Akvilė Švedaitė, SMF-4, 2008-10-13

Savižudybė – tai mirtis anksčiau laiko. Ji apima ir vidinę sumaištį ir mintį, kad mirtis atneš taip laukiamą išsivadavimą ir palengvėjimą. Šioje situacijoje labai svarbu laiku sustoti (arba būti sustabdytu) ir nepadaryti veiksmo, kuris neatšaukiamas.

Polinkis į savižudybę susiformuoja mėgdžiojant kitų elgesį. Dažniausiai analizuojant imitacijos mechanizmą remiamasi socialiniu mokymosi modeliu (Bandura, 1977). Taigi žmogaus elgesį lemia nuolatinė pažinimo, aplinkos ir elgesio veiksnių tarpusavio sąveika. Tokį elgesio priežastingumo aiškinimo principą Bandura pavadino savitarpio determinizmu. Pažinimo komponento įtraukimas į žmogaus elgesio išmokimo procesą leidžia geriau atskleisti žmogaus prigimtį bei jo galimybes. Kuo labiau išvystyti žmogaus pažintiniai sugebėjimai, tuo didesnį poveikį, esant toms pačioms aplinkos sąlygoms, žmogus gali daryti savo elgesiui.

Tam, kad mokymosi stebint procese kiltų modeliavimo efektas, turi sutapti bent keletas ir modelio ir stebėtojo ypatumų. Modeliavimas yra funkcija:

• modelio ypatumų (kuo panašesni modelis ir stebėtojas pagal amžių ir lytį, tuo didesnė pamėgdžiojimo galimybė; taip pat svarbus modelio socialinis statusas, kompetencija bei jėga. Kad mokymasis būtų efektyvus, modelis stebėtoją šiomis ypatybėmis turi pranokti, bet ne per daug);
• stebėtojo ypatumų (savigarbos lygio, polinkio būti priklausomam, anksčiau gautų paskatinimų už konformistišką elgesį);
• matomų modelio veiksmų padarinių (jei savižudžio elgesys sukelia, stebėtojo požiūriu, pageidaujamą aplinkinių reakciją, tai gali skatinti imitaciją) (Gailienė, 1999, p. 71).

A. Bandura aplinką traktavo kaip darančią didelę įtaką žmogaus veiklai, tačiau kartu akcentavo pažinimo (kognityvinį) procesų vaidmenį asmenybės elgesiui: žmogus mokosi, stebėdamas kitų žmonių elgesį, aplinkinių reakciją į tą elgesį ir arba jį perima, arba atsisako, arba bando kitus elgesio būdus. Bandura išskyrė keturias mokymosi stebint stadijas (Lekavičienė, 2007, p. 184):

• Dėmesio stadija
• Išlaikymo atmintyje stadija
• Atgaminimo stadija
• Motyvacijos stadija

 

Durkheim (1897) teigė, kad savižudybių ,,tradiciją lemia ne genetinis veiksnys, o socialinis išmokimas – savižudiškas elgesys perduodamas kaip priimtinas problemų sprendimo būdas. Savižudiško elgesio socialinio išmokimo šaltinis gali būti ne tik realiame gyvenime patiriamas kitų elgesys, bet ir spaudoje, kino filmuose, per televiziją ir kitomis žiniasklaidos priemonėmis pateikiamas realių arba simbolinių, fiktyvių, modelių elgesys (Suveizdytė, 2004).

Savižudybes tam tikra dalimi gali išprovokuoti spauda, kinas, televizija. Senas posakis, kad laikraščiu galima užmušti musę ir žmogų, atrodo, nepaseno. Žiniasklaidos aprašymai (labai emocingi, dramatiški, sensacingi) labiausiai veikia jaunimą ir žmones su psichikos problemomis.

Pasak psichologų, spaudoje patraukliai aprašoma savižudybė gali skatinti imitacijos efektą. Jei žmogus turi tokių minčių, perskaitęs laikraščius jis ras žinių, kaip ir kur nusižudyti. Jų būdas jau nurodomas pavadinimuose: „Šuolį nuo stogo gaubia paslaptis”, „Šūvis į galvą”, „Vyras žudėsi burnoje sprogdindamas petardą”, „Gyvenimo dramos stumia skandintis”.

Specialistai nurodo šias dažniausiai imitacijos efektą skatinančias publikacijų charakteristikas: savižudybės supaprastinimas, pasikartojantys sensacingi aprašymai, savižudybės metodo nurodymas, požiūrio į savižudybę, kaip į priimtiną problemų sprendimo būdą, skelbimas, nusižudžiusio žmogaus garbinimas, vienpusiškas vaizdavimas. (Algis Kusta, http://www.jppc.lt/?_nm_mid=TlN3eUxEZ3NNQ3d3&_nm_lid=0&session=no).

Savižudybės modelių pateikimas visuomenės informavimo priemonėse dažnai sukelia savižudybių skaičiaus padidėjimą. Savižudiško elgesio pavyzdžiai stipriau veikia jaunus, ypač paauglius, labiau pažeidžiamus, išgyvenančius krizę žmones. Greičiau susijaudinantys ir su savižudžio jausmais labiau susitapatinantys tiriamieji teigiamiau vertina ir pačią savižudybę. Remdamiesi tyrimais, psichologai daro prielaidą, kad žiniasklaida Lietuvoje yra galinga požiūrio į savižudybes formavimo priemonė. Apie 80 proc. tirtų miesto ir kaimo moksleivių daugiausia informacijos apie savižudybes gauna iš spaudos ir televizijos

Žiniasklaida įtaką elgesiui daro veikdama kognityvinius procesus bei sąveikaudama su kitais to asmens gyvenime veikiančiais faktoriais. Tol, kol idėja, perduota žiniasklaidos, tampa veiksmu, dažniausiai praeina daug laiko, per kurį ši idėja, vis apmąstoma, ima dominuoti sąmonėje ir imama derinti prie kitų gyvenimo aplinkybių. Labai maža tikimybė, kad žiniasklaidos poveikis pasireikš tuo pačiu metu, kaip ir kiti agresyvų elgesį stimuliuojantys veiksniai. Tačiau idėja išlieka, ir tai padidina tikimybę, kad iškilus tinkamam šių veiksnių deriniui, agresyvus elgesys pasireikš. Sprendimas nužudyti ar nusižudyti nepriimamas lengvai ir nekonfliktiškai: reikia laiko tam, kad silpnėtų tokį elgesį stabdantys mechanizmai (Gailienė, 1999).

Žmonės stebėdami kieno nors elgesį formuoja tam tikros elgesinės reakcijos kognityvinius vaizdinius ir vėliau ši užkoduota informacija saugoma ilgalaikėje atmintyje ir tarnauja gaire pasirenkant elgesį. Ar bus išmoktas tam tikras elgesys priklauso nuo stebimo modelio savybių, stebėtojo savybių ir stebimo elgesio pasekmių.

Be to, žmonės labiau linkę mokytis iš aukšto socialinio statuso kompetetingų asmenų; žmonės, kuriems trūksta įgūdžių, ir vaikai yra imlesni mokymuisi stebint; kuo stebėtojui atrodo vertingesnis stebimas elgesys ir jo rezultatai, tuo didesnė tikimybė, kad jis to elgesio išmoks.

Žmogaus elgesys priklauso nuo asmenybinių veiksnių (tarp kurių yra mąstymas, kognityviniai gebėjimai), aplinkos ir elgesio nenutrūkstamos tarpusavio sąveikos.

Toliau tikslinga aptarti kognityvinį suicidinio proceso modelį. Pagal šį modelį, savižudybę stumia didelė kognityvinių pakitimų ir veiksmų loginio nuoseklumo grandinė. Šioje grandinėje yra išskiriami šeši pagrindiniai etapai (Baumeister, 1986 ).

• Stiprus nesėkmės išgyvenimas dėl to, kad subjektas neatitinka standartų. Dažniausiai tie standartai būna kitų žmonių laukimai arba paties subjekto psichinė pusiausvyra.
• Šios nesėkmės priežastys priskiriamos sau pačiam. Subjekto vidinė atribucija verčia suvokti save, kaip pagrindinį nesėkmių kaltininką.
• Dėl to kyla negatyvus savęs suvokimas. Žmogus save suvokia kaip neadekvatų, nekompetentingą, nepatrauklų, kaltą.
• Tai sukelia neigiamus afektus ir emocijas. Dažniausiai tai būna susiję su depresija ir nerimu susiję išgyvenimai.Siekdamas išgyventi nemalonumo, žmogus griebiasi gynybos – kognityvinės dekonstrukcijos. Tai mažiau integruota mąstymo ir sąmonės būsena, kuri dar kitaip vadinama žemesniu mąstymu. Kognityvinė dekonstrukcija – tai savęs ir veiklos suvokimas trumpalaikėje perspektyvoje, momentiškai sutelkiant dėmesį į veiksmus bei jutimus dabartyje bei atitinkamai pagal artimiausios situacijos reikalavimus. Paprastai šiuo metu ieškoma naujų reikšmių gyvenimo prasmėms paaiškinti. Vyksta pakartotinas realybės interpretavimas. Individo sąmonė svyruoja tarp kognityvinės dekonstrukcijos ir stiprių nerimo bei depresijos išgyvenimų.Subjektyviai šie svyravimai tarp įtampos ir tuštumos sukelia dar didesnį nepasitenkinimą. Žmogus pradeda ieškoti būdų, kaip išvengti šių nemalonumų. Dekonstrukcijos metu susilpnėja arba išnyksta draudimai, vidiniai moraliniai apribojimai, išlieka interpretacinis vakuumas. Dėl to atsiranda galimybė kilti iracionalioms mintims, fantazijoms apie savižudybę (Keturakis, V., 1994. p. 105).

 

Ši kognityvinė grandinė atrodo įtikinama. Deja, ji nepadeda atsakyti į klausimą apie suicido priežastis. Kodėl vieni žmonės, galėdami rinktis, pasirenka suicidiškai grėsmingesnį elgesio ir mąstymo būdą. Ši teorija svarbi tiek, kiek ji praplečia suicidinę dinamiką kognityviniu aspektu.

Kognityvinis modelis akcentuoja “vidinių veiksmų seką, kuri dėl sutrikusio santykio su realybe sukelia neadekvatų, neadaptyvų elgesį.”(Keturakis, V., 1994, p. 106)

 

SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJOS KRYPTYS

 

Vienas iš metodų, kaip gydyti žmones nuo minčių apie savižudybę, yra elgesio terapija. Elgesio terapijos šalininkai abejoja, ar svarbiausia yra save pažinti. Jie mano, kad problemiškas elgesys yra rūpestį kelianti problema. Elgesio terapija, nebandydama spręsti galimų nepageidaujamą elgesį sukėlusių problemų, taiko gerai žinomus mokymosi dėsnius tokiam elgesiui šalinti. Šie psichoterapeutai per daug nesigilina į sutrikimų vidines priežastis, o mėgina pakeisti žmonių mąstymo būdą ir netinkamą elgesį veiksmingesniais mąstymo bei elgesio būdais (Myers, 2000, p. 556).

Bandura pabrėžė, kad žmonės gali reguliuoti savo elgesį. Savireguliacija numato savęs paskatinimą, t.y. savęs apdovanojimą tuomet, kai atliktas koks nors darbas, arba pasiekta užsibrėžto elgesio norma, kuri paties žmogaus nustatyta. Savireguliacija, Banduros nuomone, sujungia tris vidinius procesus:

• Savo veiksmų stebėjimą;
• Savo atliktų veiksmų vertinimą;
• Savo veiksmų planavimą.

Visi šie procesai yra svarbūs norint pakeisti savo elgesį.

Kitas metodas – kognityvinė terapija. Ji kelia prielaidą, kad mąstymas paveikia jausmus. Kognityvinės terapijos specialistai mėgina įvairiais būdais išmokyti žmones naujai ir veiksmingai mąstyti. Jie teigia, kad reikia keisti žmonių mąstymą atskleidžiant pasmerktų žlugti minčių absurdiškumą – tuomet pasikeis ir žmonių pasmerkti žlugti jausmai bei veiksmai. Jie stengiasi pakeisti savo klientų pražūtingus įsitikinimus apie save, savo padėtį ir ateitį. Jų tikslas – nuimti žmonėms nuo akių juodus akinius, pro kuriuos jie žiūri į gyvenimą (Myers, 2000, p. 561).

Savikontrolė. Remdamiesi kognityviniais procesais mes galime save reguliuoti. Žmonėms savo elgesį reguliuoti padeda mąstymas.

Vatsonas ir Tarpas pasiūlė penkis elgesio savikontrolės žingsnius:

• Tikslus elgesio, kurį norima keisti įvardinimas.
• Pagrindinės informacijos apie veiksnius, įtakojančius norimą pakeisti elgesį, rinkimas. Tikslas – kiek galima tiksliau apibrėžti elgesį.
• Savikontrolės programos sudarymas. Keičiamo elgesio pasireiškimo dažnumą sumažinti galima keliais būdais: savęs paskatinimas, savęs baudimas, aplinkos planavimas.
• Savikontrolės programos vykdymas ir įvertinimas. Savikontrolės programą vykdyti padeda raštiškas susitarimas su savimi arba kito žmogaus dalyvavimas joje.
• Savikontrolės programos užbaigimas. Geriausia programą užbaigti laipsniškai mažinant paskatinimų dažnumą (Perminas ir kt., 2004, p. 81).

Optimizmas. Kiek bejėgiai arba veiklūs žmonės jaučiasi parodo jų padėtis, pagal optimizmo/pesimizmo matmenį. Tie, kurie optimistiškai žvelgia į kliūtis, laikydami jas laimingais atsitiktinumais, arba naujo požiūrio galimybe, o ne sugebėjimo ženklu, pasiekia daugiau. Susidūrus su nemaloniomis aplinkybėmis naudingas ne tik pozityvus mąstymas, bet ir truputis realistiško pesimizmo (Myers, 2000, p. 499). Linkstantiems į savižudybę žmonėms būtina įkvėpti optimizmo, pasistengti parodyti, kad ne viskas taip blogai ir kad galima rasti išeitį nesiimant tokios drastiškos priemonės kaip savo gyvenimo atėmimas.

Kalbėti apie pačią savižudybę nėra lengva, o savižudybių prevencijos tema dar nepaprastesnė. Pradėjus gilintis į savižudybių problemą paaiškėja, kad savižudybės motyvai gali būti tokie įvairiapusiški, kad beveik neįmanoma aiškiai atsakyti, kas iš tikro jas įtakoja. Dėl to kad ir koks būtų pasirinktas savižudybių prevencijos kelias būtina užtikrinti, kad jame dalyvautų labai įvairių visuomenės grupių atstovai bei įvairių sričių specialistai.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Gailienė D., Žemaitienė N., Trofimova J., Miliukaitė A. Žiniasklaidoje pateikiamų savižudybės pavyzdžių poveikis paaugliams ir jaunuoliams. Psichologija, 1999, 19 (p. 71-77).
2. Keturakis V. Suicidinis procesas. Psichologija, 1994, 13 (p. 104-109).
3. Kusta A. Aplankyta 2008-10-02 http://www.jppc.lt/?_nm_mid=TlN3eUxEZ3NNQ3d3&_nm_lid=0&session=no).
4. Lekavičienė R., Vasiliauskaitė Ž., Matulienė G., Antinienė D. Psichologija šiandien. 2007, (p. 183-190).
5. Myers D. G., Psichologija. 2000 (p. 496-565).
6. Suveizdytė S. Paauglių požiūris į savižudybę. Magistro darbas. 2004.
7. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Sveikatos psichologija. Mokomoji knyga. Kaunas, 2004.