EgzistencinÄ— psichoterapija

ramra, 2008-09-30

ParengÄ— RadvilÄ— RamonaitÄ— SMF-4

„To be, or not to be, that is the question“,- klasikinis egzistencializmo teiginys.

Europoje egzistencinis požiūris kilo iš filosofinių Sartre, Kierkegaard, Heideggard darbų ir psichiatrų kaip Binswanger, Boss, Frankl po Antrojo Pasaulinio karo.

Egzistencinė psichoterapija akcentuoja pasirinkimo laisvę ir atsakomybę už savo gyvenimo prasmės radimą. Priešingai nei humanistinė psichoterapija jai būdingas mažiau optimistiškas požiūris. Nors egzistencializmas akcentuoja laisvą valią ir atsakomybę, jis pabrėžia nerimą, kuris yra neišvengiamas, priimant svarbius egzistencinius sprendimus, tokius kaip ar likti su savo sutuoktiniu, ar likti darbe, ir netgi, ar likti pasaulyje. Būti tikrai gyvu – reiškia stoti akistaton su nerimu, kuris kyla darant egzistencinius pasirinkimus.

Psichopatologija, anot egzistencialistų, kyla tuomet, kai mes vengiame rinktis, apgaudinėjame save, jog to mums daryti nereikia. Tokiu būdu apsisaugoma nuo nerimo, bet tuo pačiu atsisakoma prasmingo gyvenimo.

Egzistencinės psichoterapijos tikslas yra konfrontuoti su nerimu dėl pasirinkimo kaip gyventi, kaip vertinti, kaip bendrauti su aplinkiniais. Terapiautas palaiko klientus ieškant, kas yra tikrai prasminga jų gyvenime. Iš šios perspektyvos patys svarbiausi sprendimai gali sukelti didelį diskomfortą. Gyvenimas nėra lengvas ir paprastas tiems, kurie nusprendžia būti atviriems sau.

Tam kad pakeistų savo egzistencinę padėtį, terapijos metu klientas turėtų pradėti keisti savo elgesį, tiek bendraujant su terapiautu, tiek ir su aplinkiniais. Taigi, nors egzistencinė perspektyva yra paremta subjektyvumu, ji stipriai pabrėžia elgesį, ypač susijusį su aplinkiniais – atvirą, nuoširdų, spontanišką. Tuo pačiu yra akcentuojama, jog kiekvienas iš mūsų galiausiai iš esmės esame vieniši: gyvenimo paradoksas, jog mes iš prigimties esame atskirti nuo kitų, mes ateiname į pasaulį vieni ir vieni turime susikurti savo egzistenciją.

Kadangi individas kuria savo egzistenciją kiekvieną akimirką, polinkis tiek ligai, tiek ir sveikatai egzistuoja dabartyje. Klientai turi būti skatinami priimti atsakomybę už savo egzistenciją ir suvokti, jog tam tikrose ribose jie gali keisti save bet kuriuo momentu, ir savo socialinėje aplinkoje jie gali jaustis ir elgtis skirtingai.

Psichoterapinės technikos nėra aiškiai apibrėžtos, nes pasikliovimas tam tikra technika yra suvokiamas kaip objektizuojantis procesas, kuomet terapiautas elgiasi su klientu lyg su daiktu, kuriuo gali būti manipuliuojama.

Frankl. Logoterapija

Frankl manė, jog psichopatologija (konkrečiai depresija) kyla kada asmuo neturi tikslo gyventi. Iš savo asmeninės patirties koncentracijos stovykloje jis suprato, jog išgyventi padeda kančios įprasminimas ir jos susiejimas su dvasiniu gyvenimu. Dvasinis Aš suteikia individui galimybę peržengti aplinkybių ribas, ir ši laisvė padaro individą atsakingą už savo gyvenimą. Taigi logoterapijos užduotis yra atkurti kliento gyvenimo prasmę. Tai yra pasiekiama empatiškai priimant subjektyvų kliento kančios patyrimą, taip kančiai suteikiamas platesnis kontekstas, gyvenimo filosofija, kuomet individas prisiima atsakomybę už savo egzistenciją ir gyvenimą, paremtą vertybių sistema. Tuomet individai pasijunta galintys kontroliuoti savo gyvenimą ir turintys kompetenciją pasiekti reikalingą priimtiną egzistenciją.

Egzistencinė perspektyva yra geriausiai suprantama kaip bendras požiūris, kuriuo terapeutai naudojasi daugiau kaip žmogiška prigimtimi, nei kaip psichoterapinių technikų rinkiniu.

Literatūra:
Davidson G. L., Neale J. M., Kring A. M., Abnormal Psichology, 2004.

Comments are closed.