ParengÄ—: GiedrÄ— PasalauskaitÄ—, 2008-10-14

Nuotaikos sutrikimai – tai psichikos sutrikimai, kuriems būdingos kraštutinės emocijos. Svarbiausias nuotaikos sutrikimų bruožas yra pasikeitusi nuotaika, dažniausiai tai būna depresija arba bipolinis sutrikimas, kuriam būdinga depresijos ir manijos būsenų kaita.

Harry Stack Sullivan‘as mano jog žmogaus asmenybė neegzistuoja be jo tarpusavio santykių su aplinkiniais žmonėmis. Jis teigia jog „žmogų galima suvokti tik atsižvelgiant į jo santykius su kitais“[4]. Taigi žmogaus savybes, charakterį, galimybes daugiausia įtakoja aplinka, kurioje jis auga, santykiai su aplinkiniais žmonėmis, kultūra.

Patologija
Nuotaikos sutrikimai, anot interpersonalinės teorijos, atsiranda tiek dėl įgimtų žmogaus savybių, kurių ši teorija neneigia, tačiau didžiausią bei lemiamą tam svarbą turi aplinkos įtaka, sukelianti per didelį įtampos lygį žmogaus viduje, dėl ko ir kyla minėti sutrikimai.

 Įtampa kyla iš dviejų šaltinių:

•  IÅ¡ organizmo poreikių. Å ie poreikiai gali bÅ«ti biologiniai (atsirandantys iÅ¡ biologinio disbalanso tarp žmogaus vidinÄ—s ir iÅ¡orinÄ—s aplinkos pvz.: maisto, deguonies) bei tarpasmeniniai (pvz.: Å¡velnumo poreikis). DÄ—l atsiradusios įtampos, kuri skatina patenkinti tam tikrÄ… poreikį, žmogus imasi atitinkamų veiksmų tam pasiekti. Bet jei poreikių nuolat nesiseka patenkinti, žmogų apima apatija.
• IÅ¡ nerimo. Ä®tampa atsiranda dÄ—l realios ar įsivaizduojamos grÄ—smÄ—s saugumui. NerimÄ… kÅ«dikiui perduoda mama, kuomet dÄ—l jo nerimauja. Visi kÅ«dikiai perima tam tikrÄ… nerimo lygį. Tai tarpasmeninių santykių produktas. AukÅ¡tas nerimo lygis sumažina poreikių patenkinimo efektyvumÄ…, pakenkia bendravimui, mÄ…stymui. Å is nerimas yra visiÅ¡kai nepageidautinas.[1]

Energijos transformacija – tai veiksmai, emocijos bei mintys,  atsiradę transformuojant įtampą tam, kad būtų galima patenkinti poreikius ir sumažinti nerimą. Priklausomai nuo aplinkos įtakos žmogus išmoksta tam tikrų būdų  transformuoti šią energiją. Taip išmokstama bendravimo su aplinkiniais būdų (dinamizmų), kurie ,jei jų nebandoma transformuoti, nesikeičia visą gyvenimą. 
 Netinkamos į aplinką reakcijos būdo išmokimas, dėl kylančios įtampos, skatina vystytis psichiniams sutrikimams, tame tarpe ir nuotaikos sutrikimams.[1]

“Aš sistema” yra dinamizmas atsirandantis dėl nerimo, kuris padeda žmogui kontroliuoti savo elgesį, apsisaugoti nuo aplinkos poveikio, bei sumažinti nerimą.
Vaikystėje ši sistema leidžia vaikui įsisavinti tinkamo ir netinkamo elgesio modelį, o tai vyksta per bausmes bei paskatinimus gaunamus iš tėvų. Tokie įsisavinti vaikystėje „gero“ ir „blogo“ elgesio modeliai užkerta kelią žmogaus augimui, naujos patirties įgijimui, objektyviam savo elgesio vertinimui, pozityvių santykių su aplinkiniais užmezgimui. [1]

Nerimas, kuris iš pradžių yra perduodamas mamos savo kūdikiui, vėliau pasireiškia per tarpasmeninę patirtį, kuri nesiderina su “Aš sistema”. Tokią patirtį žmogus stengiasi neigti arba iškraipyti iš to ir kyla vidinis konfliktas, kurio pasekmė yra išaugęs įtampos lygis. Būtent netinkama “Aš sistema”  anot Sullivan‘o yra didžiausia kliūtis teigiamoms asmenybės permainoms. Ši prielaida ir yra interpersonalinės terapijos naudojamos žmonėms turintiems nuotaikos sutrikimą gydymui pagrindas.

Kliūčių asmenybės augimui taip pat gali sudaryti kiekvieno žmogaus vaikystėje susikurtos personifikacijos. Personifikacijos išreiškia tai kaip žmogus mato kitus žmones bei kaip mato save. Jos atsiranda iš patirties tenkinant poreikius, bei gali būti iškraipytos nerimo bei poreikių. Jei žmogus vaikystėje yra turėjęs neigiamos patirties su artimu žmogumi, tuomet ši neigiama patirtis gali personifikacijos pavidalu būti perkelta į santykius su kitais žmonėmis suaugus. Tokios personifikacijos neleidžia objektyviai įvertinti kitų ir trukdo tarpusavio santykiams su aplinkiniais. “Ne Aš” personifikaciją suformuoja stiprus nerimas dėl tam tikros patirties, nesdiderinančios prie savivaizdžio, išstūmimo.[3]

 Inerpersonalinė terapija

Kaip jau minėjau pagal interpersonalinę teoriją manoma jog depresijai atsirasti turi įtakos daug faktorių, bet tarpasmeniniai santykiai yra svarbiausias veiksnys. Interpersonalinė terapija gydant nuotaikos sutrikimus išskiria keletą  gyvenimiškų situacijų, kurios sukelia didžiausią riziką depresijai išsivystyti, tai:

• mylimo žmogaus praradimas. Å iuo atveju interpersonalinÄ—s terapijos tikslas yra palengvinti kliento liÅ«desį ar gedulÄ… bei padÄ—ti jam užmegsti naujus santykius ar užsiimti kokia nors veikla, kuri nukreiptų jo dÄ—mesį į kitÄ… gyvenimo sferÄ…. Terapeutas turi padÄ—ti klientui nukreipti jo dÄ—mesį  nuo praeities į ateitį, bei parodyti kokius kelius jis gali pasirinkti užmezgant tarpasmeninius santykius su aplinkiniais žmonÄ—mis.
• konfliktai su Å¡eimos nariais, draugais, kolegomis. InterpersonalinÄ—s terapijos terapeutas Å¡iuo atveju siekia, kad klientas aiÅ¡kiai suvoktų kylančius konfliktus, juos įsisÄ…monintų, bei su jo pagalba rastų bÅ«dus kaip kuo efektyviau juos bÅ«tų galima iÅ¡sprÄ™sti, bei įgyvendinti Å¡iuos bÅ«dus.
• gyvenimo permainos, tokios kaip santykių užmezgimas ar nutraukimas Å¡eimos ar darbo kontekste, darbo keitimas, kraustymasis į naujus namus, mokyklos baigimas, paaukÅ¡tinimas, iÅ¡Ä—jimas pensijÄ… ar diagnozÄ— apie ligÄ…. Å iuo atveju interpersonalinÄ—s pakraipos terapeutas stengiasi savo klientui padÄ—ti iÅ¡gyventi gedulÄ… dÄ—l to kas yra prarandama dÄ—l tam tikrų gyvenimo permainų, taip pat pamatyti kokie yra naujo gyvenimo etapo privalumai ir įsisÄ…moninti kokių sugebÄ—jimų, kuriuos klientas yra įgijÄ™s, pareikalaus naujai prisiimama sau rolÄ—.
• tarpasmeninių įgÅ«džių stoka, ypatingai užmezgant ir iÅ¡laikant santykius. Å iuo atveju terapeuto tikslas yra padÄ—ti klientui sumažinti socialinÄ™ izoliacijÄ… bei užmegzti naujus tarpasmeninius santykius.[4]

Terapeutas taikydamas interpersonalinę terapiją žmonėms, kurie serga depresija, turi atkreipti ypatingą dėmesį į šiuos išvardintus faktorius, bei jų galimą įtaką depresijos simptomams atsirasti. Taip pat pasidomėti savo kliento pozityviais bei negatyviais pokyčiais liečiančiais dabartinius bei anksčiau buvusius tarpasmeninius santykius, bei jų lūkesčiais, pasitenkinimu minėtais santykiais ir kaip visa ši informacija galėtų sietis su depresijos epizodais. Kuomet terapeutas nustato tam tikras galimas sąsajas tarp kliento depresijos ir jo asmeninio gyvenimo įvykių ar jo asmenybės ypatybių, tuomet jis turi numatyti kiek susitikimų prireiks su klientu, kad terapija būtų efektyvi (rekomenduojama nuo 12 iki 16). Terapijos metu terapeutas turi priimti klientą tokį koks jis yra ir parodyti jam jog jis turi teisę laikytis savo „sergančiojo vaidmens“, jog jis nebus kaltinamas už tai, kad dėl depresijos pilnai neišpildo savo socialinės rolės. Tokios laisvės suteikimas klientui, naudotis tam tikra role terapijos metu, tuo pačiu terapeutui leidžia su klientu sudaryti tam tikrą nežodinį susitarimą, jog tuomet jis (klientas) prisiims visą atsakomybę už savo išgijimą nuo depresijos.[4]

Apibendrinus visÄ… naudojamÄ… interpersonalinÄ—s terapijos metodikÄ…, Å¡ios srities terapeutai pagrinde naudoja Å¡ias technikas:

• Įžvalgos technikas.
• InterpretavimÄ….
• Bendravimo analizÄ™.
• Sujaudinimo skatinimas.
• Terapinio ryÅ¡io panaudojimas.
• Elgesio keitimo technikos.[4]

Interpersonalinė terapija siekia, kad klientas išmoktų susitvarkyti su savo sielvartu, kuris kyla dėl tarpasmeninių santykių praradimo,  keisti reakcijas į jį, keisti savo elgesį konfliktų metu, lengviau priimti permainas savo gyvenime, bei kompensuoti socialinių įgūdžių stoką kas dažniausiai turi įtakos formuotis depresijai.

Nors interpersonalinÄ—s terapijos taikymas gydant depresijÄ… yra gana efektyvus, bet taikant Å¡iÄ… terapijÄ… kitam nuotaikos sutrikimui t.y. bipoliniam nuotaikos sutrikimui Å¡is metodas nÄ—ra toks sÄ—kmingas. Å i terapija yra veiksminga tik depresijos Å¡io sutrikimo epizodui, tuo tarpu maniakinio epizodo ji beveik nepaveikia.

Konsultuojant klientus su bipoliniu sutrikimu interpersonalinė terapija taiko tarpasmeninio streso mažinimą, bei kasdieninio reguliaraus miego, atsibudimo, maitinimosi, mankštos ir socialinio bendravimo rėžimo įsisavinimą, nes tokiu būdu yra didinamas paros vientisumas.

Literatūra:

1. Carr Alan, Manulty Muireann  „The handbook of Adult Clinical psychology/An Evidence – Based Practise Approach“, 2006 m., Routledge London & New York.
2. Furst Maria „Psichologija“, Lumen, 2000m., Vilnius.
3. Perminas Aidas, Goštautas Antanas, Endriulaitienė Auksė „Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas“, VDU, 2004m., Kaunas.
4. „Psichologija studentui“, KTU, 2000m., Kaunas.