Dainora Kasiliauskytė, Eglė Šadauskaitė, Ugnė Vasiliauskaitė 

Pagrindinis filmo herojus – Charlie patyrė didelę netektį. Jis prarado savo žmoną ir dukras , kurios žuvo lėktuvo katastrofoje. Vienoje filmo scenoje, kurioje teismo metu buvo sprendžiamas Charlie likimas dėl to, ar jį uždaryti į psichiatrinę ligoninę, buvo įvardijama, kad jam būdingas potrauminio streso sindromas (toliau – PTSS). Tokio tipo netektis kaip teko patirti Charlie yra vienas iš daugelio galimų traumuojančių įvykių, dažniausiai skatinančių potrauminio streso sindromo išsivystymą ( Kristensen P, Lars Weis.th, Heir T., 2012). Kaip teigia Bisson J.I. (2007) sutrikimo pripažinimui reikia, kad jo simptomai tęstųsi ne mažiau kaip mėnesį . Kaip buvo paminėta filme, po katastrofos Charlie gyveno bute, į kurį net 4 metus nieko nebuvo atsivedęs. Vadinasi, filmo herojui sutrikimas tęsiasi jau gana ilgai, todėl yra tapęs chronišku.

Stebint filmą pagrindinio herojaus Charlie elgesys iš tikrųjų atrodo gana neįprastas: pradžioje jis neatsimena savo buvusio kambario draugo iš studijų laikų, vėliau įtarinėja jį, vengia kalbėti ir prisiminti savo praeitį, o kažkam bandant ją priminti Charlie emociškai intensyviai, o kartais net su agresija į tai sureaguodavo. Tyrimai rodo, kad pyktis ir agresija yra susisijusios su PTSS ( Taft C.T., Creech S. K., Kachadourian L., 2012). Mokslinėje literatūroje bendrai apibūdinima, kad žmonėms, turintiems potrauminį streso sindromą būdingas sielvartas, sumažėjęs užimtumas, pablogėjusi situacija socialinėje ir kitose svarbiose gyvenimo srityse. Kai kuriose filmo scenose buvo galima pamatyti herojaus sielvartą, kuris tarsi po ilgo slopinimo išsiliedavo kitiems išprovokavus prisiminimus, pavyzdžiui, kai psichiatrė pasiūlė kam nors pasipasakoti apie savo praeitį ar kai teisme jam davė jo žmonos ir dukrų nuotrauką. Filme taip pat buvo galima pastebėti, kad Charliui trūksta užimtumo, kadangi pradėjęs iš naujo bendrauti su savo buvusiu kambario draugu, norėjo kuo daugiau laiko praleisti su juo, nors pastarasis turėjo dirbti bei skirti laiko savo šeimai. Be to Charlie seniai nebeturi darbo, dienas leidžia taip, kaip nori. Sunkumai socialinėje srityje taip pat gana ryškūs –nebendravo su artimiausiais giminaičiais, neturėjo draugų ir pan. Nors filme atsispindėjo ne visi šiam sutrikimui būdingi simptomai (pvz, nebuvo periodiškai pasikartojančių, sielvartą keliančių prisiminimų bei sapnų, jausmų, kad traumuojantys įvykiai kartojasi, susikoncentravimo problemų – Charlie į žaidimus kaip tik susikoncentruodavo gerai bei perdėtų išgąsčio reakcijų), tačiau kai kurie sutrikimo požymiai buvo pakanakamai ryškūs, pavyzdžiui, užuominų sukeltas intensyvus sielvartas, staigus psichologinis reagavimas į užuominas, traumuojantį įvykį primenančių pokalbių, minčių ir jausmų vengimas, psichogeninė amnezija (asmeninių ir praeities įvykių neprisiminimas), sumažėjęs patiriamų emocijų skaičius (pvz., beveik nepatiria džiaugsmo, nuostabos, baimės) bei pykčio protrūkiai. Kaip teigia Kristina Ona Polukordienė (2008), remdamasi A. A. Nalčadžian, išgyvenantys netektį žmonės stengiasi susitapatinti su prarastais artimaisiais: elgesiu, mintimis idėjomis, vertybėmis. Autorius teigia, kad tai yra natūrali reakcija – padeda apsisaugoti nuo nerimo. Be to sutrikimą patiriantiems būdingi ritualai susiję su netektimi. Filmo eigoje vienas iš geriausiai pastebimų pavyzdžių – besikartojantis virtuvės remontas, ieškojimas idealaus varianto, kuris labiausiai pradžiugintų šeimą. Turintys PTSS gana dažnai linkę atmesti pagalbą. Charlie ilgą laiką buvo linkęs aktyviai vengti pagalbos (slapstėsi nuo uošvių, norinčių jam padėti), tačiau draugui įtikinus ir tik po ilgo laiko nuo traumos pradžios jis sutiko apsilankyti pas psichiatrę. Neteko pastebėti, kad Charliui būtų būdingas izlumas (ne vienas mokslininkas įvardija tai kaip simptomą), nes daugelyje situacijų herojus kaip tik atrodė ramus ir netgi apatiškas, mažai emocijų, vaizduojamas nejautrumas kito situacijai (pvz, situacija kai mirė jo draugo tėvas). Nejautrumas situacijai atitinka tyrimus parodžiusius, kad šio sutrikimo metu būdinga mažesnė pykčio kontrolė, kuri apima tolerancijos trūkumą, kito situacijos nesupratimą, elgesio nekontroliavimą. Taigi filme nemažai sutrikimo simptomų vaizduojami pakankamai tikroviškai, tačiau yra ir nedidelių neatitikimų arba kai kurie simptomai iš viso nepastebimi.

Kalbant apie herojaus patiriamus sunkumus dėl turimo sutrikimo, žiūrint filmą neatrodo, kad jis jų patirtų itin daug – Charlie tiesiog gyveno savo uždaro pasaulio rutininį gyvenimą. Kita vertus, tokia uždara rutina pati savaime trukdė herojaus adaptacijai. Negana to, Charlio adaptaciją blokavo kai kurių aplinkinių perdėta reakcija, kuri paskatino izuoliuoti save nuo aplinkinio, socialinio pasaulio. Dėl šios priežasties nesutiko kitų, naujų žmonių, kurie pernelyg nesistengtų „kapstytis” po jo jausmus, o tiesiog būtų šalia ir išklausytų, kai pats nori kalbėti. Charlie buvo paskendęs rutinoje iki to momento, kai sutiko savo seną bičiūlį iš koledžo. Iš naujo užsimezgę santykiai tarp Charlio ir jo buvusio kambario draugo buvo tai, kas paskatino herojaus gydymąsi.

Įdomu tai, kad filmas ne iš tų, kuris formuotų klaidingą įspūdį apie potrauminio streso sutrikimą, kadangi jame nevaizduojama nieko tokio, kas būtų visiškai nebūdinga šiam sutrikimui. Būdinga tik tai, kad vaizduojami ne visi sutrikimui būdingi simptomai, tačiau realiais atvejais kai kurių simptomų gali ir nebūti. Taip pat pastebėtina, kad tam tikri elgesio būdai būdingi šiam sutrikimui vaizduojami ryškiau nei kiti, tarkime, pykčio protrūkiai su agresija, o agresija kai kurių sergančiųjų gali būti kaip tik slopinama. Vadinasi, sutrikimas šiek tiek priklauso ir nuo individualių veiksnių.

Charlio sutrikimui gydyti egzistuoja tam tikri gydymo būdai. Daugiausiai efektyvumo įrodymų gydant (Bisson J. I. (2007), Blair E. Wisco, Brian P. Marx, Terence M. Keane, (2012) ir kiti) chronišką potrauminio streso sindromą turi į traumą koncentruota kognityvinė-elgesio terapija bei akių judesių desensibilizacija ir pertvarkymas („Eye movement desensitization and reprocessing (EMDR)“). Į pirmąją terapiją įeina švietimas, atsipalaidavimo pratimai, nesaugumo situacijų įsivaizdavimas, kognityvinis pertvarkymas. Antrajai būdingas traumuojančių prisiminimų bei susijusių teigiamų ir neigiamų įsitikinimų įvertinimas, jautrumo mažinimas ir pertvarkymas, kurį sudaro traumuojančių prisiminimų išlaikymas mintyse tuo pačiu metu atliekant kintančius akių judesius. Taip pat teigiamų įsitikinimų įdiegimas, kas apima pozityvių minčių išlaikymą mintyse, kol atliekami akių judesiai. Asmenims kenčiantiems nuo chroniško PTSS siūloma 8-12 terapinių susitikimų, trunkančių po 90 minučių. Šie skaičiai gali būti derinami priklausomai nuo traumos pobūdžio ir kitų veiksnių. Galima gydyti ir medikamentiniu būdu, tačiau tai neturėtų būti pagrindinis gydymo būdas. Medikamentinį gydymą prasminga derinti su psichoterapiniu, kai pastarasis nėra pakankamai veiksmingas.

Atsižvelgiant į konkretų Charlio atvejį, filme buvo gana aiškiai atskleidžiamos nelengvai kontroliuojamos veikėjo pykčio apraiškos. Kai kurie tyrimai atskleidė (Taft C.T., Creech S. K., Kachadourian L., 2012), kad esant didesniam pykčiui yra sunkiau išgydyti PTSS – geriau gyja tie, kurių pykčio lygis mažesnis. Vadinasi Charliui, pradžioje prasminga taikyti pykčio valdymo terapiją, o kadangi veikėjas nedemonstruoja didelės motyvacijos pokyčiams galima priderinti ir motyvaciją skatinančių pokalbių strategijas, kurių metu išreiškiama empatija sergančiajam. Tuomet išugdžius geresnę pykčio kontrolę galima pasiekti didesnį efektyvumą taikant jau aptartas kognityvinės-elgesio ir akių judesių desensibilizacijos ir pertvarkymo terapijas. Be abejonės Charliui itin svarbus artimų žmonių palaikymas ir parama, tokia kaip filme teikė jo draugas. Be to, filmo pabaigoje Charlie pakeičia gyvenamąją vietą, kas taip pat gali šiek tiek padėti jam keisti savo gyvenimo būdą. Taigi, nors filme nebuvo rodoma, kaip konkrečiai galima padėti tokiems asmenims kaip Charlie, tačiau moksliškai patvirtinti pagalbos būdai egzistuoja, todėl galimybė pasveikti taip pat yra.

Literatūra

1. Bisson I. J. (2007). Post-traumatic stress disorder. Occupational Medicine, 57, 399–403.
2. Polukordienė K. O. (2008), Netekties psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė.
3. Kristensen P., Weisæth L., Heir T. (2012), Bereavement and Mental Health after Sudden and Violent Losses:A Review. Psychiatry, 1, 76-97.
4. Taft C.T., Creech S. K., Kachadourian L. (2012). Assessment and treatment of posttraumatic anger and aggression: A review. Journal of Rehabilitation Research and Development, 5, 777-788.
5. Wisco B. E, Marx B. P, Keane T. M. (2012), Screening, Diagnosis, and Treatment of Post-Traumatic Stress Disorder, Military Medicine,7, 7-13.