InterpersonalinÄ— teorija( Harry Stack Sullivan): nuotaikos sutrikimai
pasgi, 2008-10-20ParengÄ—: GiedrÄ— PasalauskaitÄ—, 2008-10-14
Nuotaikos sutrikimai – tai psichikos sutrikimai, kuriems būdingos kraštutinės emocijos. Svarbiausias nuotaikos sutrikimų bruožas yra pasikeitusi nuotaika, dažniausiai tai būna depresija arba bipolinis sutrikimas, kuriam būdinga depresijos ir manijos būsenų kaita.
Harry Stack Sullivan‘as mano jog žmogaus asmenybė neegzistuoja be jo tarpusavio santykių su aplinkiniais žmonėmis. Jis teigia jog „žmogų galima suvokti tik atsižvelgiant į jo santykius su kitais“[4]. Taigi žmogaus savybes, charakterį, galimybes daugiausia įtakoja aplinka, kurioje jis auga, santykiai su aplinkiniais žmonėmis, kultūra.
Patologija
Nuotaikos sutrikimai, anot interpersonalinÄ—s teorijos, atsiranda tiek dÄ—l įgimtų žmogaus savybių, kurių Å¡i teorija neneigia, taÄiau didžiausiÄ… bei lemiamÄ… tam svarbÄ… turi aplinkos įtaka, sukelianti per didelį įtampos lygį žmogaus viduje, dÄ—l ko ir kyla minÄ—ti sutrikimai.
 Įtampa kyla iš dviejų šaltinių:
-
 Iš organizmo poreikių. Šie poreikiai gali būti biologiniai (atsirandantys iš biologinio disbalanso tarp žmogaus vidinės ir išorinės aplinkos pvz.: maisto, deguonies) bei tarpasmeniniai (pvz.: švelnumo poreikis). Dėl atsiradusios įtampos, kuri skatina patenkinti tam tikrą poreikį, žmogus imasi atitinkamų veiksmų tam pasiekti. Bet jei poreikių nuolat nesiseka patenkinti, žmogų apima apatija.
-
Iš nerimo. Įtampa atsiranda dėl realios ar įsivaizduojamos grėsmės saugumui. Nerimą kūdikiui perduoda mama, kuomet dėl jo nerimauja. Visi kūdikiai perima tam tikrą nerimo lygį. Tai tarpasmeninių santykių produktas. Aukštas nerimo lygis sumažina poreikių patenkinimo efektyvumą, pakenkia bendravimui, mąstymui. Šis nerimas yra visiškai nepageidautinas.[1]
Energijos transformacija – tai veiksmai, emocijos bei mintys, atsiradÄ™ transformuojant įtampÄ… tam, kad bÅ«tų galima patenkinti poreikius ir sumažinti nerimÄ…. Priklausomai nuo aplinkos įtakos žmogus iÅ¡moksta tam tikrų bÅ«dų transformuoti Å¡iÄ… energijÄ…. Taip iÅ¡mokstama bendravimo su aplinkiniais bÅ«dų (dinamizmų), kurie ,jei jų nebandoma transformuoti, nesikeiÄia visÄ… gyvenimÄ….Â
 Netinkamos į aplinkÄ… reakcijos bÅ«do iÅ¡mokimas, dÄ—l kylanÄios įtampos, skatina vystytis psichiniams sutrikimams, tame tarpe ir nuotaikos sutrikimams.[1]
“Aš sistema†yra dinamizmas atsirandantis dėl nerimo, kuris padeda žmogui kontroliuoti savo elgesį, apsisaugoti nuo aplinkos poveikio, bei sumažinti nerimą.
Vaikystėje ši sistema leidžia vaikui įsisavinti tinkamo ir netinkamo elgesio modelį, o tai vyksta per bausmes bei paskatinimus gaunamus iš tėvų. Tokie įsisavinti vaikystėje „gero“ ir „blogo“ elgesio modeliai užkerta kelią žmogaus augimui, naujos patirties įgijimui, objektyviam savo elgesio vertinimui, pozityvių santykių su aplinkiniais užmezgimui. [1]
Nerimas, kuris iÅ¡ pradžių yra perduodamas mamos savo kÅ«dikiui, vÄ—liau pasireiÅ¡kia per tarpasmeninÄ™ patirtį, kuri nesiderina su “AÅ¡ sistemaâ€. TokiÄ… patirtį žmogus stengiasi neigti arba iÅ¡kraipyti iÅ¡ to ir kyla vidinis konfliktas, kurio pasekmÄ— yra iÅ¡augÄ™s įtampos lygis. BÅ«tent netinkama “AÅ¡ sistemaâ€Â anot Sullivan‘o yra didžiausia kliÅ«tis teigiamoms asmenybÄ—s permainoms. Å i prielaida ir yra interpersonalinÄ—s terapijos naudojamos žmonÄ—ms turintiems nuotaikos sutrikimÄ… gydymui pagrindas.
KliÅ«Äių asmenybÄ—s augimui taip pat gali sudaryti kiekvieno žmogaus vaikystÄ—je susikurtos personifikacijos. Personifikacijos iÅ¡reiÅ¡kia tai kaip žmogus mato kitus žmones bei kaip mato save. Jos atsiranda iÅ¡ patirties tenkinant poreikius, bei gali bÅ«ti iÅ¡kraipytos nerimo bei poreikių. Jei žmogus vaikystÄ—je yra turÄ—jÄ™s neigiamos patirties su artimu žmogumi, tuomet Å¡i neigiama patirtis gali personifikacijos pavidalu bÅ«ti perkelta į santykius su kitais žmonÄ—mis suaugus. Tokios personifikacijos neleidžia objektyviai įvertinti kitų ir trukdo tarpusavio santykiams su aplinkiniais. “Ne Aš†personifikacijÄ… suformuoja stiprus nerimas dÄ—l tam tikros patirties, nesdiderinanÄios prie savivaizdžio, iÅ¡stÅ«mimo.[3]
 Inerpersonalinė terapija
Kaip jau minėjau pagal interpersonalinę teoriją manoma jog depresijai atsirasti turi įtakos daug faktorių, bet tarpasmeniniai santykiai yra svarbiausias veiksnys. Interpersonalinė terapija gydant nuotaikos sutrikimus išskiria keletą gyvenimiškų situacijų, kurios sukelia didžiausią riziką depresijai išsivystyti, tai:
-
mylimo žmogaus praradimas. Šiuo atveju interpersonalinės terapijos tikslas yra palengvinti kliento liūdesį ar gedulą bei padėti jam užmegsti naujus santykius ar užsiimti kokia nors veikla, kuri nukreiptų jo dėmesį į kitą gyvenimo sferą. Terapeutas turi padėti klientui nukreipti jo dėmesį nuo praeities į ateitį, bei parodyti kokius kelius jis gali pasirinkti užmezgant tarpasmeninius santykius su aplinkiniais žmonėmis.
-
konfliktai su Å¡eimos nariais, draugais, kolegomis. InterpersonalinÄ—s terapijos terapeutas Å¡iuo atveju siekia, kad klientas aiÅ¡kiai suvoktų kylanÄius konfliktus, juos įsisÄ…monintų, bei su jo pagalba rastų bÅ«dus kaip kuo efektyviau juos bÅ«tų galima iÅ¡sprÄ™sti, bei įgyvendinti Å¡iuos bÅ«dus.
-
gyvenimo permainos, tokios kaip santykių užmezgimas ar nutraukimas šeimos ar darbo kontekste, darbo keitimas, kraustymasis į naujus namus, mokyklos baigimas, paaukštinimas, išėjimas pensiją ar diagnozė apie ligą. Šiuo atveju interpersonalinės pakraipos terapeutas stengiasi savo klientui padėti išgyventi gedulą dėl to kas yra prarandama dėl tam tikrų gyvenimo permainų, taip pat pamatyti kokie yra naujo gyvenimo etapo privalumai ir įsisąmoninti kokių sugebėjimų, kuriuos klientas yra įgijęs, pareikalaus naujai prisiimama sau rolė.
-
tarpasmeninių įgūdžių stoka, ypatingai užmezgant ir išlaikant santykius. Šiuo atveju terapeuto tikslas yra padėti klientui sumažinti socialinę izoliaciją bei užmegzti naujus tarpasmeninius santykius.[4]
Terapeutas taikydamas interpersonalinÄ™ terapijÄ… žmonÄ—ms, kurie serga depresija, turi atkreipti ypatingÄ… dÄ—mesį į Å¡iuos iÅ¡vardintus faktorius, bei jų galimÄ… įtakÄ… depresijos simptomams atsirasti. Taip pat pasidomÄ—ti savo kliento pozityviais bei negatyviais pokyÄiais lieÄianÄiais dabartinius bei anksÄiau buvusius tarpasmeninius santykius, bei jų lÅ«kesÄiais, pasitenkinimu minÄ—tais santykiais ir kaip visa Å¡i informacija galÄ—tų sietis su depresijos epizodais. Kuomet terapeutas nustato tam tikras galimas sÄ…sajas tarp kliento depresijos ir jo asmeninio gyvenimo įvykių ar jo asmenybÄ—s ypatybių, tuomet jis turi numatyti kiek susitikimų prireiks su klientu, kad terapija bÅ«tų efektyvi (rekomenduojama nuo 12 iki 16). Terapijos metu terapeutas turi priimti klientÄ… tokį koks jis yra ir parodyti jam jog jis turi teisÄ™ laikytis savo „serganÄiojo vaidmens“, jog jis nebus kaltinamas už tai, kad dÄ—l depresijos pilnai neiÅ¡pildo savo socialinÄ—s rolÄ—s. Tokios laisvÄ—s suteikimas klientui, naudotis tam tikra role terapijos metu, tuo paÄiu terapeutui leidžia su klientu sudaryti tam tikrÄ… nežodinį susitarimÄ…, jog tuomet jis (klientas) prisiims visÄ… atsakomybÄ™ už savo iÅ¡gijimÄ… nuo depresijos.[4]
Apibendrinus visą naudojamą interpersonalinės terapijos metodiką, šios srities terapeutai pagrinde naudoja šias technikas:
- Įžvalgos technikas.
- InterpretavimÄ….
- Bendravimo analizÄ™.
- Sujaudinimo skatinimas.
- Terapinio ryšio panaudojimas.
- Elgesio keitimo technikos.[4]
Interpersonalinė terapija siekia, kad klientas išmoktų susitvarkyti su savo sielvartu, kuris kyla dėl tarpasmeninių santykių praradimo, keisti reakcijas į jį, keisti savo elgesį konfliktų metu, lengviau priimti permainas savo gyvenime, bei kompensuoti socialinių įgūdžių stoką kas dažniausiai turi įtakos formuotis depresijai.
Nors interpersonalinės terapijos taikymas gydant depresiją yra gana efektyvus, bet taikant šią terapiją kitam nuotaikos sutrikimui t.y. bipoliniam nuotaikos sutrikimui šis metodas nėra toks sėkmingas. Ši terapija yra veiksminga tik depresijos šio sutrikimo epizodui, tuo tarpu maniakinio epizodo ji beveik nepaveikia.
Konsultuojant klientus su bipoliniu sutrikimu interpersonalinė terapija taiko tarpasmeninio streso mažinimą, bei kasdieninio reguliaraus miego, atsibudimo, maitinimosi, mankštos ir socialinio bendravimo rėžimo įsisavinimą, nes tokiu būdu yra didinamas paros vientisumas.
Literatūra:
-
Carr Alan, Manulty Muireann  „The handbook of Adult Clinical psychology/An Evidence – Based Practise Approach“, 2006 m., Routledge London & New York.
-
Furst Maria „Psichologija“, Lumen, 2000m., Vilnius.
-
Perminas Aidas, Goštautas Antanas, Endriulaitienė Auksė „Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas“, VDU, 2004m., Kaunas.
-
„Psichologija studentui“, KTU, 2000m., Kaunas.