Svarbiausias nuotaikos sutrikimų bruožas yra pakitusi nuotaika:

• Depresija (su nerimu arba be jo);
• Pakilumas;

Nuotaikos sutrikimus paprastai lydi sutrikimai kitose bendravimo sferose (pvz.: motyvacija, darbingumas, bendravimas ir t.t.). Nors skiriami įvairūs nuotaikos sutrikimų tipai (depresija, manija, bipolinis sutrikimas ir kt.), daugeliu atvejų sutrikimų simptomai yra persipynę, todėl tiksliai klasifikuoti nuotaikos sutrikimus yra sunku. Paskaitų metu plačiau susipažinsime su dviem kraštutiniais nuotaikos sutrikimais – depresija ir manija.  

Depresija

Sąvoka depresija apima įvairias būsenas, kurios gali skirtis tiek savo sunkumu, tiek trukme. Galima išskirti tris pagrindines depresijos sampratas:

• Depresija yra liūdna nuotaika, kuri gali būti santykinai reaktyvi.
• Depresijos yra psichikos būsena, kuri yra santykinai stabili, ir kuriai yra būdingos specifinės emocinės, motyvacinės, fizinės, kognityvinės ir elgesinės charakteristikos.
• Depresija yra psichikos sutrikimas, tai yra tokia psichikos būsena, kurios komponentai ir jų intensyvumas atitinka bendrai priimtus klinikinius kriterijus.

Pagrindiniai depresijos požymiai TLK-10 ligų klasifikacijoje yra: liūdna nuotaika, sumažėję interesai ir pasitenkinimas, sumažėjusi energija, padidėjęs nuovargis, mažas aktyvumas. Kiti įprasti požymiai: susilpnėjusi koncentracija ir dėmesys, sumažėjęs savęs vertinimas ir pasitikėjimas savimi, kaltės ir bevertiškumo idėjos, niūrus ir pesimistinis ateities įsivaizdavimas, savęs žalojimo ar savižudybės idėjos ar veiksmai, sutrikęs miegas, sumažėjęs apetitas. Netipiški depresijos požymiai gali būti nerimas, motorinė ažitacija ar slopinimas, irzlumas, gausus alkoholio vartojimas, histrioninis elgesys, fobiniai ar obsesiniai simptomai, hipochondrinis susirūpinimas, emocinio reagavimo į malonias situacijas stoka, libido mažėjimas.

Pagal sunkumą depresija skirstoma į sunkios, vidutinės ir lengvos depresijos epizodus. Nepriklausomai nuo epizodo sunkumo, kad būtų diagnozuotas sutrikimas, depresijos požymiai turėtų būti mažiausiai dvi savaites.

Depresijos epidemiologija. Lietuvoje depresija suserga 2,3-4,4% vyrų ir 4,9-8,7% moterų, o tikimybė susirgti depresija šešių mėnesių laikotarpyje yra 1,3-2,2% vyrams ir 3,0-4,6% moterims (Žilinskas ir kt. 1999). Viena iš didžiausių problemų su depresija yra ne vien tai, kad ji yra paplitusi, bet ir tai, kad ji linkusi kartotis. Pasikartojančius depresijos epizodus patiria daugiau nei 80% sirgusių depresija suaugusiųjų ir šis rodiklis ima artėti prie 100%, jei priskaičiuojami lengvesni ir subklinikiniai depresijos epizodai (Hammen, 2003). Apie 15% sergančiųjų depresija nusižudo (Hammen, 2003), apie 56% bando žudytis.

Tyrimai rodo aukštą depresijos komorbidiškumą su kitais psichikos sutrikimais. Pvz.: Melartin ir kt. (2002) tyrime lydintys psichikos sutrikimai buvo būdingi 79% depresija sergančių tiriamųjų. Dažniausiai buvo diagnozuojami lydintys nerimo sutrikimai – 57%, asmenybės sutrikimai- 44% bei probleminis alkoholio vartojimas – 25%. Sergantys depresija taip pat išsako daugiau somatinių skundų. Depresija sergantys asmenys 30-50% daugiau naudoja ir kitas medicinos paslaugas (McIntyre, O‘Donovan, 2004).

Depresija yra susijusi su žymiu gyvenimo kokybės blogėjimu. 60-80% depresijos pasekmių yra ne medicininės – prarastas ar sumažėjęs darbingumas, produktyvumas. Pvz.: Didžiojoje Britanijoje išlaidos susijusios su depresija sudaro 15.46 milijardų svarų, iš jų tik 696 milijonai išleisti gydymui (European Commision, 2004). Depresija reikšmingai veikia šeimos gyvenimą: daugėja problemų tarpasmeniniuose santykiuose, depresija sergančiųjų vaikai patiria daugiau psichosocialinių problemų. Depresija sergantys asmenys patiria daugiau fizinės sveikatos problemų, didėja mirtingumas (pvz.: nuo širdies ir kraujagyslių ligų), stigmatizacija, nusikalstamumo ir valkatavimo rizika.

Depresijos priežastys ir rizikos veiksniai. Depresiją lemia biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių sąveika. Biologiniai veiksniai nulemia polinkį depresijai, tačiau konkretaus epizodo pradžią dažniausiai įtakoja neigiami gyvenimo įvykiai.

Prie biologinių depresijos priežasčių nurodoma paveldimumo reikšmė bei lytinių hormonų įtaka. Identiškas dvynys turi 54% tikimybę susirgti depresija, jei serga kitas dvynys. Neidentiški dvyniai – 19%, t.y. tik šiek tiek daugiau nei bendroji populiacija. Su lytimi susiję faktoriai gali būti:

• Priešmenstruacinis nuotaikos sutrikimas – kai kurios moterys patiria gana žymius nuotaikos svyravimus menstruacinio ciklo metu. Teigiam, kad šios moterys turi didesnę riziką susirgti ir derpesija.
• Nėštumas ir pogimdyvinis laikotarpis. Nėštumo metu apie 70% moterų patiria depresijos simptomus, 10-16% moterų depresijos simptomai būna labai stiprūs. 10-16% moterų depresija išsivysto po gimdymo.
• Menopauzė. Manoma, kad menopauzė yra susijusi su didesne depresijos rizika.

Požiūris, kad depresija susijusi su lytiniais hormonais yra gana smarkiai kritikuojamas, nes dažnai moterys, kurios suserga depresija nėštumo ar menopauzės metu, yra patyrusios sunkesnių ar lengvesnių depresijos epizodų ir anksčiau. Taigineaišku, kiek šios sąsajos yra stiprios.

Depresijai atsirasti dažnai svarbūs ir socialiniai veiksniai, tokie kaip:

• Žemas socialinis statusas. Pavyzdžiui, depresija dažniau serga moterys, kurios nedirba už šeimos ribų.
• Vienišumas ir socialinio palaikymo stoka. Vienišos motinos, nepriklausomai nuo to ar jos yra išsiskyrusios, ar niekada nebuvo ištekėjusios, turi tris kartus didesnę tikimybę susirgti depresija nei ištekėjusios motinos. Tuo tarpu vedę vyrai depresija serga rečiau.
• Alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimas.

Depresija sergantys žmonės dažniausiai patys prisideda prie santykių bloginimo. Dėl neverbalinių signalų, tokių kaip lėta kalba, ilgos tylos pauzės, abejonės, bloga nuotaika, akių kontakto stoka, liūdna mimika, su jais sunku bendrauti. Dėl perdėta poreikio gauti palaikymą (nepasitikėjimas kitų išsakomais jausmais, siekis patvirtinti neigiamą savęs vaizdą), jie artimiesiems įkyri dėmesio poreikiu ir abejonėmis. Dėl depresijos dalis sergančiųjų vengia bendravimo ar apsunkina jį bloga emocijų ar elgesio kontrole. Dėl šių elgesio charakteristikų ir depresija sergančiųjų konsultavimas yra sudėtingas.

Depresijos gydymo metodai

Depresijos gydymas tiek gydant psichoterapija, tiek medikamentais, literatūroje tradiciškai skirstomas į tris fazes:

• Ūmi fazė (acute) paprastai trunka iki 6 – 8 savaičių. Jos metu siekiama stabilizuoti depresijos simptomus ir gauti gydymo atsaką. Gydymo atsaku laikoma būsena, kai depresijos požymių intensyvumas sumažėja 50% nuo pradinio intensyvumo.
• Tęstinė fazė (continuation) prasideda tada, kai pasiekiama simptomų stabilizacija ir tęsiasi iki tol, kol pasiekiama visiška remisija. Vieno epizodo gydymas gali trukti 6-12 mėnesių.
• Palaikomoji fazė (maintenance) prasideda depresijos epizodui pasibaigus. Šios fazės tikslas – pasikartojančių epizodų prevencija.

Depresija dažniausiai gydoma antidepresantais. Daugelio antidepresantų veikimas yra kompleksiškas ir tik iš dalies žinomas. Manoma, kad nuotaikos ir kitų vegetacinių funkcijų, susijusių su depresija , reguliavime dalyvauja neurotransmiteriai, tokie kaip norepinefrinas, seratoninas, dopaminas ir kiti. Depresijų metu gali sutrikti neurotransmiterių sintezė, jų išsiskyrimas iš neuronų, padidėti fermentinis aktyvumas ar pagreitėti neurotransmiterių inaktyvavimas. Yra manoma, kad nei viena iš antidepresantų klasių neturi aiškių privalumų prieš kitas klases, todėl konkretaus vaisto pasirikimas priklauso nuo individualios ir šeimos gydymo istorijos, šalutinių poveikių, perdozavimo rizikos ir kaštų.

Gydymo vaistais efektyvumas dažniausiai vertinamas lyginat su placebo rezultatais. Ūmios fazės metu apie 50% depresija sergančių žmonių depresijos požymiai reikšmingai reaguoja į gydymą, apie 30% žmonių teigiami pokyčiai būna ir placebo grupėje. Kai depresija yra sunki, atsakas į medikamentinį gydymą yra mažesnis, taip pat mažiau žmonių patiria spontaninį pagerėjimą vartodami placebą.

Ypač sunkių ir gydymui rezistentiškų depresijų atvejais yra taikoma elektrotraukulinė terapija. Naudojant specialią aparatūrą per paciento smegenis perleidžiama nuo 70 iki 130 voltų elektros srovė. Pacientui duodami trumpai veikiantys analgetikai, kad ši procedūra nebūtų nemaloni. Veikimo mechanizmas nėra žinomas. Manoma, kad elektros iškrova sumažina metabolinį aktyvumą ir kraujo apykaitą, tokiu būdu sukeldama neįprastą smegenų aktyvumą. Šalutiniai reiškiniai: pasimetimas, atminties sutrikimai.

Psichologinių ir socialinių intervencijos priemonių efektyvumas yra nagrinėtas žymiai mažiau nei vaistų. Tarp santykinai naujausių psichoterapijos metodų, kurių efektyvumas pagrįstas moksliškai yra nurodomos tarpasmeninė bei kognityvinė-elgesio psichoterapijos.

Šiuo metu Europoje gana daug dėmesio skiriama depresijos prevencijai. Pagrindinės prevencijos kryptys yra apibrėžtos ES dokumente “Actions against depression: improving mental health and well-being by combating the adverse health, social and economic consequences of depression”, 2004.  Norint išvengti depresijos neužtenka orientuotis vien į atskirą žmogų, poveikis turėtų būti sistemiškas ir apimti įvairius lygmenis:

• Populiacijos lygmuo: požiūrio į sergančius žmones keitimas, stigmatizacijos mažinimas – informavimo kampanijos.
• Sveikatos priežiūros paslaugos: taikomų diagnostinių ir gydymo metodų efektyvumo tikrinimas tyrimais ir meta-analizėmis, personalo mokymas, konsultavimas ir palaikymas.
• Kitos paslaugos ir įstaigos: ankstyvoji intervencija vaikystėje, prevencinės programos mokyklose (narkotinių medžiagų vartojimo, savižudybių, elgesio problemų), prevencinis darbas darbo vietose ir grąžinimas į darbą, prevencinis darbas su senais žmonėmis.
• Individuali pagalba asmeniui ir šeimai: savipagalbos, gyvenimo įgūdžių ugdymas, savęs vertinimo didinimas.

Siekiant kažką pakeisti, reikia nepamiršti, kad dėmesys depresijai yra integrali pozityviosios psichikos sveikatos strategijos dalis. Kuo daugiau kalbėsime apie sveikatą, pozityviuosius psichikos sveikatos veiksnius, tuo daugiau prisidėsime ir prie to, kad žmonės, kurie turi nuotaikos problemų ateitų pagalbos, suprastų savo sunkumus. Švietėjiška veikla padeda visuomenei geriau suprasti tiek sutrikimą, tiek sveikatą. Tai mažina atstūmimą, stigmatizacija ir atskirtį. Tuo tarpu stigma ir ignoravimas mažina norą investuoti į psichikos sveikatos strategijas, todėl tai svarbi prevencinio darbo sritis. Kuo daugiau žmonių, įstaigų norės bendradarbiauti, tuo geresnių rezultatų pasieksime. Dialogas ir partnerystė tarp suinteresuotų šalių yra naudingi vystant nacionalines/regionines psichikos sveikatos skatinimo strategijas. Strategijos turi apimti įvairius sektorius ir skirtingus amžiaus tarpsnius. Svarbus tarptautinis bendradarbiavimas ir dalinimasis patirtimi.

Manija

Manija, tai liguistai pakili nuotaika. Pagal TLK-10 manija nustatoma, jei nuotaika pakili neatsižvelgiant į aplinkybes ir stebimas energijos padidėjimas, dėl kurio atsiranda hiperaktyvumas, kalbos skubumas, sumažėjęs miego poreikis. Kiti požymiai: sunku koncentruoti dėmesį, padidėjęs savęs vertinimas, optimizmas, pervertinimo idėjos, sumažėjęs socialinių normų jutimas. Gali būti jutimų sutrikimų, asmuo gali imtis keistų planų, tapti agresyvus, dirglus. Manija diagnozuojama, jei sutrikimai ryškūs bent savaitę, sutrinka įprastas darbingumas ir socialinis aktyvumas.

Kai manijos ir depresijos epizodai keičia vienas kitą, tai vadinama bipoliniu sutrikimu. Epizodai gali keisti vienas kitą arba tarp jų gali būti normalios nuotaikos periodai. Nežymūs nuotaikos svyravimai, nesukeliantys ryškių psichosocialinių problemų yra vadinami ciklotimija.

Manijos epidemiologija. Manija yra žymiai retesnis sutrikimas nei depresija. Būdingas 1% populiacijos. Prasideda apie 20-uosius metus. Vienodai būdingas tiek vyrams, tiek moterims. Kaip ir depresija linkusi kartotis. 50% sergančiųjų gyvenimo bėgyje patiria 4 ir daugiau epizodus.

Maniją aiškinančios teorijos. Biologinė: stebimas didesnis paveldimumas. Suserga 70% identiškų dvynių ir 25% neidentiškų dvynių. Manija sergančiųjų artimieji bendrai turi didesnę tikimybę sirgti įvairiais nuotaikos sutrikimais. Psichologinės teroijos teigia, kad manija tarsi gynybos laikotarpis, kai žmogus ignoruoja savo blogą psichologinę būseną, t.y. depresiją. Remiantis socialiniu požiūriu, manijos epizodus dažniausiai iššaukia stresinės situacijos.

Manijos gydymas. Manija sergantiems žmonėms yra skiriami nuotaikos stabilizatoriai. Maždaug 80% ličio karbonatas, kuris yra veiksmingas tiek depresijos, tiek manijos metu. Tačiau litis gali turėti labai sunkius ir net mirtinus šalutinius poveikius. Jei šio elemento koncentracija kraujyje viršija leistiną normą, gali prasidėti apsinuodijimas. Požymiai: tremoras, sutrikusi rega, pykinimas, sutrikęs širdies ritmas, širdies smūgis, koma ir kt. Todėl vartojant būtina reguliari gydytojo priežiūra.

Psichologo pagalba manijos atveju yra daugiau antrinė, struktūruojanti. Tam dažniausiai naudojama kognityvinė-elgesio terapija, kuri yra aiškiai nukreipta į tam tikras, konkrečias elgesio sritis. Asmuo gali būti mokomas problemų sprendimo įgūdžių. Manoma, kad tai gali padėti išvengti stresų, kurie iššauktų naujus manijos epizodus. Taip pat labai svarbu sergančiuosius mokyti apie sutrikimo eigą. Tai padeda pasiekti didesnio bendradarbiavimo su sveikatos priežiūros specialistais, ypač vaistų vartojimo stabilumo. Teikiant pagalbą taip pat dirbama ir su šeimomis. Siekiama, kad šeima žinotų apie kliento būseną, ją suprastų ir priimtų.

Parengta pagal:

• European Commission. Green Paper: Improving the mental health of the population: Towards a strategy on mental health for the European Union. European Communities 2005.
• Hammen G. Mood disorders. / Handbook of Psychology, Vol. 8. Clinical Psychology. Stricker G, Widiger TA (eds.) 2003, Wiley: 2003. 93-118p.
• Hollon SD, Thase ME, Markowitz JC. Treatment and prevention of depression. Psychological Science in the Public Interest, 2002; 3 (2): 39-77.
• Judd LL, Paulus MP, Wells KB, Rapaport MH. Socioeconomic burden of subsyndromal depressive symptoms and major depression in a sample of the general population. American Journal of Psychiatry 1996; 153: 1411-1417.
• McIntyre RS, O’Donovan C. The human cost of not achieving full remission in depression. Canadian Journal of Psychiatry 2004; 49 [Suppl 1]: 10S-16S.
• TLK-10 Psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. Kaunas: Medicina, 1997.
• Žilinskas M., Valius L., Daubaras G. Depresija ir nerimas/ Ligų profilaktika ir gydymas pirminėje sveikatos priežiūroje. Kauno medicinos universitetas, 1999: 37-47.