiamos pagalbos. Visi šie veiksniai trukdė Arnio adaptacijai.

Adaptacijai padėjo aplinkinių pagalba ir geranoriškumas. Jie bendravo su Arniu nediskriminuodami jo dėl negalios. Taip pat adaptacijai padėjo artimi berniuko santykiai su vyresniuoju broliu Gilbertu, kuris nuolat rūpinosi juo, saugojo, neleido skriausti, žaidė, mokė mandagaus elgesio.

Kaip jau minėta, filme protinio atsilikimo sutrikimas vaizduojamas pakankamai realistiškai ir formuoja gana pozityvų suvokimą. Tokių vaikų nereikia bijoti ar jų vengti, tačiau filme parodoma, jog tokio vaiko priežiūra reikalauja labai daug kantrybės, jėgų, meilės ir atsidavimo – „kartais labiau už viską norisi, kad jis gyventų, o kartais ne…“(citata iš filmo).

Iki šiol nėra rasta vaisto, galinčio pagydyti šią negalią. Tačiau medikamentai gali stabdyti protinio atsilikimo progresavimą, abilitacija (gyvenimui visuomenėje reikalingų elgesio įgūdžių, nuostatų ir vertybių išmokimas) paruošti kasdienei veiklai, o profilaktika gali sumažinti protinio atsilikimo sergamumą. Atsižvelgiant į vaiko galimybes ir poreikius, individuali abilitacijos programa gali apimti įvairius stimuliacijos metodus, tokius kaip dailės ir muzikos terapiją, ergoterapiją, kineziterapiją, logoterapiją ir kitus. Tačiau tradiciškai pagrindiniai šių vaikų ugdymo komandos specialistai yra pedagogai, specialieji pedagogai, psichologai. Tokiems vaikams labai svarbi reabilitacija bei jų integracija į visuomenę ir švietimo sistemą. Anksti ir tinkamai organizuotas jų ugdymo procesas labai palankiai veikia protiškai atsiliekančiųjų raidą.

Šiam filmo herojui būtų galima padėti mokant jį savarankiškumo, ieškant specialistų pagalbos, gerinant gyvenimo kokybę. Net nekreipiant dėmesio į protinio atsilikimo priežastis ir laipsnį, visiems vaikams, turintiems protinį atsilikimą, svarbu kuo anksčiau teikti pagalbą: pradėti mokyti vaiką savarankiškumo, taikyti pedagoginį ir psichologinį stimuliavimą.

Filmą „Kas griaužia Gilbertą Greipą?“ analizuoti buvo ne tik įdomu, bet ir naudinga. Filmas privertė susimąstyti. Protinio atsilikimo negalią turinčio vaiko ugdyme labai svarbus artimųjų dėmesys, visuomenės požiūris, specialistų pagalba. Rekomenduojame pažiūrėti šį filmą tiems, kurie nori geriau susipažinti su protinio atsilikimo sutrikimu, pažvelgti į jį ne tik klinikinio psichologo, paties sergančiojo, bet ir sergančiojo artimųjų akimis.

 Literatūra

1. Daulenskienė J. (2003) Protinio atsilikimo klinika. Šiauliai
2. Kaffemanas R. (2005). Specialiųjų poreikių vaikų pažinimas ir ugdymas. Specialusis ugdymas, 1(12), 50-60.
3. Schalock R. L., Luckasson R. A., Shogren K. A., Borthwick-Duffy S., Bradley V., Buntinx W. H. E., et al. (2007). The Renaming of Mental Retardation: Understanding the Change to the Term Intellectual Disability. Intellectual and Developmental Disabilities, 45, 116-124.
4. Wehmeyer M. L., Buntinx W. H. E., Lachapelle Y., Luckasson R. A., Schalock R. L., Verdugo M. A., et al. (2008). The Intellectual Disability Construct and Its Relation to Human Functioning. Intellectual and Developmental Disabilities, 46, 311-318.