Sigmund Freud (1856-1939)

1885m. Freudas baigęs studijas Paryžiuje pradėjo dirbti kartu su Jean Charcot. Jie tuo metu privačiai gydė isteriškus pacientus. Isterija buvo laikoma daugiausiai moterų liga, pasireiškiančia tokiais simptomais kaip paralyžius, aklumas ir apkurtimas. Šie simptomai rodė neurologinį ligos pagrindą, tačiau nebuvo rasta jokių organinių pakitimų. Charcot pastebėjo, kad isterijos simptomus galima gydyti taikant hipnozę ir kad po hipnozės pacientai galėdavo atgaminti savo trauminę patirtį, kuri sukeldavo simptomus. Sužinojus apie hipnozę ir atgaminimą Freudui kilo naujų minčių apie pasąmonę. Grįžęs į Vieną Freudas pradėjo intensyviai naudoti hipnozę savo neurologijos praktikoje.

Po kelių metų Freudas labai susižavėjo Josefo Breuerio darbu su isteriška paciente Anna O. Jai pasireiškė daugelis klasikinių isterijos simptomų, kurie prasidėjo po jos tėvo mirties. Breueris jai gydyti naudojo hipnozę. Vieno transo metu ji pasakojo apie pirmą savo simptomų pasireiškimą, neįtikėtina, bet kai ji atsigavo po transo būsenos, jos simptomai išnyko. Breueris suprato, kad jis aptiko kažką labai svarbaus, taigi jis dar kartą pakartojo tą pačią procedūra. Jam beveik pasisekė, tačiau atsirado komplikacijų. Anna emociškai labai stipriai prisirišo prie Breuerio. Emocijų intensyvumas buvo susijęs su gydymo sesijomis, per kurias Anna  pradėdavo rodyti savo isterinius skausmus. Breueriui reikėjo kaip nors pašalinti viso to priežastis. Negalima buvo teigti, kad hipnozė pagydo pacientus, nes prie to galėjo prisidėti ir Annos jausmai gydytojui.

Šie įvykiai padėjo Freudui sukurti pradines teorijas apie pasąmonę, tokias kaip: „kalbėjimo vaistai“, katarsis, perkėlimas ir moralinis nerimas. Jis daugeliui savo klientų taikė hipnozę, tačiau ne visi pacientai buvo tinkami kandidatai hipnozei. Kiti buvo lengvai užhipnotizuojami, tačiau po transo nieko neprisimindavo ir hipnozė neduodavo jokios naudos.

Laisvųjų asociacijų metodą Freudas sugalvojo dirbdamas su paciente Elisabeth 1892m. Kai ji buvo beveik atsibudusi po transo jis parašė jos pagulėti ant kušetės kol jis laikys ranką jai ant kaktos ir papasakoti nuo ko prasidėjo jos negalavimai. Vėliau jis pastebėjo, kad rankos laikymas ant paciento kaktos ir prašymas prisiminti įvykius su simptomų pradžia yra kur kas efektyvesnis nei hipnozė. Freudas pradėjo taikyti šį metodą paguldydamas pacientą ant kušetės ir prašydamas, kad jis pasakotų viską, kas jam šauna į galvą.

 Topografinis psichikos modelis

S. Freudas naudojo topografinį asmenybės organizacijos modelį, pagal kurį psichiką galima suskirstyti į 3 dalis:

• Sąmonė – tai visi psichiniai procesai (pojūčiai, jausmai, mintys, sąvokiniai, fantazijos), kurie vyksta tam tikru momentu ir kuriuos mes suvokiame.
• Priešsąmonė, arba praeinama atmintis, – tai patyrimas, kuris tam tikru momentu nėra suvokiamas, bet gali patekti į sąmonę spontaniškai arba minimaliomis pastangomis. Tai lyg tarpininkas tarp sąmonės ir pasąmonės.
• Pasąmonė – primityvių instinktų, emocijų ir prisiminimų visuma, kurie yra nepriimtini sąmonei, todėl yra išstumti. Čia glūdi daugelio mūsų veiksmų ir išgyvenimų motyvai, nesutaikomos kovos tarp įgimtų jėgų bei proto ir sąžinės šaknys. Pasąmoninė medžiaga gali reikštis užmaskuota, simboline forma sapnuose, fantazijose ar žaidimuose.

 Struktūrinis modelis

Freudas įvedė tris naujas struktūras: id, ego ir superego. Jo teigimu į šiuos tris darinius reikėtų žiūrėti labiau kaip į tam tikrus procesus nei kaip į ypatingas asmenybės „struktūras“.

• Id yra seniausias ir visiškai nesąmoningas asmenybės aspektas, tiesiogiai susijęs su biologine prigimtimi. Tai primityvūs įgimti instinktai, suteikiantys mūsų elgsenai energijos. Id veikia pagal malonumo principą, nepaisydamas aplinkos ar saugumo sąlygų.
• Ego yra asmenybės aspektas, kuris yra arčiausiai to, ką žmogus laiko savo savastimi. Ego atsakingas už sprendimų priėmimą, jis stengiasi patenkinti id poreikius, suderindamas juos su pasaulio apribojimais ir superego reikalavimais. Veikia pagal realybės principą, kurio tikslas yra išsaugoti organizmą, atidedant instinktų patenkinimą iki to momento, kai bus rasta galimybė juos patenkinti. Ego  kaip ir superego didelė dalis yra pasąmoninga.
• Superego yra visuomenės reikalavimus atstovaujantis asmenybės aspektas. Tai internalizuotos tradicinės vertybės, idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai. Pagrindinė superego užduotis – įvertinti vieno ar kito reiškinio teisingumą, remiantis moraliniais standartais.

 Psichodinaminė motyvacijos teorija

Freudas laikėsi psichinio determinizmo principo, pagal kuri joks psichinis įvykis nėra atsitiktinis, kiekvienas psichinis reiškinys yra priklausomas nuo visų kitų psichikos reiškinių ir procesų. Viskas , kas vyko anksčiau, nulemia tai, kas vyksta dabar, o tai savo ruoštu nulemia ateities įvykius.              

      Freudo asmenybės motyvacijos teoriją sudaro trys pagrindiniai postulatai:

• Motyvaciją lemia pasąmonė.
• Pasąmonės turinį sudaro 2 instinktų grupės: eros  ir tanatos.
• Egzistuoja cenzūra, kuri tam tikrą patyrimą laiko pasąmonėje arba  iš ten išstumia.

Žmogus įsivaizduojamas kaip sudėtinga energetinė sistema, jos energijos šaltiniu laikomas kūno poreikių sukelta neurofiziologinių sujaudinimų būsena. Toji energija maitina visą psichinį aktyvumą: elgesio tikslas sumažinti nemalonią įtampą, sukeltą susikaupusios energijos. Energija gali transformuotis iš vienos būsenos į kitą, bet negali niekur išnykti. Tam, kad būtų pasiekta instinkto energijos iškrova, ji turi būti susieta su objektu. Instinktas turi kelias charakteristikas:

• Šaltinis – organizmo būsena, arba poreikis, kuris tą būseną sukelia ( alkis, troškulys).
• Tikslas – pašalinti arba sumažinti poreikio sukelta sujaudinimą. Pasiekęs tikslą žmogus patiria palaimos jausmą.
• Objektas – bet kuris žmogus, daiktas ar kas nors kita, kas gali patenkinti instinktą.
• Stimulas (įtampa) – energijos kiekis, būtinas patenkinti instinktui.

Tokiu būdu vidiniai poreikiai sužadina žmogaus aktyvų elgesį, o tų poreikių patenkinimas sumažina žmogaus aktyvumą ir organizmas grįžta į pusiausvyros būseną. Po to viskas kartojasi iš pradžių.

Asmenybės vystimasis

Vaikystės išgyvenimai turi labai didelę įtaką suaugusiojo asmenybės formavimuisi. Kiekvienas žmogus pereina psichoseksualinio vystimosi stadijas, kurios yra biologiškai determinuotos ir būdingos visiems žmonės. Tos stadijos yra:

1. oralinė stadija (iki18mėn.)
2. analinė stadija (18mėn – 3m.)
3. falinė stadija (3-6m.)
4. latentinė stadija (6 – 12m.)
5. genitalinė stadija.

Kiekvienoje stadijoje vaikas gali patirti fiksaciją ir regresiją. Fiksacija – sustojimas ir užsilaikymas tam tikroje vystimosi stadijoje. Regresija – grįžimas į ankstesnę psichoseksualinio vystimosi stadiją.

Gynybos mechanizmai

Visi žmonės turi tokius gynybos mechanizmus:

• Išstūmimas. Iš sąmonės pašalinamos kankinančios mintys ir jausmai.
• Projekcija. Negatyvios savo paties mintys, jausmai ir elgesys priskiriamos kitiems.
• Perkėlimas. Neigiamų emocijų, kurioms nėra galimybės išsiveržti, nukreipimas kitur, dažnai į mažiau pavojingą asmenį.
• Racionalizacija. Iracionalų poelgių neteisingas paaiškinimas, leidžiant pasiteisinti prieš save ir kitus.
• Reakcijos dariniai. Priešingas elgesys nei reikalauja id. Nepriimtinas id impulsas išstumiamas, o jo vietoje sąmonėje atsiranda visiškai priešingas.
• Regresija. Grįžimas prie vaikystėje buvusio elgesio.
• Sublimacija. Poreikio patenkinimas suteikiant jam socialiai priimtiną formą.
• Neigimas. Atsisakymas pripažinti, kad įvyko nemalonus įvykis.

Patologija

Pasak Freudo, neurozės yra vaikystėje patirtų traumų pasekmė. Šie nemalonūs patyrimai išstumiami į pasąmonę ir užmirštami, tačiau jie sukelia neurozinių simptomų atsiradimą. Neurozės atsiradimo priežastis yra vidinis konfliktas tarp id ir ego. Simptomai atsiranda tada kaip konfliktas sustiprėja ir pradeda veržtis į sąmonę. Seniau naudoti gynybos mechanizmai nebepadeda ir ego pradeda naudoti neurozinį simptomą – dalinį užmaskuotą pasąmoninio konflikto patenkinimą.

Ego turi daryti viską, kad būtų patenkinti id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimai ir taip pasiektų pusiausvyrą asmenybėje. Jei ego nesugebės palaikyti pusiausvyros gali įvykti regresija į stadiją, kurioje buvo įvykusi fiksacija.

Psichoanalitinė terapija

Psichoanalitinė terapija yra ilgai trunkantis asmenybės keitimo būdas. Ji trunka maždaug 3 – 5 metus, 3 – 5 sesijas per savaitę. Šios terapijos tikslas yra išspęsti neurozinį konfliktą t.y. atkleisti pasąmonės turinį ir integruoti jį į sąmonę tai giluminiai asmenybės pokyčiai, o ne atskirų elgesio detalių pakeitimas. Psichoanalize siekiama, kad žmogus patirtų įžvalgą. Patirti įžvalgą reiškia įsisąmoninti ir suprasti pasąmoninius veiksmus, mintis ir elgesį, kurie sukelia žmogui kančią. Kai pasąmoninės priežastys bus galutinai atskleistos ir suprastos, neurotinė gynyba ir simptomai išnyks.

 Atskleisti pasąmonės turinį Freudas naudojo:

• Laisvųjų asociacijų metodas. Paciento yra prašoma atsipalaiduoti ir išsakyti visas mintis ir prisiminimus kokie tik jam šauna į galvą, nepaisant kokios kvailos, nuobodžios ar keliančios pasipiktinimą jos atrodo. Tokiu būdu viena asociacija traukia paskui save kitą, gyliau pasąmonėje esančią asociaciją. Taip palaipsniui į sąmonę iškyla išstumta informacija ir galima lengviau suprasti paciento neurozinius sutrikimus.
• Sapnų analizė. Sapnai yra mintys atskleidžiančios pasąmonę, todėl jiems skiriamas didelis dėmėsys. Per sapnus atskleisti pasąmoninius troškimus yra sunku, nes jose esanti informacija yra simbolinės formos. Miegant žmogaus gynyba ilsisi ir simbolinė medžiaga gali atsiskleisti, tačiau sapną kontroliuoja superego taip pat ir ego cenzūra nėra visiškai išjungta. Jei tikrieji id tikslai išaiškėtų žmogus pabustų, nes jį pažadintų superego, todėl id impulsai yra užmaskuoti. Kad būtų galima iššifruoti sapną naudojamas laisvųjų asociacijų metodas. Sapnas padalijamas į atskiras dalis ir pacientas išsako asociacijas apie jas kol sapno turinys išplaukia į paviršių.
• Pasipriešinimas. Paciento nesąmoningas priešinimasis psichoterapijos procesui. Tai gali pasireikšti įvairiai: lėtu kalbėjimu, didelių pauzių darymu, vengimu kalbėti apie svarbius dalykus, sakymu, kad jų mintys išblanko, vėlavimu, neatvykimu į seansą, sapnų nebuvimu. Pasipriešinimas naudojamas tam, kad pacientas nepatirtų įžvalgos ir pasąmoninė informacija nepatektų į sąmonę. Terapeutas turi suvokti pasipriešinimą ir pademonstruoti pacientui, atskleisdamas pasipriešinimo motyvus, interpretuoti pasipriešinimą, parodyti kokios emocinės traumos už jo slepiasi bei koks yra pasipriešinimo tikslas.
• Perkėlimas. Perkėlimas vyksta tada, kai pacientas reaguoja į terapeutą, kaip į vaikystėje buvusi svarbu asmeninį. Pacientas gali jausti tiek neigiamus, tiek teigiamus jausmus. Visas mintis ir fantazijas  į terapeutą jis perkelia pasąmoningai. Perkėlimas gali pasireikšti paminit psichoterapeuto drabužius, kabineto apstatymą. Analitikas pastebėjęs perkėlimą turi gerai įsisavinti kliento konfliktus ir skatinti perkėlimą kol pacientas supras savo užslėptus jausmus, išgyvenimus ir reakcijas į artimus žmones.
• Emocinis perauklėjimas. Terapija siekiama, kad pacientas suprastų savo mintis ir elgesį. Analitikas siekia parodyti pacientui, kad egzistuoja tam tikras reiškinys ( pvz. perkėlimas). Šis reiškinys yra interpretuojamas – norima, kad pasąmoningos mintys būtų įsisavintos. Toliau vyksta ilgas ir sunkus darbas, kad tai kas buvo suvokta, būtų panaudota keitimuisi.

 Naudota literatūra

1. Andrikienė L., Laurinaitis E., Milašiūnas R.(2004). Psichoanalitinė psichoterapija. Vilnius: Vaistų žinios.
2. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A.(2004).Asmenybė ir sveikata: Teorijų sąvadas, Kaunas, VDU leidykla.
3. Trull T.J. (2005). Clinical psychology. Belmont, CA: Wadsworth/Thomson Learning.A