Remiantis biologiniu požiūriu ( dar vadinamas medicininiu arba ligos modeliu) teigiama, kad psichikos sutrikimus lemia įvairūs biologiniai procesai. Pagrindiniai biologiniai faktoriai yra:

• Genetinis paveldimumas
• Biocheminiai pokyčiai
• Struktūriniai pakitimai galvos smegenyse

Trumpai pakalbėkime apie kiekvieną iš jų.

Genetika. Kai apvaisinimo metu kiaušialąstė susilieja su spermatozoidu, susidaro zigota, kuri turi 46 chromosomas. Kiekvieną chromosomą sudaro tūkstančiai genų, kurie perduoda tėvų informaciją vaikui. Bendroji individo genetinė sandara, sudaryta iš paveldėtų genų yra vadinama genotipu. Individualaus genotipo neįmanoma stebėti, tai tarsi vidinė individo programa. Stebimos charakteristikos yra vadinamos fenotipu. Fenotipas formuojasi įgimtam genotipui sąveikaujant su aplinka. Taigi, nors genotipas yra nulemtas, tačiau jis nėra statiškas, atskiri genai gali įsijungti arba išsijungti. Daugelis klinikinių sindromų ir psichikos sutrikimų yra nulemti būtent fenotipo, o ne genotipo sutrikimų. Dauguma psichikos sutrikimų nėra pilnai paveldimi, jų pasireiškimui įtakos turi aplinkos sąlygos.

Yra keli pagrindiniai metodai, kuriais yra tyrinėjamas psichikos surikimų paveldimumas.

Šeimos metodas – stebimas ligos pasikartojimas šeimos kartose, nes žinomas sutampantis genų skaičius. Pavyzdžiui, tėvas ir vaikas turi 50% sutampančių genų. Toks tyrimas yra pradedamas nuo to, kad surenkama grupė žmonių, kurie serga mus dominančia liga. Tuomet tiriami jų artimieji, bandant nustatyti, kiek iš jų taip pat atitiktų mus dominančio sutrikimo kriterijus. Paveldimumas įrodomas, jei tikimybė susirgti tarp artimųjų yra didesnė nei bendrojoje populiacijoje. Pavyzdžiui, tiriant šizofrenija sergančiųjų artimuosius, nustatyta, kad šizofrenijos paplitimas tarp artimųjų yra apie 10%, tuo tarpu, kai bendrojoje populiacijoje tik 1%.

Dvynių metodas – tiriami monozigotiniai ir dizigotiniai dvyniai. Monozigotiniai dvyniai genetiškai yra vienodi, dizigotiniai dvyniai turi 50% sutampančių genų. Surenkama grupė dvynių, kurių vienas serga mus dominančia liga. Jei sergan ir antrasis dvynus, tai vadinama konkordiškumu. Jei sutrikimas yra paveldimas, tai konkordiškumas turėtų būti didesnė monozigotiniams dvyniams.

Problema su šeimos ir dvynių studijomis yra ta, kad sunku pasakyti ar neadaptyvus elgesys yra išmoktas ar tikrai paveldėtas. Dėl šios priežasties naudojami tyrimo metodai, kuriais stengiamasi eliminuoti aplinkos įtaką.

Įvaikinimo metodas – tiriami vaikai, kurie augo atskirai nuo sutrikusių tėvų. Jei vaikai vis tiek suserga, manoma, kad didesnę įtaką čia turėjo būtent paveldimumas.

Jungčių analizė – tai sudėtingų laboratorinis tyrimo metodas, kuriuo siekiama surasti specifinį geną ar įvardinti genetinį komponentą, atsakingą už sutrikimą. Pirmiausia atrenkamos šeimos, kuriose sutrikimo koncentracija yra didelė (pavyzdžiui serga vaikai, tėvai ir seneliai). Tuomet paimami kraujo mėginiai ir analizuojama genų struktūra. Jei paveldėjimo veiksnys yra pilnai atskleidžiamas, jis vadinamas genetiniu markeriu. Pavyzdžiui, akių spalvą lemia specifinis genas, esantis specifinėje chromosomoje, specifinėje vietoje. Būtent tokios analizės būdu šiuo metu yra nustatyti specifiniai Alzhaimerio ligos genai.

Biocheminiai pokyčiai. Teorijos, kurios aiškina psichikos sutrikimus remiantis neuromediatoriais, teigia, kad sutrikimai atsiranda dėl tam tikrų neuromediatorių stygiaus ar  pertekliaus. Sutrikimas gali atsirasti dėl to, kad neurone sutrinka neuromediatorių gamyba, jų absorbcija sinaptiniame plyšyje ar receptoriai, kurie turėtų reaguoti į neuromediatorius. Su psichopatologija siejamos kelios neuromediatorinės sistemos:noradrenerginė, seratonerginė, dopaminerginė, gabanerginė ir kt. Plačiau apie šių sistemų veiklą bus dėstoma neuropsichologijos paskaitose.

Struktūriniai pakitimai galvos smegenyse. Nors yra daug bandymų susieti psichikos sveikatos problemas su tam tikrais pakitimais galvos smegenyse, daugelis psichikos procesų realiai yra susiję ne su viena specifine smegenų sritimi, o yra kompleksinės smegenų veiklos rezultatas. Todėl net rimti galvos smegenų pažeidimai kartais sukelia tik motorinius ar sensorinius sutrikimus, bet palyginti mažai paveikia psichikos funkcijas. Šiuo metu vis daugėja žinių kaip atskiros smegenų sritys funkcionuoja ir bendradarbiauja psichikos procese. Šios žinios padeda geriau suprasti tiek pačių sutrikimų priežastis, tiksliau diagnozuoti pakitimą ir jį gydyti. Dėl to neuropsichologijos pagrindai yra svarbūs ir klinikiniam psichologui.

Biologinis požiūris į gydymą

Biologinis požiūris į gydymą remiasi prielaida, kad psichikos sutrikimus galima gydyti veikiant kūno funkcijas. Vaistų veikimas dažniausiai yra nukreiptas būtent į neuromediatorinių sistemų veiklos subalansavimą. Kaip vieną didžiausių šio požiūrio privalumų galima nurodyti tikrai didelį jo empirinį pagrįstumą. Pasaulyje visą laiką atliekami vaistų tyrimai, tikrinamas jų efektyvumas, veikimo principai, šalutiniai poveikiai. Tačiau vis dar nepavyksta iki galo atsakyti, kas lemia vieną ar kitą sutrikimą. Realus vaistų veikimo mechanizmas dažniausiai yra tik numanomas. Didelę įtaką vaisto veikimui turi ne tik realus jo poveikis, bet ir jį vartojančio asmens įsitikinimai, t.y. placebo efektas. Biologinis požiūris taip skatina redukcionizmą, t.y. į tikrai sudėtingas psichologines problemas žvelgiama tik iš biologinės pusės. Toks požiūris yra ribotas, nes žmogus yra daugiau nei atskirų kūno sistemų rinkinys.

Davey (2008) nurodo, kad medicinis požiūris į ligą gali turėti neigiamas psichologines pasekmes sergančiam žmogui, nes mažina kontrolės jausmą (mano būsena priklauso ne nuo manęs, o nuo kažkokų paslaptingų procesų mano smegenyse), skatina jaustis auka (tai mane tiesiog ištiko), mažina optmizmą. Diagnozė ir vaistų vartojimas dažnai sukelia ir neigiamas aplinkinių reakcijas ir atstūmimą.

Visgi klinikiniam psichologui klaidinga būtų nekreipti dėmesio ir atsiriboti nuo biologinio požiūrio į psichikos ligas. Iš esmės biologinis ir psichologinis požiūris vienas kitam neprieštarauja ir gali sėkmingai vienas kitą papildyti. Biologinės žinios yra svarbios bendradarbiaujant su gydytojais, o taip pat padedant pacientams suprasti savo ligą ir paskirtą gydymą.

Parengta pagal:

• Davey, G. (2008). Psychopathology: Research, Assessment, and Treatment in Clinical Psychology. BPS Blackell.
• Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. (2004). Abnormal psychology (9th  edt.) Wiley.