Nors klinikinėje psichologijoje dažnai stengiamasi tyrinėti reiškinių ryšius, priežastis, t.y. eiti „gilyn”, ne mažiau svarbu žinoti, kiek vienas ar kitas reiškinys yra paplitęs, koks problemų mastas. Šiam tikslui yra naudojami epidemiologiniai tyrimai. 

Epidemiologiniai tyrimai – tai tyrimai, kurie nagrinėja įvairių sutrikimų arba problemų paplitimą populiacijoje. Dažniausiai vertinamas naujų sutrikimų skaičius per tam tikrą laikotarpį, tai leidžia matyti, ar sutrikimų daugėja. Taip pat analizuojamas bendras paplitimas, kuris parodo, kiek procentų žmonių pasižymi tiriamu aspektu; ir pasiskirstymas regionuose, amžiaus, lyties, išsimokslinimo kategorijose. Epidemiologiniai tyrimai remiasi prielaida, kad nagrinėjant  kaip sutrikimai yra paplitę įvairiose grupėse, galima sužinoti ir sutrikimo priežastis bei būdą, kuriuo sutrikimas plinta.

Epidemiologiniuose tyrimuose naudojami rodikliai:

• Sergamumas – naujai išaiškintų tam tikro sutrikimo atvejų skaičius per tam tikra laikotarpį;
• Ligotumas – nurodo populiacijos dalį, kuriai bendrai būdingas tas susirgimas;
• Tikimybė susirgti gyvenimo bėgyje;
• Rizikos veiksniai – sutrikimo paplitimas įvairiuose populiacijos pjūviuose, kurių pagrindu sprendžiama apie riziką didinančius veiksnius;

Duomenys apie psichikos sutrikimų paplitimą Lietuvoje taip pat sistemiškai kaupiami. Daugiau informacijos galima rasti šiuose tinklapiuose

• Lietuvos sveikatos informacijos centras  
• Valstybinis psichikos sveikatos centras

 Didžiausias epidemiologinių tyrimų privalumai yra tai, kad jie padeda planuoti psichikos sveikatos priežiūrą ir paskirstyti lėšas. Žinodami reiškinių paplitimą ir dinamiką, galime pagrįsčiau argumentuoti, kodėl reikalingos prevencinės programos, daugiau psichologų ir t.t. Epidemiologiniai tyrimai taip pat padeda kelti hipotezes apie sutrikimų vystymosi priežastis bei planuoti prevencinę veiklą. Vienas iš žymiausių tokių tyrimų pavyzdžių yra 1964 m JAV atliktas tyrimas „Rūkymas ir sveikata”, kuriame pirmą kartą buvo nustatyta koreliacija tarp rūkymo ir plaučių vėžio, taigi pastebėtas ryšys, kuris tiriant atskirus atvejus nebuvo patvirtintas.

Tačiau epidemiologiniai tyrimai turi ir trūkumų. Nors nustatomos koreliacijos tarp reiškinių, pilnai patvirtinti priežastinių ryšių epidemiologiniai tyrimai negali. Taip pat svarbu nepamiršti, kad daugelį sutrikimų lemia daugiau nei vienas rizikos veiksnys, todėl epidemiologiniuose tyrimuose įvertinamos tik kai kurios, bet ne visos įmanomos sąveikos. Be to epidemiologiniai tyrimai yra brangūs. Sunku ir brangu tinkamai pasirinkti tyrimo populiaciją bei tinkamus tyrimo metodus, paruošti tyrėjus, organizuoti apklausas. Epidemiologiniais tyrimais gaunama informacija, nors ir atspindi populiacijos rodiklius, vis dėlto remiasi subjektyviais tiriamųjų pasisakymais ir prisiminimais, kurie gali būti netikslūs.