Kognityvinės psichologijos atsiradimui pats pirmasis pagrindą padėjo psichofizikos išradėjas, eksperimentinės psichologijos šalininkas Gustav Fechner (1801 – 1887), kuris įrodė ryšį tarp kūno ir minčių, proto. G. Fechner įkvėpė daugelį mokslininkų ir filosofų, tarp jų buvo ir vokiečių medicinos daktaras, psichologas, fiziologas Vilhelmas Vundtas (1832 – 1920). 1871 m. jis pradėjo rašyti darbą, kuris vėliau istorijoje tapo labai svarbus psichologijai, 1874 m. darbas buvo pavadintas: „Fiziologinės psichologijos principai“. 1879 V. Vundtas Leipcigo universitete įsteigė pirmąją psichologijos laboratoriją pasaulyje. Po dvejų metų jis pradėjo leisti psichologijos žurnalą, pavadinimu „Philosophical Studies”. Taip pat įvedė introspekcijos terminą ir taip padėjo pagrindą plėtotis kognityvinei psichologijai, kuri dar daugelyje šaltinių minima kaip pažinimo psichologija. Pats kognityvinės psichologijos atsiradimo „lūžis“ įvyko Šiaurės Amerikoje XX a. viduryje, jis įvyko dėl to, kad buvo siekiama suprasti mąstymą, sukurti mokslinius mąstymo tyrimo metodus, pačius pagrindus, kurie būtų paremti biologijos metodais. Jie padėtų tirti žmogų kaip organizmą, gebantį veiksmingai apdoroti informaciją. „Lūžio“ atsiradimui įtakos turėjo Geštalt psichologija, taip pat Jean Piaget darbai, kur jau čia autorius išskyrė stadijas/fazes, kurios suskirsto vaiko pažinimo procesą. Kognityvinės psichologijos terminą sudarė Ulric Neisser savo knygoje, publikuotoje 1967 (Pažintinė psichologija), kurioje jis įveda kognityvinės psichologijos apibrėžimą. Jis charakterizuoja, kad žmonės yra kaip dinamiškos informacijos apdorojimo sistemos, kurių protinės operacijos galėtų būti apibūdintos skaičiavimo terminais. Tad kognityvinė teorija atsirado tam, kad geriau pažintume žmogaus protą, suprastume, kaip žmogus mąsto, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi, kas gi vyksta, kai žmogus gauna informaciją, ją apdoroja ir panaudoja. Mėginama paaiškinti kaip mąstymas paveikia žmogaus jausmus, emocinę būseną.

Kognityvinės teorijos centre yra žmogaus mąstymas, pati protinė veikla tokia kaip problemos išsprendimas, atmintis ir kalba. Ir skirtingai nuo biheviorizmo, kuris susitelkia tiktai ties pastebimu ir matomu elgesiu, kognityvinėje psichologijoje svarbu protinė veikla, vidinės proto būsenos. Taip pat skirtingai ir nuo psichoanalizės, kuri pasitiki subjektyviu suvokimu, o kognityvinė psichologija naudoja mokslinius tiriamojo darbo metodus, kad ištirtų protinę veiklą.

Jei kognityvinė psichologija orientuojasi į žmogaus mąstymą, tai ši teorija patologija laiko neracionalų, negatyvų mąstymą, tikėjimą tuo, ko nėra. Kognityvinės psichoterapijos tikslas yra pakeisti mąstymo modelį, kartais mąstymo stereotipai iškreipia žmogaus realų gyvenimo suvokimą, tai žmogui neleidžia tinkamai gyventi, trukdo jo poreikiams, kasdieniam gyvenimui, be priežasties sukelia nerimą, depresinę nuotaiką. Jie taip pat siekia išmokyti žmogų veiksmingiau ir teisingiau mąstyti. Nes kognityvinės psichologijos šalininkai teigia, kad mąstymas paveikia jausmus. Žmogaus emocines reakcijas sukelia ne tiesiogiai pats reiškinys, bet mintys reaguojant į tą reiškinį (561 psl., „Psichologija“, D. G. Myers). Mąstymo modelių žmonės išmoksta, todėl juos galima pakeisti į kitus, naudingesnius modelius patiems žmonėms.

Kognityvinės psihoterapijos specialistai terapijos metu siūlo klientams alternatyvius mąstymo būdus, jie siūlo asmeniui įvairiapusiškai pažvelgti į situaciją, patį gyvenimą, į pačio asmens vaidmenį jame. Ši terapija yra viena veiksmingaiusių šiuolaikinės psichoterapijos krypčių, ji yra trumpalaikė, aiškiai struktūruota. Kognityvinė psichoterapija efektyviai padeda įveikti depresiją, nerimą, asocialų elgesį, psichosomatinius negalavimus, valgymo sutrikimus, fobijas, paniką, darbo, vertinimo ir kt. problemas.

Kognityvinė terapija pirmiausiai prasideda nuo to, kad terapeutas paklausia kliento, kokia buvo jo nuotaika ir savijauta visa savaite. Taip siekiama išsiaiškinti kokiu keliu toliau su klientu dirbti, kokios nuotaikos ir kokie sutrikimai yra. Terapijos metu specialistas klausinėja kliento apie ką jis norėtų šiandien šnekėti, sulyginamas praėjęs ir dabartinis užsiėmimas. Aptariama ko pasiekė praėjusio užsiėmimo metu, mokosi naujų įgūdžių spręsti vienokias ar kitokias problemas, naujai pažvelgti į situacijas, specialistas siūlo alternatyvas, kaip galima pažvelgti iš šalies į esamą situaciją. Klientas mokosi naujų mąstymo modelių.

Vienas iš kognityvinės psichologijos šalininkų Alberto Elliso pasiūlė racionaliąją emocinę terapiją, kurioje klientams atskleidžiamos jų absurdiškos mintys ir jos sugriaunamos. Tai visiškai kitokia terapija, nei pasiūlytos daugelio psichologų, tarp jų C. Rogers, kuriose deklaruojamas šiltas, suprantantis palankumas kliento jausmams. Racionalioje emocinėje terapijoje A. Ellisas siūlo visiškai sužlugdyti neprotingas žmonių mintis, keisti žmonių mąstymą, atskleisti minčių, kurios pasmerktos žlugti, absurdiškumą. Tai pakeitus pasikeis ir žmonių veiksmai bei jausmai. A. Ellisas drastiškai atskleidžia klientams, kad jų mintys yra absurdiškos: „ Tai nesąmonė! Visada ta pati nesąmonė.“ (D. G. Myers, 2000).

Kitas kognityvinės psichoterapijos pradininkas Aaronas Beckas iš pat pradžių mokėsi Freudo taikytų būdų. Jis analizavo žmonių, sergančių depresija, sapnus. Pastebėjo, kad sapnuose pasireiškiančios neigiamos mintys kartojasi ir realiame gyvenime, todėl Beckas taikydamas kognityvinę terapiją siekia pakeisti klientų neigiamus įsitikinimus apie save, savo padėtį ir ateitį. Bendras tikslas nuimti juodus akinius klientui nuo akių, su kuriais gyvenimą mato juodą. Tačiau A. Beckas kitaip nei A. Elliso taiko malonesnį ir švelnesnį klausinėjimą, taip padeda klientui suvokti savo neracionalų mąstymą.

Buvo įrodyta, kad kognityvinės terapijos metu depresija ypač susilpnėjo, kai sergantiems depresija pacientams buvo taikoma programa, mokanti mąstyti kitaip, pastebėti teigiamus dalykus ir aiškinti juos asmeniniu indėliu, neprisiimti kaltės už blogus įvykius, pernelyg neapibendrinti blogų dalykų. Taip pat kognityvinės terapijos specialistai keičia ne tik neracionalų mąstymą, bet bando kartu keisti ir elgesį. Todėl dažnai dar naudojama kognityvinė elgesio terapija, kurios tikslas yra išmokyti žmones įsisąmoninti savo neracionalų neigiamą mąstymą, pakeisti jį naujais mąstymo modeliais bei kalbėjimo būdais ir treniruoti teigiamesnį požiūrį į kasdienę aplinką.

Taigi kognityvinė psichologija iškelia į viršų žmogaus mąstymą, protinę veiklą, atmintį, suvokimą ir kitus procesus. Todėl visi sutrikimai siejami su protine veikla, su pačiu žmogaus mąstymu, suvokimu savęs, aplinkos. Jei žmogus neracionaliai, negatyviai mąsto, tada atsiranda ir patologija, dažniausiai susijusi su jausmais, nuotaika, pastovia emocine būsena. Tad kognityvinė psichoterapija moko keisti mąstymo modelius, tarsi sugrąžina žmogų į realų pasaulį, kuris „nuspalvintas“ naturaliomis spalvomis.

Literatūra

• Benesch, H. (2001). Psichologijos atlasas, I tomas. Vilnius: Alma littera.
• Myers D., G. (2000). Psichologija. Poligrafija ir informatika.
• Stricker, G., Widiger, T., A. (2003). Clinical psychology. Jungtinės Amerikos Valstijos.

Papildoma literatūra

• Herkov, M. (2006). About Cognitive Psychotherapy. Aplankyta 2008-09-20,
• http://psychcentral.com/lib/2006/about-cognitive-psychotherapy
• Wagner K. (2005). What is Cognitive Psychology? Aplankyta 2008-09-20, http://psychology.about.com/od/cognitivepsychology/f/cogpsych.htm
• Wikipedia. Pažinimo psichologija. Aplankyta 2008-09-20,
• http://lt.wikipedia.org/wiki/Pa%C5%BEinimo_psichologija
• Wikipedia. Cognitive psychology. Aplankyta 2008-09-20
• http://en.wikipedia.org/wiki/Cognitive_psychology