Šio skyrelio tikslas buvo pristatyti įvairius požiūrius į ligą ir sveikatą. Buvo pakalbėta apie psichologines teorijas – humanizmą, egzistencializmą, psichoanalizę ir t.t., ir apie biologinį požiūrį į ligą. Taigi natūraliai kyla klausimas, kuris požiūris yra teisingiausias? Man asmeniškai atrodo, kad per daug prisirišti prie vieno požiūrio yra nenaudinga dėl dviejų priežasčių:

• Taip iš anksto priimamas sprendimas, kokia informacija bus renkama, ir kaip ji bus interpretuojama. Pavyzdžiui, jei aš laikau save psichoanalitiku, aš daug dėmesio skrisiu ankstyvosios asmens patirties analizei. Tai gali būti naudinga ir reikalinga, tačiau taip pat aš rizikuoju pražiūrėti kitą informaciją, kuri padėtų man suprasti ir paaiškinti asmens sunkumų priežastis.
• Sutrikęs elgesys iš principo yra per daug sudėtingas, kad jį galėtų paaiškinti viena teorija. Nagrinėjant realius atvejus dažnai reikia pripažinti, kad sutrikęs elgesys turi ar gali turėti daugelį priežasčių. Pavyzdžiui, probleminis vaiko elgesys gali būti susijęs su santykiais šeimoje, su ankstyvąja patirtimi, su paveldėtu polinkiu ir t.t. Taigi, kuo daugiau mes žinom, ir kuo atviresni esame patirčiai, tuo daugiau šansų mes turime teisingai suprasti žmogų.

Šiuo metu vystosi naujos teorijos, kurios siekia integruoti biologinius, psichologinius ir aplinkos faktorius, aiškinat, kodėl žmonės suserga psichikos ligomis. Viena tokių yra streso-diatezės teorija. 

Diatezė yra polinkis ligai atsirasti. Diatezė gali būti genetinė, t.y. nulemta, arba įgyta (pavyzdžiui, gimdymo traumos, mamos ligos nėštumo metu, kurios gali pažeisti kūdikio nervų sistemą ir padidinti psichikos sutrikimų tikimybę. Diatezė taip pat gali būti psichologinė. Pavyzdžiui dėl netinkamos vaiko ankstyvosios patirties sutrinka jo asmenybės raida. Diatezė gali būti ir sociokultūrinė. Pavyzdžiui, merginos, kurios iš prigimties yra apkūnesnės, patiria žymiai didesnį visuomenės spaudimą ir per tai įgyja didesnę riziką valgymo sutrikimams.

Diatezė padina tikimybę sutrikimui atsirasti, bet negarantuoja, kad sutrikimas tikrai išsivystys. Sutrikimas prasideda, kai jį paskatina  nepalanki ar stresogeninė aplinka ar įvykiai, t.y. stresas.

Šios teorijos esmė yra ta, kad svarbi yra tiek diatezė, tiek aplinka. Tai yra, žmogus, neturintis polinkio susirgti, yra žymiai atsparesnis negatyviems gyvenimo įvykiams, ir atvirkščiai, sudarant geras sąlygas, galima išvengti daugelio psichikos sutrikimų, nes jie tiesiog nebūtų išprovokuojami. Ši teorija pagrindžia prevencinio ir edukacinio darbo klinikinėje psichologijoje svarbą.