Šią temą reikėtų pradėti nuo klausimo, kas yra krizė. Krizė – sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir jam emociškai reikšmingą gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos būdų ir įveikimų, nes turimų nepakanka. Krizei būdingi stiprūs emociniai išgyvenimai (bejėgiškumas, beviltiškumas, baimė, įtampa, pažeminta nuotaika) ir psichologinio diskomforto būsena.

Krizę dažniausiai sukelia specifiškas, žmogui emociškai reikšmingas įvykis, su kuriuo šis jaučiasi nepajėgus susidoroti. Tačiau krizėje visada yra ir pozityvus aspektas – krizės įveikimas padeda kurti imunitetą gyvenimo sunkumams, asmenybė tampa brandesnė. Kita vertus, jei krizė neįveikiama ji gali tapti chroniška. Tuomet daugėja psichologinių ir asmenybės problemų, blogėja somatinė sveikata, gali išsiprovokuoti psichikos sutrikimai, atsirasti probleminis alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų vartojimas, didėja savižudybės rizika.

Krizės metu išgyvenamos kelios fazės:

• Poveikio fazė – pirma žmogaus reakciją į situaciją. Žmogus bando situaciją įveikti, tačiau kai nepavyksta didėja pasimetimas, auga nerimas, įtampa.
• Kapituliacija – atsiranda bejėgiškumo jausmas, mažėja pasitikėjimas savimi, beviltiškumas. Žmogus uždaras, sunkiai priima pagalbą, tačiau ją reikia siūlyti.
• Mobilizacija – sukaupiamos jėgos naujai kovai. Žmogus prieinamas pagalbai.
• Krizės įveikimas arba atsitraukimas.

Kraštutinė krizės išraiška yra savižudybė. Savižudybės yra sudėtingas daugiafaktorinis reiškinys, kurio pilnai negali paaiškinti nei viena psichologinė teorija. 2005 m. Lietuvoje registruota 1319 savižudybių, ir tai sudarė 3% visų mirčių arba 15% mirčių 15-44 metų amžiuje. Dar daugiau žmonių bando žudytis. Pavyzdžiui, JAV savižudybių ir bandymų santykis yra 1 su 200. Moterys dažniau bando žudytis, bet vyrai nusižudo 4 kartus dažniau, dažniausiai dėl to, kad pasirenka letalius žudymosi būdus. Gydytojai, psichiatrai ir psichologai yra tarp didelės savižudybės rizikos specialybių.

Kadangi Lietuvoje savižudybės yra aktuali problema, joms skiriama nemažai dėmesio. Pavyzdžiui, informacijos, kaip įvertinti savižudybės riziką, kaip elgtis, jei artimas žmogus kalba apie savižudybę galima rasti savižudybių prevencijai skirtame puslapyje http://www.savizudybes.lt/. Informacijos galima rasti ir Jaunimo psichologinės paramos centro puslapyje, čia taip pat veikia ir pagalbos telefonas bei programa “Draugo laiškai”, kur galima rašyti ir konsultuotis su specialiai paruoštais savanoriais.

Profesionali psichologinė pagalba krizių ir savižudybių atvejais yra išskirtinė ir reikalauja specifinio profesinio pasirengimo. Psichologui būdingas didesnis aktyvumas, direktyvumas ir atsakomybė, tačiau taip pat ir didesnis psichologinis krūvis, dėl to dirbant su krizėmis yra privalomos supervizijos. Dirbant su krizėmis labai aiškiai nustatomos konfidencialumo ribos: tam tikrais atvejais psichologas privalo sulaužyti konfidencialumą, jei kyla grėsmė kliento gyvybei ar sveikatai. Pagalbą krizių atveju privalo būti nemokama, susitikimų dažnis turi būti derinamas prie kliento poreikių, t.y. konsultacijos, bent pradiniuose krizės etapuose, gali būti dažnos. Tačiau tuo pačiu krizinės intervencijos visada yra trumpalaikės, orientuotos tik į konkrečios krizinės situacijos išsprendimą.

Labai gražiai įvairūs psichologinės pagalbos būdai, etapai, konsultanto nuostatos ir įgūdžiai, reikalingi dirbant su krizes išgyvenančiais žmonėmis, yra aprašyti Onos Kristinos Polukordienės parengtame praktiniame vadove „Psichologinės krizės ir jų įveikimas”. Kadangi tikrai apie krizes negaliu pakalbėti aiškiau ar geriau, nei parašyta tame vadove, būtent jis ir bus pagrindinė medžiaga ruošiantis egzaminui. Knygą galima rasti ir laisvai parsisiųsti iš čia.

Kitos vertingos nuorodos profesionalams ir ieškantiems pagalbos:

http://www.krizesiveikimas.lt/index.php

http://nebijokkalbeti.lt/

http://www.gedintiems.lt/

http://www.klausau.lt/