NERIMAS

Nerimas užima vieną svarbiausių vietų tiek įvairiausių gyvenimo problemų psichodinamikoje, tiek ir psichopatalogijoje. Pirmiausia nerimas – tai signalas, įspėjantis apie pavojų, grėsmę, ir šia prasme jis ne mažiau vertingas negu skausmas. Nerimas yra ypač reaktyvi būsena fiziologiniu požiūriu. Jis sukelia fiziologinius pokyčius, parengiančius organizmą kovai – pasitraukti ar priešintis. Šiuo požiūriu nerimas panašus į baimę. Tačiau nerimas visada yra intrapsichiškas, t.y jo priežastis visada yra vidinė ir siejasi su išoriniais objektais tik tiek, kad šie skatina prasidėti vidinį konfliktą. Paprastai nerimas, skirtingai nuo baimės, yra reakcija į neapibrėžtą, įsivaizduojamą, nežinomą, neatpažįstamą grėsmę. Taigi nerimo esmė – vidinis asmenybės konfliktas. Jam taip pat būdinga lėta eiga, t.y jis linkęs užsitęsti, nuolat kartotis arba tapti ilgai trunkančia būsena, todėl labai tinka psihoanalitinė terapija dėl savo trukmės ir tikslo, kurie bus aprašyti toliau.

Nerimas gali būti situacinis ir liguistas. Situacinis nerimas kyla, kai gresia nemaloni situacija. Tai – nepatologinė nerimo forma. Tačiau kartais situacinis nerimas gali būti toks stiprus, kad sutrikdo adaptaciją ir iškyla grėsmė, jog nerimas gali tapti ilgalaikis.

Liguistą nerimą parodo tam tikri išoriniai požymiai: elgesys, veido rausvumas ar blyškumas, prakaitavimas, padidintas jautrumas, verksmingumas. Nerimą jaučiantis žmogus nuolat ką nors veikia – maigo rankomis nosinaitę, sukinėja rašiklį, vaikštinėja, negali susikaupti ir produktyviai dirbti. Kartais net pasitaiko spastinio pobūdžio skrandžio ir žarnyno sutrikimų. Nerimas neigiamai veikia vegetacinę nervų sistemą bei endokrininę sistemą. Taip pat tarsi parengia žmogų pasitikti nelaimę, o jei tos nelaimės nėra, išsenka žmogaus psichika. Atėjus tikram pavojui, žmogus nebeturi jėgų priešintis. Nerimo apimtas žmogus nenustygsta vietoje, dažniausiai pablogėja jo nuotaika, sutrinka miegas, dingsta apetitas, kankina įkyrios mintys ir būgštavimai. Dėl nerimo žmogus būna įkyrus, daug kartų klausinėja ar teigia tą patį. Nerimas slopina kritinį, loginį mąstymą.

Z. Freud pavartojo terminą nerimo neurozė. Jis pastebėjo, kad nerimo neurozės atveju egzistuoja ryšys tarp libido energijos raiškos blokavimo ir pacientų nerimo atsiradimo. Taigi, nerimas atsiranda, dėl vidinių konfliktų išstūmimo į pasąmonę.

PSICHODINAMINĖ PSICHOTERAPIJOS KRYPTIS, DIRBANT SU NERIMO KAMUOJAMAIS KLIENTAIS

Psichoanalitinės psichoterapijos efektyvumas yra tiesiogiai susijęs su jos trukme. Tai ilgalaikė terapija, kurios trukmė skaičiuojama metais, netgi dešimtimis metų. Ji tęsiasi tol, kol kenčiama dėl diskomforto. Nerimo sutrikimų atveju, ji trunka tol, kol klientas įsisąmonina savo nerimą, jo priežastis bei įveikia nerimo sukeltas kitas asmenybės problemas. Būtent toks būtų ir šios terapijos tikslas – padėti pamatyti vidinius konfliktus, kurie dėl žmogaus psichologinių savybių, gynybos mechanizmų jam tampa nepažinūs. Terapijos metu atsirandanti įžvalga padeda pažinti save. Siekiama ne šiaip išsivaduoti iš vieno ar atskirų simptomų, tačiau atkurti pasitikėjimą savimi, atrasti gyvenimo skonį, naujos įžvalgos dėka pakeisti santykius su kitais žmonėmis.

Nerimo priedangos ir psichoterapeuto uždaviniai

Nerimo kamuojamam žmogui dažnai būna sunku suvokti kas slepiasi už šio sekinančio išgyvenimo, taigi nerimas dažnai maskuojamas ir pasireiškia netiesiogiai, t.y. pats būdamas neapibrėžtas, įsikūnija kitais pavidalais. B. Bird (1973) išskiria šiuos nerimo įsikūnijimus:

Viena iš dažniausių nerimo priedangų – pavadinimo pakeitimas: „aš esu susierzinęs; aš esu įsitempęs; man silpna; aš bijau; aš jaučiuosi nuolat susirūpinęs; aš dėl visko jaudinuosi; aš nuolat prabundu naktimis; aš nesijaučiu savimi”. Klientai suranda dešimtis žodžių ir išsireiškimų savo nerimo būsenai įvardyti.

Labai dažnai nerimas išreiškiamas įvairiais simptomais. Daugelis klientų juos sieja su specifinėmis nerimą keliančiomis situacijomis, kurios ir sukelia tuos simptomus. Simptomai klientui kartais yra tiesiog būdas išreikšti ir parodyti savo nerimą. Pvz.: klientas skundžiasi, jog jam skauda galvą, kai jis būna su žmona. Klientas galvos skausmą susieja tiesiogiai su buvimu su žmona, t.y. jo manymu, žmonos buvimas šalia yra tiesioginė galvos skausmo priežastis, nors iš tiesų, būdamas su žmona jis jaučia nerimą, kuris fiziologiškai pasireiškia galvos skausmu, taigi galvos skausmo priežastis yra ne žmona, o nerimas. Terapeuto užduotis yra atskleisti klientui tų simptomų reikšmę ir priežastis.

Kartais nerimas maskuojamas tam tikrais fiziniais veiksmais – nuo barbenimo pirštu į stalą, sagos sukiojimo, įkyraus mirksėjimo akimis, kasymosi, iki dažno persivalgymo, per didelio girtavimo ar rūkymo, netgi įkyraus poreikio pirkti daiktus. Visi šie veiksmai gali reikšti nerimą dėl konfliktiškos gyvenimo situacijos. Terapeuto uždavinys – paaiškinti klientui tokių jo fizinių veiksmų priežastį.

Nerimas taip pat gali slėptis už kitų emocijų. Dirglumas, agresyvumas, priešiškumas, šaltumas, susikaustymas, nuobodumas gali būti reakcijos į nerimą keliančias situacijas. Tokios reakcijos lydi klientą tiek psichoterapinėje aplinkoje, tiek ir realiame gyvenime, ir jį supantiems žmonėms kelia kažkokius jausmus. Kliento problemoms spręsti labai padėtų nerimo raiškos ir aplinkinių reakcijų stebėjimas ir suvokimas. Šių reiškinių įsisąmoninimas ir būtų pagrindinė psichoanalitinės psichoterapijos užduotis.

Dar vienas būdas nerimui išreikšti – nesustabdomas kalbėjimas. Tuo klientas siekia paslėpti savo nerimą ir nuginkluoti konsultantą ar psichoterapeutą. Šiuo atveju svarbu ne pertraukti, ne sustabdyti kliento žodžių srautą, o atkreipti dėmesį už jo, t.y. kliento nerimą. Ilgas kalbėjimas yra savita psichologinės savigynos forma, ir iš karto pradėti griauti kliento gynybą yra neatsargu. Nepertraukiamas kalbėjimas leidžia terapeutui giliau suprasti kliento problemas gyvenime, nes ir kitomis situacijomis jis įkyri aplinkiniams, erzina juos tuščiu kalbėjimu, stengdamasis paslėpti savo nerimą, pabėgti nuo jo. Psichoanalitinės psichoterapijos terapeuto užduotis – padėti klientui įsisąmoninti šio nesustabdomo kalbėjimo priežastį, padėti suvokti po tuo slypintį nerimą.

Kitas būdas savo nerimui išreikšti, taip pat ir konsultanto ar terapeuto aktyvumui slopinti yra jo pertraukinėjimas. Šiuo atveju, konsultantas turėtų nekonkuruodamas su klientu aktyviai jį nutraukti ir atkreipti kliento dėmesį į tai, ką jis sako. Galbūt klientui kelia grėsmę tai, ko galėtų paklausti terapeutas, todėl jis mėgina iš viso neleisti konsultantui prabilti. Dar vienas konsultanto elgesio tokiu atveju būdas – tiesiai paklausti kliento, ar jis suvokia, ką daro. Tokie būdai galėtų padėti klientui įsisąmoninti, kaip jis elgiasi, kai jaučia didelį nerimą, tuo pat metu įsisąmoninant, kad tokio elgesio priežastis būtent ir yra nerimas.

Kai kurie klientai ginasi nuo nerimo paradoksaliai – stengdamiesi nerimą pabrėžti ir demonstruoti. Jie pasakoja, kokie yra įsitempę, apnikti rūpesčių ir kas juos jiems kelia, dažnai klausia, ką jiems daryti. Pabrėžtinai akcentuojamas savo nerimas (gal geriau „savo paties” ar tik „nerimas”) dažniausiai yra priešiškumo pasireiškimas, ir konsultantas turėtų į tai atkreipti kliento dėmesį, bei vėlgi padėti įsisąmoninti, kad toks elgesys kyla būtent dėl to, kad klientas yra kamuojamas nerimo.

Nerimas kai kuriuos klientus verčia priešintis pačiai psichoterapijai ar konsultavimui. Priešinimasis padeda išvengti sąlyčio su vidiniais konfliktais, o kartu nerimo bei įtampos. Priešindamasis klientas stengiasi kontroliuoti savo atvirumą, išsakyti tik „cenzūruotas” mintis ir jausmus, būti kuo labiau beasmeniškas, slopinti savo jausmus terapeuto atžvilgiu. Terapeutas turėtų atkreipti kliento dėmesį į tai, kad jis bėga nuo nerimo ir kaip jis tai daro, bei padėti suvokti, kad bėgimas neišspręs šių problemų o tik dar labiau jas paslėps pasąmonėje. Tik įsisąmoninti vidiniai konfliktai gali būti išsprendžiami, taigi psichoanalitikas psichoterapeutas turi padėti klientui ne bėgti nuo vidinių konfliktų kurie kelia nerimą, o padėti juos įsisąmoninti.

Nerimas kartais verčia klientą ne tik priešintis terapijai, bet ir demonstruoti priešiškumą terapeutui, dažniausiai užslėpta forma – kritikuojant, su panika ar sarkazmu kalbant apie kvailus terapeutus, pas kuriuos lankėsi anksčiau, pasakojant istorijas apie jų klaidas ir t.t. subtilesnė puolimo forma – stengtis terapeutą padaryti draugu, kuris jį traktuotų ne kaip klientą arba draugą. Toks kliento elgesys išreiškia siekimą sunaikinti terapeutą kaip terapeutą, tuo pat metu sunaikinant ir terapinį kontaktą ir taip pabėgant nuo savo problemų. Tai reiškia užslėptą kliento baimę ir nerimastingumą, problemos rimtumo neigimą. Terapeuto užduotis – parodyti klientui šio priešiškumo ar draugiškumo priežastis ir padėti jas įsisąmoninti.

Dirbant su klientų nerimu, svarbu žinoti ne tik būdus, kuriais klientai maskuoja savo nerimą, bet ir būdus, kuriais klientai siekia pašalinti nemalonų nerimo poveikį. Tai psichologinės savigynos mechanizmai. Jais nerimą siekiama įveikti pasąmonės lygyje. Šie mechanizmai visada veikia automatiškai. Savigynos mechanizmų naudojimas nerimui mažinti pats savaime nėra ydingas, kol netampa perdėtas ir pradeda iškraipyti realybės suvokimą ir riboti elgesio lankstumą. Kadangi praeitoje paskaitoje šie gynybos mechanizmai buvo smulkiai pristatyti, jų nebeaprašinėsiu. Tiesiog psichoanalitinio psichoterapeuto užduotis yra parodyti klientui, kokius gynybos mechanizmus jis naudoja nemaloniam nerimo poveikiui išvengti, taip iškeliant tai iš pasąmonės į sąmonės lygį, siekiant kad toks elgesys būtų įsisąmonintas.

PSICHOANALITINĖS PSICHOTERAPIJOS TECHNIKOS

Nerimas yra nesuvokiamo pavojaus ar nelaimės nuojauta, kai žmogus nežino, kas jam gali atsitikti, bet jaučia vidinę įtampą, laukia kažko blogo. Nerimas kyla iš kliento vidaus, ir toji nežinia dažnai išgyvenama sunkiau negu akivaizdi būsena, ar jau atsitikusi nelaimė. Taigi, su nerimo kamuojamais klientais, reikia kalbėti apie jų būseną. Neišsakytas nerimas yra beribis. Įvilktas į žodinį apvalkalą, jis fiksuojamas šių žodžių ribose ir tampa objektu, kurį gali pamatyti tiek terapeutas, tiek, svarbiausia, pats klientas. Taip labai sumažėja griaunanti nerimo jėga. Siekiant, kad nerimas taptų objektu, su kuriuo būtų galima dirbti, reikia, kad nerimas būtų įsisąmonintas jį išgyvenančio žmogaus. Čia klasikinė psichoanalizė pateikia būdus, padedančius klientui įsisąmoninti savo jausmus. Visa tai vadinama emociniu perauklėjimu:

Laisvųjų asociacijų metodas – klientas guli ant kušetės, terapeutui sėdint jo galvūgalyje. Kliento prašoma kiek galima labiau atpalaiduoti įprastą minčių kontrolę ir sakyti viską, kas tuo metu ateina į galvą. Realiame darbe tikrai laisvam asocijavimui nuolat iškyla pasipriešinimas ir didelė pokalbio dalis vyksta įprasta dialogo forma. Tačiau pacientas gali būti prašomas pateikti jam kylančias asociacijas, kurias sukelia pasakoto sapno turinys ar patiriamas nerimo jausmas. Psichoterapeutas savo klausimais, komentarais daro įtaką tam, apie ką kalbama, parodydamas klientui, kas jam atrodo svarbu ir turi būti analizuojama psichoterapijos metu. Viena asociacija traukia paskui save kitą, esančią giliau pasąmonėje. Tokiu būdu išstumta medžiaga palaipsniui iškyla į sąmonę ir kliento asmenybiniai konfliktai bei jų sukeltas nerimas tampa labiau suprantami.

Pasipriešinimo interpretacija – Būtent čia ir kalbama apie prieš tai aptartus nerimo maskavimo būdus, bei kliento naudojamus gynybos mechanizmus. Pasipriešinimas atlieka gynybinę funkciją – saugo, kad konfliktas nebūtų atskleistas. Analizuodamas pasipriešinimą ir kliento išreikštus nerimo maskavimo būdus, terapeutas turi juos suvokti, pademonstruoti klientui, atskleisti pasipriešinimo motyvus, interpretuoti pasipriešinimą parodant, kokios praeities emocinės traumos slepiasi bei koks yra pasipriešinimo tikslas. Svarbiausia, kad klientas suvoktų dėl ko kyla nerimas, kokius id impulsus jis bijo pateksiant į sąmonę.

Perkėlimo analizė – klientas nesąmoningai perkelia į terapeutą jausmus, mintis, fantazijas, kuriuos praeityje jautė kokiam nors svarbiam asmeniui, ir kurie dažniausiai ir yra neurozinio konflikto, sukėlusio nerimą priežastimi. Tai naujas senos situacijos išgyvenimas, leidžiantis analitikui geriau suvokti pasąmoninius kliento konfliktus. Analitikas skatina perkėlimo vystymąsi terapijos metu, kol klientui susiformuoja perkėlimo neurozė. Ji padeda suvokti savo jausmus, išgyvenimus ir reakcijas į artimus žmones, susiformavusius vaikystės santykyje su tėvais ir vis dar besitęsiančius.

Sapnų analizė – tikrųjų id norų aiškinimasis panaudojant laisvųjų asociacijų metodą. Sapnas padalijamas į atskirus elementus ir prašoma paciento laisvųjų asociacijų kiekvienam elementui. Tokiu būdu sapnas iššifruojamas – paslėptas pasąmoninis sapno turinys išplaukia į paviršių, klientas įsisąmonina savo nerimo kilmę.

Kuomet klientas suvokia pasąmonines savo nerimo priežastis ir elgesio būdus, siekiant nemalonų nerimo poveikį sumažinti – jis lyg praregi, naujai suvokia savo dabartinę situaciją. Tai vadinama insaitu. Insaitas ir yra pagrindinė psichoanalizės užduotis. Toliau vyksta ilgas darbas, siekiant, kad tai kas suprasta būtų panaudota keitimuisi.

Netgi pasiekus pagrindinį tikslą – padėjus klientui suvokti ir įsisąmoninti savo nerimą ir jo priežastis, psichoterapija nesibaigia. Kadangi nerimo veikiamas žmogus negali produktyviai ir šimtu procentu įsitraukti į veiklą, pakinta jo elgesys, socialiniai santykiai, sutrikdoma kasdienybė, sumažėja darbo našumas ir produktyvumas bei nukenčia kitos kasdieninio gyvenimo sritys. Pablogėję rezultatai sukelia tokias reakcijas kaip nusivylimo, nepasitenkinimo, kaltės ir kt. Terapija trunka tol, kol yra „apgydomos” nerimo sukeltos problemos ir kuomet klientas gali laisvai grįžti į savo ankstesnį gyvenimą ir integruotis į socialinę veiklą. Psichoanalitinė psichoterapija baigiama tiek kliento, tiek konsultanto bendru sutikimu, skiriant bent keletą sesijų jos užbaigimui.

Naudota literatūra:

1. Kočiūnas R., Psichologinis konsultavimas. Vilnius: Lumen, 1995
2. Laurinaitis E., Milašiūnas R., Psichoterapija.  Vilnius: Vaistų žinios, 2008
3. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A., Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU, 2004
4. Straipsnis apie nerimą: www.psichoterapijosstudija.lt/straipsniai/nerimas.doc
5. Psichoanalitinės psichoterapijos trukmė ir tikslas: http://www.psichoterapija.lt/tikslas.htm