Agnė Kamaitė, Vilma Dūdienė 

Filmo “Myli – nemyli” (2002 m., rež. Laetitia Colombani) pradžioje matome aktorės Audrey Tautou veidelį, skęstantį gėlių jūroje ir tai sudaro įspūdį, jog žiūrėsime romantinę meilės istoriją.Nors filmas įvardintas kaip romantinis trileris, bet į tai visai nepanašu.

Filme Audrey Tautou vaidina Andželiką, jauną simpatišką meniškos sielos studentę, kuri laisvu laiku dirba kavinėje padavėja. Andželiką yra įsimylėjęs jos studijų draugas, tačiau ji tuo pačiu jam neatsako, nes pati yra įsimylėjusi žavų kaimyną, 35-erių metų kardiologą (Samuel Le Bihan) Luiką Le Garecą. Tačiau jis yra vedęs ir laukia šeimos pagausėjimo. Šios aplinkybės Andželikai sunkumų nesudaro, nes ji yra įsitikusi, kad širdžių gydytojas galiausiai bus su ja. Ji atkakliai siekia jo demėsio: siuntinėja gėles, meilės prisipažinimus ir planuoja bendras atostogas Florencijoje. Šiuo meilės romanu ji yra įtikinusi ir savo draugus. O priežastis, kurią ji pateika savo draugams, dėl ko jiedu su Luiku nesusitikinėja viešai, yra gydytojo šeimyninės aplinkybės. Niekam nekyla jokių klausimų.

Filmo pradžia palieka įspūdį, jog matysime dar vieną meilės trikampio istoriją. Tada kyla klausimas, tai kur čia trileris? Ir staiga viskas pradeda keistis.  Paaiškėja, jog viskas, kas buvo pasakojama, nes akivaizdžių faktų ir nebūvo rodoma, yra tik Andželikos fantazijos ir atsitiktiniai sutapimai. Tačiau tos fantazijos buvo tokios stiprios, kad užvaldė visą jaunos merginos gyvenimą. Svarbiausi istorijos įvykiai rodomi dar kartą, tačiau šįsyk parodomos tos smulkmenos, kurios leidžia susidaryti tikrąjį vaizdą. Pavyzdžiui, jog daktaras Luikas Le Garecas net neįsivaizduoja, kas jam gali siuntinėti meilės laiškus bei dovanas,  ir įtaria vieną iš savo pacienčių. Nors jis yra laimingai vedęs, tačiau šios aplinkybės apsunkiną jo šeimyninį gyvenimą.

Taigi, filmas yra tarsi iš trijų dalių. Pirmoji dalis tai romantinė meilės istorija, kurią sukurė Andželikos samonė. Antroji dalis tai jau romantinis trileris, nes paaiškėja, kad jokių santykių tarp filmo herojų nebuvo ir dar blogiau. Andželika yra taip stipriai įtikėjusi į šią meilę, kad yra pasiryžusi padaryti bet ką dėl savo mylimojo. Dėl jos veiksmų net iškyla grėsmė gydyto žmonos Rachel gyvybei, o viena iš Luiko pacienčių, kurią jis įtarė siuntinėjat gėles ir dovanas, miršta. Ir galiausiai trumpiausia trečioji dalis yra epilogas, kuriame žiūrovams užminama mįslė, kas  laukia pagrindinių filmo herojų.

Tik antroje filmo dalyje pradedame suprasti, kodėl filmas pavadintas ”Myli, nemyli”. Ir kokia beprotiška gali būti meilė. Pasakojamoje meilės istorijoje peržengiamos visos įmanomos ribos, o kai kurie įvykiai atrodo neįtikėtini. Per nugarą net perbėga šiurpuliukas, suvokus, jog tai gali būti artimas realybei scenarijus ir kokios dar nepažintos žmogaus pasąmonės gelmės.

Šis filmas yra įdomus ir žiūrisi lengvai. Tačiau, norint deramai jį įvertinti, reikalingos klinikinės psichologijos ar psichiatrijos žinios. Pabaigoje filmo paaiškinama, kad mergina sirgo ūmine erotomanija. Šis sutrikimas priskiriamas kliedesiams. Kliedesiai – klaidingi, tikrovės neatitinkantys įsitikinimai, paremti liguistais, neteisingais, nelogiškais samprotavimais, išvadomis ir sprendimais. Jie užvaldo visą ligonio psichiką ir nulemia jo elgesį. Erotomanija arba meilės kliedesys priskiriamas prie didybės kliedesių. Jis pasitaiko gana retai, dažniausiai juo serga moterys. Šios ligos atveju moteris įtiki, kad ją myli mažai pažįstamas, dažnai įžymus žmogus. Ji tariasi tai suprantanti iš tam tikrų ”ženklų”, kuriuos jai neva palieka šis žmogus. Pradžioje ligonei pakanka tokios ”meilės”, bet ligai progresuojant prasideda persekiojimas, pavyzdžiui, rašomi meilės laiškai, skambinama, stengiamasi susitikti. Nepavykus priartėti, moteris gali tapti agresyvi, kaip ir atsitiko filme, gali stengtis sužaloti ”mylimojo” žmoną ir tapti tikrai pavojinga vyro aplinkai. Filmas puikiai atspindi ligos eigą. Jo kūrėjai tarsi veda žiūrovą per visas ligos stadijas, bet kartu ir parodo kaip aplinkiniai gali visiškai nepastebėti, kad žmogus serga, nes jis puikiai manipuliuoja ir pateikia situaciją kaip tikrovišką. Pabaigoje filmo paliekama intriga, kuri skatina pamąstyti, kokia tai neprognozuojma liga ir kaip atsargiai reikėtų vertinti ligonio pasveikimą. Todėl tikrovėje susidūrus su tokiu ligoniu kaip filmo herojė, pradžioje būtų sudėtinga jai kuo nors padėti, nes nelabai įmanoma pastebėti kokius nors ligos simptomus. Vėliau, kai pradeda ryškėti jos agresija, būtina aiškintis to priežastis ir stengtis nukreipti pas specialistus, nes tokį susirgimą reikia gydyti stacionariai, kur taikomas tiek medikamentinis gydymas, tiek psichoterapija.

Literatūra

1. Dembinskas A. (2003). Psichiatrija. Vilnius/Vaistų žinios.
2. Radavičius L.E. (2004). Teisės psichiatrija: istorija ir dabartis. Vilnius/Mykolo Riomerio universitetas.
3. Goldstein R. L, Laskin A. M. De Clérambault’s Syndrome (Erotomania) and Claims of Psychiatric Malpractice. http://library-resources.cqu.edu.au/JFS/PDF/vol_47/iss_4/JFS2001377_474.pdf (žiūrėta 2012-11-10).