Nerimas yra emocinė būsena, kuriai būdingi fizinės įtampos simptomai ir samprotavimai apie ateitį. Nerimą pažįsta dauguma sveikų žmonių. Esame jį patyrę laukdami egzaminų, reikšmingų žinių, jaudindamiesi dėl santykių ir t.t. Vis dėlto tiksliai apibrėžti, kas yra nerimas yra sunku, nes jis gali apimti subjektyvų neramumo jausmą, specifinį elgesį (pavyzdžiui, negalėjimas nusėdėti vietoje) ar fiziologines reakcijas (pavyzdžiui, širdies plakimas, prakaitavimas). Nerimo patyrimas yra reikalingas – nerimas skatina fizinį ir intelektinį aktyvumą, tai į ateitį nukreipta emocinė būsena, kuri padeda planuoti elgesį. Būtent dėl to nerimas yra vadinamas intelekto šešėliu. Tačiau per didelis nerimas daro mąstymą iracionalų, per didelis dėmesys ateičiai trukdo priimti sprendimus čia ir dabar.

Nerimo sutrikimai

Nerimo sutrikimai apima būsenų grupę, kurioms yra būdingas labai intensyvus nerimas. Nerimas atsispindi sutrikusioje nuotaikoje, taip pat mąstyme, elgesyje ir fiziologiniame aktyvume. Sutrikimai, kurie šiandien priskiriami nerimo sutrikimams, ilgą laiką buvo vadinami tiesiog neurozėmis. Tačiau pastaruoju metu šio termino stengiamasi atsisakyti, nes jis tapo per daug apibendrintas ir stigmatizuojantis. Yra įvairių nerimo sutrikimų:

• Panikos sutrikimas
• Agorafobija
• Generalizuotas nerimo sutrikimas
• Specifinės fobijos
• Obsesinis-kompulsinis sutrikimas
• Ūmios reakcijos į stresą
• Potrauminis streso sutrikimas

Panikos sutrikimas

Panikos sutrikimui yra būdingas priepuoliais užeinantis labai intensyvus nerimas, kuris stiprėja, kol virsta stipria baime. Priepuolio metu apima stiprus fizinis distresas – stiprėjantis širdies plakimas, greitėjantis kvėpavimas, prakaitavimas, jausmas, kad tuoj ištiks širdies smūgis ar mirtis. Greta to lydi psichologinis diskomfortas – jausmas, kad netenkama proto arba prarandama kontrolė

Panikos sutrikimą dažnai lydi agorafobija. Kartą patyręs netikėtą panikos ataką žmogus ima vengti situacijų, kuriose gali įvykti naujas panikos priepuolis, stengiasi būti saugioje aplinkoje arba su žmonėmis, kuriais pasitiki. Dažniausios situacijos, kurių vengiama: prekybos centrai, automobiliai, autobusai, greitkeliai, plačios gatvės, tuneliai, teatrai, restoranai, lėktuvai, liftai, išvykimas toli nuo namų, laukimas eilėje ir kt. Dažnai vengiama ne tik tam tikrų vietų, bet ir specifinio elgesio, kuris sukeltų panikos priepuolį primenančią savijautą. Elgesys, kurio dažniausiai vengiama: bėgimas laiptais, buvimas troškiose patalpose ar transporto priemonėse, aerobika, šokiai, sunkaus maisto valgymas, įsitraukimas į pokalbį, supykimas, buvimas saunoje, maudymasis duše užsidarius duris ir kt. Būtent vengimo elgesys, o ne pačios atakos sukelia daugiausia diskomforto ir yra sunkiausiai koreguojamos terapijos metu.

Panikos sutrikimas yra gana paplitęs. Apie 3,5% žmonių atitinka panikos sutrikimų kriterijus bent kartą gyvenime. Apie 75% sergančių yra moterys. Manoma, kad tai yra dėl to, kad moterims baimę rodyti yra priimtiniau, o vyrai su nerimu kovoja kitais kultūriškai įprastais būdais (pavyzdžiui, alkoholio vartojimu). Sutrikimas dažniausiai prasideda apie 25-29 metus. Apie 20% patiriančių panikos atakas bando žudytis.

Panikos sutrikimų priežastys. Panikos sutrikimams vystytis yra svarbūs biologiniai ir psichologiniai faktoriai bei jų sąveika.Kai kurie žmonės yra jautresni stresui nei kiti, ir biologiškai stipriau reaguoja į kasdienius gyvenimo įvykius. Atsidūrus stresinėje situacijoje, psichikoje ji susiejama su išorinėmis ar vidinėmis priežastimis, kurios buvo tos situacijos metu. Tokiu būdu organizmas išmoksta atpažinti grėsmingas situacijas.

Tačiau svarbus ne vien biologinis jautrumas, bet ir psichologinės nuostatos. Ne visi žmonės, kurie patiria biologines reakcijas į stresą vėliau suserga panikos sutrikimais. Šie žmonės yra linkę susieti įvykį su momentine situacija. Žmonės, kurie vėliau suserga panikos sutrikimu pasižymi aukštesniu į ateitį nukreiptu nerimastingumu, didesniu jautrumu savo fizinėms reakcijoms ir yra linkę interpretuoti įvykius kaip grėsmingus.

Panikos sutrikimų gydymas. Panikos sutrikimai gali būti gydo o tiek medikamentais, tiek psichoterapija. Manoma, kad geriausių gydymo rezultatų galima pasiekti kombinuotu gydymo metodu. Tyrimai rodo, kad nors trumpalaikiai medikamentinio ir psichologinio gydymo rezultatai yra panašūs, tačiau ilgalaikiai rezultatai yra geriausiai, jei buvo taikomas kombinuotas gydymas, nes būtent šis gydymo metodas padeda pasiekti stabiliausių rezultatų.

Medikamentiniam gydymui dažniausiai naudojami bendzodiazepinai ir antidepresantai. Gydymas medikamentais yra naudingas tuo, kad padeda gana greitai pasiekti teigiamų rezultatų, būsenos gerėjimas stebimas nuo pat pirmųjų gydymo savaičių. Tačiau medikamentai turi šalutinius poveikius, benzodiazepinai gali sukelti tiek fizinę, teik psichologinę priklausomybę. Ilgalaikis benzodiazepinų vartojimas gali sutrikdyti kognityvines ir motorines funkcijas. Labai rimtas medikamentų trūkumas, kad panikos priepuoliai atsinaujina nutraukus gydymą (20-50% pacientų, jei buvo gydyta antidepresantais, iki 90%, jei buvo gydyta benzodiazepinais.

Panikos sutrikimų įveikimui gali būti naudojamos įvairios psichologinės intervencijos. Sėkmingiausia yra laikoma kognityvinė-elgesio terapija. Vienu iš esminių dalykų, į ką reikia atkreipti dėmesį dirbant su panikos sutrikimais sergančiais žmonėmis – mažinti vengimą. Dauguma klientų suvokia savo baimės nepagrįstumą, bet negali jos įveikti. vengimą padeda mažinti įvairios strategijos, kurios padeda žmogui atsidurti situacijose, keliančiose grėsmę. Pvz.: nerimas reikšmingai mažėja, jei į nesaugią vietą lydi psichoterapeutas. Jei nesinori išeiti už konsultacijos ribų, galima naudoti įvairius kognityvinius metodus, padedančius sukurti situacijas, panašias į tas, kurių bijoma. Tokios terapijos pavyzdžiu galėtų būti panikos kontrolės gydymas – gydymo sesijos metu specialiais pratimais bandoma išprovokuoti mini panikos priepuolį, lygiagrečiai atliekamas kognityvinis konsultavimas, mokoma atsipalaidavimo, siekiama nerimo, užplūstančio priepuolio metu, kontrolės.

Generalizuotas nerimo sutrikimas (GNS)

Skirtingai nuo panikos sutrikimo, kuriam būdingas protarpiais užeinantis stiprus nerimas, GNS būdingas pastovus, niekada neapleidžiantis nerimo jausmas. Pagrindiniai nusiskundimai: nekontroliuojamas ir neproduktyvus nerimavimas dėl kasdieninių įvykių; nesėkmės ar nelaimės nuojauta net tada, kai viskas gerai; negalėjimas valdyti nerimo. Išskirtinis GNS bruožas – pastovi raumenų įtampa.

GNS yra vienas iš dažniausių nerimo sutrikimų. Vidutiniškai 4% gyventojų atitinka GNS kriterijus metų bėgyje, tačiau pagalbos kreipiamasi gana retai. Moterims GNS diagnozuojamas 2 kartus dažniau nei vyrams. GNS dažniausiai prasideda jauno suaugusiojo amžiuje, kaip reakcija į stresines gyvenimo situacijas. Tačiau sutrikimas taip pat labai paplitęs tarp pagyvenusių žmonių, nes susiduriama su daugeliu neigiamų įvykių: blogėjančia sveikata, siaurėjančiu socialiniu ratu, blogėjančia gyvenimo kokybe. Manoma, kad GNS požymiai būdingi iki 70% vyresnio amžiaus žmonių, būtent vyresni žmonės yra dažniausi raminamųjų vartotojai – juos vartoja apie 17-50% vyresnio amžiaus žmonių.

GNS priežastys. Kaip ir panikos sutrikimas, GNS siejamas su biologiniu polinkiu susirgti. Dažnai sutrikimas kartojasi keliose kartose, tačiau paveldimas manoma ne pats sutrikimas, o polinkis susirgti. Taip sutrikimas siejamas su ta tikru psichologiniu polinkiu. Žmonės sergantys GNS yra labai jautrūs grėsmei, ypač jei tais susiję su asmenine verte. Tai gali būti susiję su neigiama ankstyvąją patirtimi, kad pasaulis yra nesaugus ir sunkiai kontroliuojamas. Toks įsitikinimas yra automatinis ir nesąmoningas. Smegenų aktyvumo studijos rodo, kad žmonės sergantys GNS pasižymi dideliu kaktinių skilčių kairiajame smegenų pusrutulyje aktyvumu. Autorių nuomone, tai rodo, kad GNS sergantys žmonėms yra būdingas intensyvus neramių minčių procesas, tačiau vengiama kurti realius su situacija susijusius vaizdinius (nes tuomet būtų stebimas aktyvumas ir dešiniame pusrutulyje). Tai trukdo efektyviai nagrinėti problemą, tiesiogiai susidurti su sunkumais ir surasti išeitį. Neramių minčių tiesiog vengiama, jos netampą sąmoningomis ir tuo pačiu neišsprendžiamos.

GNS gydymas. Kaip ir panikos sutrikimo atveju gydymas gali būti medikamentinis, psichologinis ar kombinuotas. Medikamentiniam gydymui naudojami benzodiazepinai ir antidepresantai. Benzodiazepinai naudingi trumpalaikiam nerimo įveikimui, tačiau nėra rekomenduojami ilgam vartojimui. Antidepresantai – saugesni už benzodiazepinus.

GNS atveju manoma, kad psichologinė pagalba yra tiek pat efektyvi, kaip ir medikamentai, ir net efektyvesnė, jei vertinamas ilgesnis laikotarpis. GNS gydymui naudojamos įvairios psichologinės intervencijos, iš kurių efektyviausiais laikoma kognityvinė terapija ir įvairūs relaksacijos mokymai. Relaksacijos mokymas padeda įveikti raumenų įtampą ir kontroliuoti savo įtampos lygį. Kognityvinė elgesio terapija padeda klientui išmokti kontroliuoti nerimastingas mintis, bei tikrinti jų pagrįstumą. Klientas mokomas priimti, o ne vengti nerimastingų minčių. Dirbant su vaikais greta kognityvinės terapijos siūloma kartu ir šeimos terapija. Tyrimai rodo, kad toks pagalbos būdas vaikams yra efektyvus net 95% atvejų.

Specifinės fobijos

Specifinės fobijos yra stiprios baimės, kurias sukelia specifiniai objektai ar situacijos. Stiprus baimės jausmas atsiranda tik tuomet, kai susiduriama su baimę keliančiu objektu (pavyzdžiui baimė skristi lėktuvu). Manoma, kad stiprių baimių turi apie 7% vyrų ir 16% moterų. Tačiau dauguma nuo fobijų kenčiančių žmonių pagalbos nesikreipia, jei tik sugeba vengti grėsmę keliančių objektų.

Viena iš labiausiai paplitusių fobijų – socialinė fobija, kuriai būdinga stipri baimė susijusi su kitų žmonių buvimu. Dažniausiai bijoma parausti, prakaituoti, naudotis tualetu, valgyti viešoje vietoje, kalbėti prieš auditoriją. Socialinės fobijos būdingos 11% vyrų ir 15% moterų.

Fobijų priežastys. Manoma, kad su fobijų vystymųsi gali būti susiję genetiniai faktoriai ir autonominės nervų sistemos ypatumai. Pavyzdžiui, žmonės, kurių autonominė nervų sistema yra perdėtai jautri, greitai rausta ir prakaituoja, o tai sudaro riziką vystytis socialinei fobijai. Tačiau ne visi fobijomis sergantys žmonės pasižymi perdėtu reaktyvumu. Iš psichologinių teorijų, fobijos dažniausiai aiškinamos remiantis išmokimo teorija. Remiantis šiuo požiūriu fobijos gali būti išmokstamos per:

• Vengimo sąlygojimą – žmogus išmoksta bijoti tam tikrų stimulų, jei juos lydi skausmingi ar grėsmingi įvykiai. Išmokimas dar labiau užsitvirtina, jei pabėgimas iš tos situacijos buvo naudingas. Pavyzdžiui, šunų baimė gali atsirasti po to, kai žmogus buvo užpultas šuns. Tačiau tyrimai nepatvirtina, kad visas baimes galima sąlygoti, ar kad tokiu būdu įgytos baimės išlieka ilgai. daugelis fobijomis sergančių žmonių negali jų susieti su konkrečiais įvykiais.
• Modeliavimą – bijoti galima išmokti stebint kitų elgesį ir patyrimą. Pavyzdžiui, jei mama bijo pelių, ji gali išmokyti jų bijoti ir savo vaikus.
• Pasirengtą išmokimą – žmonės bijo tam tikrų objektų: vorų, gyvačių, šikšnosparnių, bet nė ėriukų, kačiukų ir t.t. taigi yra tam tikras pasiruošimas bijoti, kurį tik pastiprina įvykiai ar aplinka.
• Socialinių įgūdžių trūkumą- socialinės fobijos vystymuisi svarbūs asmens bendravimo įgūdžiai. Kuo blogesnis asmens bendravimo įgūdžiai, tuo didesnė tikimybė, kad jis pats savo elgesiu išprovokuos situacijas, kuriose jausis blogai ir bus ir kritikuojamas.

Fobijų gydymas. Stiprios fobijos gali būti gydomos medikamentais. Tam dažniausiai naudojami antidepresantai ir trankviliantai. Tačiau fobijos dažniausiai atsinaujina nutraukus gydymą. Plačiausiai naudojamos įvairiūs elgesio terapijos metodai: sisteminis nujautrinimas, užtvindymas (flooding), modeliavimas, socialinių įgūdžių ugdymas socialinei fobijai. Taip pat efektyvia laikoma kognityvinė terapija, pagrįsta minčių, susijusių su baimės objektu, analize.

Obsesinis – kompulsinis sutrikimas (OBS)

 OBS būdingos įkyrios, beprasmės mintys arba poreikis kartoti specifinius veiksmus.

• Obsesijos – įkyrios mintys, vaizdiniai, impulsai, kurie ateina į galvą, yra nekontroliuojami. dažnai šios mintys yra beprasmės ar socialiai nepriimtinos. Pavyzdžiui, nurodoma, kad apie 50% obsesijų yra agresyvios, 35%s seksualinio turinio, dažnai įkyrumai būna keiksmažodžiai. Apie 60% sergančiųjų turi daigiau nei vieną obsesiją.
• Kompulsijos – įkyrūs veiksmai, aktai, kuriuos asmuo jaučiasi privaląs atlikti, kad sumažintų įtampą. Dažniausios kompulsijos: valymas ir tvarkymas, specifinių objektų vengimas, specifiniai, magiški ritualai, tikrinimas, specifinis elgesys (pavyzdžiui, labai lėtas kramtymas).

Specifinės obsesijos dažnai yra susijusios su specifinėmis kompulsijomis. Pavyzdžiui agresyvios obsesijos yra susijusios su tvarkymosi ar prausimosi kompulsijomis. Įkyrumai ypač aktyvėja, jei žmogui nuobodu ir silpnėja aktyviai įsitraukiant į veiklą. OBS yra gana retas, būdingas maždaug 2,5% populiacijos. Prasideda dažniausiai vaikystėje ar paauglystėje.

OBS priežastys. Daugelis iš mūsų atlieka tam tikrus ritualus, kai nerimauja. Pavyzdžiui žvaigždučių paišymas, vaikščiojimas pirmyn atgal ir t.t. Tačiau dažniausiai šie įkyrumai nėra labai stiprūs ir praeina, kai situacija pasikeičia. OBS psichologinis paaiškinimas yra daugiausia siejamas su tam tikrų nerimą keliančių impulsų slopinimu. Manoma, kad OBS gali imti vystytis, kai vaikas ima galvoti, kad tam tikros mintys yra netinkamos ir neatleistinos. Tokį elgesį lydi kaltės jausmas, o vėliau net ir pačios mintys ima atrodyti siaubingos ir nepriimtinos. Pavyzdžiui mintys apie homoseksualumą yra laikomos taip pat netinkamomis kaip ir elgesys. Asmuo atsiduria sudėtingoje situacijoje, nes išvengti savo paties minčių yra labai sunku. Tuomet belieka jas slopinti ir bandyti kontroliuoti. Tam susigalvojami įvairūs ritualai, kurie turėti nukreipti mintis ir atpirkti kaltę. Nors dažniausiai ritualai tik paskatina mintis.

OBS gydymas. Tai sunkiai gydomas sutrikimas. Tyrimai rodo, kad tik 20% pacientų pasveiksta visiškai. Medikamentiniam gydymui dažniausiai naudojami antidepresantai. Gydymo ciklas dažniausiai yra ilgas. Iš psichologinių metodų plačiausiai naudojamos elgesio terapijos. Siekiama neleisti atlikti ritualo, kad pacientas įsitikintų, jog neatliktus ritualo neigiamų pasekmių nebūna. Sunkių sutrikimų atvejais terapija vykdoma ligoninėse. Taikomos 15-20 sesijų po 90 minučių, kurių metu griežtai kontroliuojama, kad asmuo neatlikinėtų ritualų. Kitas gydymo metodas – paradoksinė intencija. Paradoksinės intencijos tikslas padėti klientui kiek pasišaipyti iš savo problemos. Siūloma įsivaizduoti patį blogiausią variantą. Pavyzdžiui, jei klientas turi rankų plovimo įkyrumą ir bijo, kad neatlikus šio ritualo jis užsikrės mikrobais ir susirgs, tai siūloma įsivaizduoti, kaip jis visas aplimpa mikrobais, kaip tai jį žudo ir kas jam dabar atsitiks. Kai realiai nieko blogo neatsitinka, klientas pajunta savo baimės absurdiškumą ir nuo jos išsivaduoja. Tačiau, kad tai pavyktų, reikia tam tikros patis kliento nuostatos.

Potrauminis streso sutrikimas (PSS)

PSS- tai nerimo sutrikimas, kuris atsiranda po specifinio traumuojančio įvykio. Būdingiausi požymiai:

• įkyrios mintys apie traumuojantį įvykį, situacijos atsikartojimas košmariškuose sapnuose;
• vengimas situacijų, stimulų ar net minčių, kurios galėtų priminti traumuojantį patyrimą;
• sujaudinimo požymiai: miego problemos, dėmesio koncentracijos sunkumai, dirglumas, padidintas jautrumas;

Sutrikimą taip pat dažnai lydi kiti nerimo požymiai, pablogėjusi nuotaika, fizinės sveikatos problemos, pykčio, kaltės jausmai, alkoholio vartojimas, sumažėjęs darbingumas, sutrikę tarpasmeniniai santykiai, padidėjusi savižudybės rizika.

PSS priežastys. Ar po traumuojančio įvykio išsivystys PSS priklauso nuo daugelio veiksnių. Rizikos veiksniais šiam sutrikimui vystytis laikoma: grėsmė sveikatai ir gyvybei įvykio metu; moteriška lytis; neigiama ankstyvoji patirtis, ankstyvas atskyrimas nuo tėvų; įvairios psichikos ligos šeimos istorijoje, kurios lemia bendrą mažesnį atsparumą; disociaciniai simptomai (derealizacija, depresonalizacija, amnezija, atsiskyrimo nuo kūno patirtis) įvykio metu; atsakomybės už įvykį prisiėmimas sau; problemos išgyvenimas akcentuojant emocijas (pvz.: aš norėčiau taip nesijausti).

PSS gydymas. Kaip ir kitų nerimo sutrikimų atvejais svarbiausia pagalbos strategija – padėti klientui saugiai susidurti su baimę keliančia situacija ar prisiminimais. Vertingos savitarpio pagalbos grupės, kurios gali suteikti unikalų palaikymą ir supratimą. Medikamentiniam gydymui dažniausiai naudojami benzodiazepinai ir antidepresantai. Tačiau rekomenduojama, kad lygiagrečiai būtų teikiama ir psichologinė pagalba, nes vien medikamentai pilnai išgyventi trauminės patirties nepadeda. Labai svarbi sudedamoji pagalbos dalis – socialinis palaikymas. Reikalinga šeimos, draugų, vertinga religinės grupės pagalba, todėl labai svarbu, kad psichologinės intervencijos apimtų ir darbą su šeima, jos edukaciją.