Savižudybė

Problemų sprendimo terapija

Parengė: Rūta Skrickaitė, SMF-4

Klinikinis psichologas susidūręs su savižudišku elgesiu gali imtis dvejopų poveikio būdų:

• Greito poveikio planas (Short-term management plan)
• Ilgo poveikio planas ( Long-term planning)

Greito poveikio planas:

Taikant šį poveikio planą apibrėžiama trumpalaikiai veiksmai, kurių bus imtasi remiantis problemos formuluote ir rizikos laipsniu. Greito poveikio planas turi logiškai nurodyti kokie pasikeitimai įtraukti į jį, tikriausiai, sumažins savęs žalojimo riziką. Šis planas gali apimti arba trumpą hospitalizaciją arba ambulatorinę priežiūros programą. Jai yra pasiūlomas greito poveikio ambulatorinės priežiūros planas, klientai ir jų artimieji ar reikšmingi jų šeimos ar socialinių ryšių nariai privalo pasirašyti nesižalojimo ir kontrolės sutartis, o taip pat pirminio įvertinimo sesijos  ir visų kitų sesijų gale jie turi duoti įsipareigojimą lankytis suplanuotuose susitikimuose.

Nesižalojimo sutartis (no – harm contract)

Šioje sutartyje klientas įsipareigoja nežaloti savęs laikotarpiu tarp susitikimų su psichologu metu. Taip pat jis pasižada, kad jai pajus potraukį pakelti prieš save ranką jis nedelsdamas praneš apie tai savo artimiesiems ar kitiems reikšmingiems asmenims ir tuojau pat susisieks su klinika sutartyje nurodytu numeriu. Šią sutartį pasirašo klientas, psichologas ir artimas ar kitas reikšmingas asmuo.

Kontrolės sutartis (monitoring contract)

Šioje sutartyje šeimos narys ar kitas reikšmingas asmuo pasižada tam tikrą laikotarpį stebėti asmenį turintį suicidinių ketinimų savo namuose 24 valandas per parą. Taip pat pasižada, kad jai pastebės kokį nors ženklą, kad jis ar ji turi ketinimų susižaloti save, jis nedelsiant susisieks su klinika sutartyje nurodytu numeriu. Šią sutartį taip pat pasirašo šeimos narys ar kitas reikšmingas asmuo, klientas ir psichologas.

Ilgalaikio poveikio planas

Kai jau trumpalaikio poveikio planas yra įgyvendintas sekantis žingsnis turėtų būti ilgalaikio poveikio planas. Ilgalaikio poveikio planas yra skirtas gydyti psichinės sveikatos sutrikimus ir išspręsti reikšmingas problemas susijusias su savižudybės rizika. Ilgalaikio poveikio planas turi atsižvelgti į kliento poreikius, kurie buvo nustatyti įvertinime ir formuluotėje, ir taip pat turi atnešti naudą naudojant prieinamus įrodymais pagrįstus metodus, kad sumažinti savižudybės riziką. Naudinga laikas nuo laiko įtraukti nesižalojimo sutartis į ilgalaikio ambulatorinio ligonio gydimo programas. Šiame plane gali būti naudojama tiek psichoterapija tiek medikamentinis gydimas.

Psichoterapija: (Šios trys psichoterapijos yra  vienintelės ambulatorinio ligonio psichologinės terapijos, kurios parodė sumažėjusius pasikartojančių bandymų žudytis rezultatus.)

• Intensyvi dialektinė elgesio terapija (DBT)
• Problemų sprendimo terapija
• Palaikymo terapija (outreach therapy)

Intensyvi dialektinė elgesio terapija (DBT) apima:

• Visapusį bendrą rūpinimąsi pacientu,
• Intensyvią individualią psichoterapiją,
• Grupe paremtą biheivioristinį problemų sprendimo įgūdžių ugdymą,
• Meditacijos treniruotes,
• Sistemines intervencijas, jai išeina, į šeimą, socialinius santykius, sveikatos paslaugas, socialines paslaugas ir teisminę sistemą.

Palaikymo terapija:

Šios terapijos esmė yra po truputi, švelniai sugrąžinti žmogų į namų aplinką. Leidžiant savaitinius vizitus namo su individualia ir šeima paremta parama ir krizės intervencija, kuri reikalinga tol, kol savižudybės rizika sumažės. Ši terapija gali būti naudojama su kitomis, kai savižudybės rizika visą laiką išlieka didelė ar kai ambulatorinis pacientas pradeda nebelankyti susitikimų.

Problemų sprendimo terapija:

Ši terapija paremta psichoterapeuto bei kliento ir, jai išeina, artimųjų bei reikšmingų šeimos narių ar asmenų iš kliento socialinių ryšių. Pirmiausia remiantis formuluote reikia atpažinti pagrindines problemas, kurių išsprendimas sumažintų savižudybės riziką. Tuomet tos problemos išdėstomos pagal svarbą ir sudaroma sutartis su klientu ir reikšmingais kitais, kurioje jie įsipareigoja sistemingai dirbti su viena problema vienu metu, per suplanuotą susitikimų skaičių. Kiekviena problema turi būti apibrėžiama taip, kad ją būtų galima išspręsti. Pvz. „Sureguliuoti mano gyvenimą“ yra neaiškus problemos apibūdinimas, kuris gali būti apibūdinamas, kaip „Susirasti gyvenamąją vietą ir pradėti ieškotis darbo“. Toliau didelės problemos yra suskaidomos į keletą mažesnių su aiškiai apibrėžtais, vidutiniškų pastangų reikalaujančiais tikslais. Kiekvienai problemai klientas ir reikšmingas kitas asmuo turi sugalvoti, kuo daugiau galimų sprendimų. Po to yra apsvarstomas kiekvieno sprendimo „už“ ir „prieš“ ir parenkamas idealiausias sprendimas, kurio įgyvendinimas yra kliento kompetencijos ribose. Tada psichologas padeda klientui ir reikšmingam kitam asmeniui parašyti veiksmų planą, kuriame žingsnis po žingsnio suplanuojama, kaip įgyvendinti visą ar dalį pirmojo sprendimo tarp vienos ir kitos sesijos. Jai reikalinga, inscenizuokite ir surepetuokite planą. Repeticija gali išsklaidyti įsitikinimus ir prielaidas, kurios gali sulaikyti klientą nuo plano įgyvendinimo. Šitie problematiški įsitikinimai ir prielaidos gali būti išsklaidyti panaudojant kognityvinius bihevioristinius metodus. Kai klientas sutinka sekti planą, metu tarp vienos ir kitos sesijos, visada reikia apžvelgti pažangą kito susitikimo metu. Jai nebuvo padaryta progreso išsiaiškinti priežastis nenaudojant kritikos. Panaudojant brainstorm‘ą  randamos priežastys, kurios trugdo įgyvendinti planą tarp sesijų. Galima susitarti, kad psichologas paskambins klientui ir reikšmingam kitam asmeniui tarp sesijų ir primins jiems, kad dirbtų prie plano įgyvendinimo. Kai kiekvienas planas yra įgyvendinamas, apžvelgiama kiek sėkmingas jis buvo. Jai jis buvo sėkmingas, psichologas padeda klientui ir jam reikšmingam asmeniui surasti būdus, kaip atšvęsti sėkmę. Jai jis nebuvo sėkmingas, planas pakoreguojamas taip, kad padidinti sėkmės tikimybę, ir psichologas turi padėti klientui ir reikšmingam asmeniui sudaryti reikiamų žingsnių sąrašą pakeistame plane, kai planas įgyvendinama vėl peržiūrima ir aptariama jo poveikis. Taip sistematiškai tęsiamas problemų sprendimas, kol visos problemos iš sutarto problemų sąrašo būna išspręstos. Per šį procesą, reguliariai prižiūrima savižudybės rizika kiekvienos sesijos metu ir klientui padedama surasti ryšį tarp sumažėjusio suicidinio įsivaizdavimo ar ketinimo lygio ir sėkmingo problemų iš sąrašo sprendimo.

 Literatūra:

Alan Carr & Muireann Mcnulty, The Handbook of Adult Clinical Psychology/An Evidence-Based Practice Approach, Routedge London & New York, 2006.