Pradėti šį rašinį norisi nuo A.Kepinski minčių. Savo knygoje „Gyvenimo ritmas” (2008) jis rašo:

Niekas neabejoja, kad šizofrenija – liga; tai liudija daugybė kančių, kamuojančių jos ištiktus žmones. Tačiau negalima neigti, kad ši liga turi kažkokio taurumo, būtent to, kad specifinės žmogiškos ypatybės katastrofiškai hipertrofuojamos (228 psl.).

Iš tiesų, šizofrenija visuomet kėlė savotišką susidomėjimą. Vargu ar apie kokią kita psichikos sveikatos problemą yra pastatyta tiek filmų ar prašyta tiek literatūros kūrinių. Tačiau šis domėjimasis yra ne vien pozityvus, nes perdėtai akcentuodami tai, kas šizofrenijoje yra išskirtinio ir neįprasto, mes padedame formuotis stereotipams ir mitams, kurie tik skatina baimę, atskirtį ir stigmatizaciją. Todėl kuo daugiau bus objektyvių žinių apie šią ligą, tuo geriau mes galėsime padėti, tiek pačiam sergančiam žmogui, tiek jo artimiesiems.

Šizofrenijai yra būdingas žymus kognityvinių procesų ir emocijų sutrikimas, kuris veikia daugelį žmogaus veiklų: kalba, mąstymą, suvokimą, nuotaiką ir savęs suvokimą. Šizofrenija dažnai yra lydima psichozinių simptomų, tokių kaip haliucinacijos, klaidingų įsitikinimų, kliedėjimo idėjų. Tačiau svarbu atsiminti, kad šizofrenija nėra nei „suskilusi asmenybė”, nei „daugybinė asmenybė”, šizofrenija sergantys žmonės nėra pastoviai sutrikę ar nepajėgūs mąstyti.

Šizofrenijos požymiai paprastai skirstomi į pozityvius ir negatyvius. Pozityvūs simptomai yra susiję su normalaus funkcionavimo sutrikimais. Sakant paprastai, tai atsiradęs neįprastas elgesys ar potyriai. Pozityviesiems simptomams priskiriama:

• Kliedėjimo idėjos
• Haliucinacijos
• Kalbos ir mąstymo dezorganizacija
• Sutrikęs tikslingas elgesys
• Katatoninis elgesys
• Kiti simptomai: derealizacija, dezorganizacija, somatiniai skundai

Negatyvūs simptomai yra susiję su normalaus funkcionavimo sumažėjimu ar išnykimu. Negatyviesiems simptomams priskiriama:

• Blankus afektas – sumažėjęs emocinių išgyvenimų intensyvumas ir spektras;
• Alogija – kalbos skurdumas, kalbos sklandumo ir produktyvumo praradimas, minčių sulėtėjimas ar išnykimas;
• Abulija – valingo, į tikslą nukreipto elgesio susilpnėjimas;

Negatyvūs simptomai gana dažnai išlieka tuo metu, kai nėra aktyvių pozityviųjų simptomų. Negatyviuosius simptomus sunkiau ir įvertinti, nes jie nėra tiek išskirtiniai ir ryškūs, kaip pozityvieji.

Šizofrenijai būdingi ir kiti požymiai, kurie nėra specifiški vien šizofrenijai. Tai – interesų sumažėjimas, negalėjimas džiaugtis, miego sutrikimai, valgymo sutrikimai, pablogėjusi nuotaika, dirglumas, dėmesio problemos.

Šizofrenijai dažnai būdingi ir specifiniai kognityviniai sutrikimai. Kai kurie mokslininkai laikosi nuomonės, kad būtent kognityviniai sunkumai yra svarbiausias šizofrenijos požymis, lemiantis ligą. Neuroanatominės ir neuropsichologinės studijos rodo, kad šizofrenija yra susijusi su pakitimais galvos smegenų kaktinėje skirtyje, dėl ko sutrinka darbinė atmintis, dėmesio selektyvumas, sugebėjimas spręsti problemas, įsisavinti naują informaciją ar atlikti kasdieninius darbus. Dažniausiai sutinkamos kognityvinės problemos yra:

• Sutrikęs informacijos apdorojimas
• Sutrikęs sugebėjimas apibendrinti
• Sutrikęs sugebėjimas planuoti ir tikslingai veikti
• Sumažėjęs kognityvinis lankstumas
• Pablogėjęs dėmesys
• Pablogėjusi atmintis
• Sutrikęs vaizdinės informacijos apdorojimas

Tačiau kognityviniai sunkumai yra labai individualūs, gali kisti gydymo eigoje, o taip pat priklauso nuo gydymo medikamentais.

Šizofrenijos paplitimas

Įvairių studijų duomenimis šizofrenija serga apie 1% populiacijos. Sutrikimas dažniausiai prasideda jauno suaugusiojo amžiuje, apie 20-uosius metus. Prieš prasidedant sutrikimui paprastai stebimi ankstyvieji požymiai, tokie kaip sumažėjęs socialinis bendravimas ir izoliacija, sumažėję interesai, neįprastas elgesys, sumažėjęs funkcionavimo efektyvumas įvairiose srityse.

Moterys dažniausiai suserga vėliau nei vyrai, joms labiau būdingi išreikšti emociniai simptomai bei geresnė gydymo prognozė. Moterys dažniau suserga menopauzės laikotarpiu, ir manoma, kad tai lemia sumažėjęs estrogenų kiekis.

Ankstyva ligos pradžia (iki 25 metų) yra susijusi su lėtesniu simptomų vystymųsi, labiau išreikštais negatyviais simptomais ir labiau išreikštomis neuropsichologinėmis problemomis.  Ankstyva pradžia dažnai lemia tai, kad nepasiekiami svarbūs suaugusiojo amžiaus tarpsnio tikslai: išsimokslinimas, karjera, nesukuriami artimi socialiniai ryšiai. Jei sutrikimas prasideda vėliau, žmogus dažniausiai jau būna spėjęs labiau įsitvirtinti aplinkoje ir tai jam padeda sėkmingiau kovoti su liga.

Šizofrenijos ryšys su kitais sutrikimais

Sergančiųjų šizofrenija mirtingumas yra didesnis nei bendrojoje populiacijoje. Sergantieji šizofrenija pasižymi didesne savižudybės rizika, o taip pat didesniu mirtingumu nuo somatinių ligų. Dažniausiai paplitusios: aukštas kraujospūdis – 34,1%, diabetas – 14,9%, lytiniu keliu plintančios ligos – 10%. Šizofrenija taip pat dažnai susijusi su alkoholizmu ir narkotinių medžiagų vartojimu. 48% psichoaktyviomis medžiagomis piktnaudžiaujančių asmenų yra sergantieji šizofrenija.

Šizofrenijos eiga

Šizofrenijos eiga yra labai individuali. Manoma, kad tai lemia pačio sutrikimo heterogeniškumas, biologinis ir genetinis polinkis, neurokognityvinio sutrikimo lygis, sociokultūriniai faktoriai, asmenybė ir socialinė aplinka. Didžioji dauguma sergančiųjų šizofrenija patiria sutrikimo paūmėjimus ir pagerėjimus ar visiškas remisijas, tačiau yra žmonių, kurių sutrikimas išlieka beveik pastovus daugelį metų. Pastoviai sergantys išlieka apie 10% sergančiųjų.

Daugelis sergančiųjų patiria bent vieną atkrytį po pirmojo psichozės epizodo. Tačiau laikui bėgant nemaža dalis sergančiųjų išmoksta įveikti sunkius simptomus ir jų įtaka kasdieniniam gyvenimui sumažėja. Todėl  pirmieji susirgimo metai dažnai yra sunkesni nei sekantieji.

Faktoriai, kurie veikia šizofrenijos eigą:

1. Laipsniška šizofrenijos pradžia ir iš karto nesuteikta pagalba padidina riziką, kad ligos epizodai truks ilgesnį laiką.
2. Asmens orientacija ir motyvacija
3. Šeimos įtaka – pacientai daug dažniau atkrenta, jei šeima, kurio gyvena pacientas yra kritiška ir priešiška. Tai jokiu būdu nereiškia, kad šeima yra kalta dėl blogos paciento sveikatos. Tačiau svarbi pati sąveika tarp šeimos narių, šeimos narių palaikymas yra svarbus saugantis faktorius.

Nepaisant gana didelio pagerėjimo gydymo eigoje, dauguma sergančiųjų niekada nepasiekia funkcionavimo lygio, kuris buvo iki sutrikimo. Visiškai pasveiksta apie pusę sergančiųjų. Pasveikimas gana stipriai priklauso nuo aplinkos sąlygų. Geriausių rezultatų apsiekiama bendruomene grįstosios reabilitacijos programose.

Šizofrenijos etiologija

Priežastys, dėl ko susergama šizofrenija nėra pilnai žinomos. Šiuo metu manoma, kad šizofreniją lemia  daugelio veiksnių sąveika.

Biologiniai veiksniai. Šeimos, dvynių ir įvaikinimo studijos beveik vienareikšmiškai patvirtina genų įtaką šizofrenijai vystytis. Artimiausieji šizofrenija sergančiųjų artimieji turi maždaug 10 kartų didesnę tikimybę susirgti šizofrenija nei bendroji populiacija. Tačiau nėra tiksliai identifikuoti genai, kurie lemia šizofrenijos paveldėjimą. Tiriant identiškus dvynius, buvo nustatyta, kad maždaug 40% identiškų dvynių šizofrenija nesuserga. Tai rodo, kad ne vien genai lemia ligos vystymąsi.

Su šizofrenija taip pat siejami biologiniai pakitimai smegenyse. Manoma, jog svarbiausi yra pakitimai atskirų smegenų dalių ryšiuose, o ne lokaliose dalyse.

Šizofrenijos riziką didina nepalankūs veiksniai ir stresoriai nėštumo metu bei ankstyvojo vystymosi problemos. Dažniausiai minimi: mamos skurdas, depresija, gripas, rezus faktoriaus nesuderinamumas, karo veiksmai, mažas naujagimio svoris, komplikacijos gimdymo metu, centrinės nervų sistemos infekcijos. Taigi, ne tik biologiniai veiksniai įtakoja elgesį ir patyrimą, bet ir patyrimas įtakoja biologiją.

Tačiau biologinis požiūris yra kritikuojamas, nes tyrimai rodo, jog 90% sergančiųjų šizofrenija neturi sergančių artimųjų. Tik 10 – 16% didžiausios rizikos vaikų (kurių abu tėvai serga šizofrenija) taip pat suserga.Padidintos rizikos vaikai nebūtinai suserga būtent šizofrenija, bet gali susirgti kitais psichikos sutrikimais.

Psichosocialiniai veiksniai. Tyrimai rodo, kad kiekvienas žmogus turi tam tikrą genetinę tikimybę susirgti šizofrenija, kuri gali būti nuo labai mažos iki labai didelės. Tačiau ne visi žmonės suserga, o kartais suserga tie, kurių rizika lyg neurėtų būti labai didelė. Manoma, kad čia įtakos turi aplinkos ir psichologiniai veiksniai. Svarbiausiems aplinkos veiksniams priskiriamas pastovus skurdas ir žemas socialinis statusas. Iš psichologinių veiksnių ypač svarbi santykių kokybė šeimoje. Šizofrenijos riziką didina tarpasmeninio bendravimo stoka, o taip pat negatyvus ar priešiškas santykis tarp šeimos narių. Negatyvios šeimos atmosferos pavyzdžiu gali būti šeimos, kuriose vyrauja dvigubi ryšiai. Dvigubais ryšiais (double bind) vadinamas bendravimo stilius, kuriame informacija, perduodama įvairiomis komunikavimo priemonėmis ( kalba, mimika, intonacija, gestais), prieštarauja viena kitai (pavyzdžiui, mušu tave, nes myliu). Taip pat tai gali būti susiję su vaiko atstūmimo jausmu, kai nepriklausomai nuo to, ką vaikas daro, jam sakoma, kad jis daro neteisingai. Rizikos veiksniu taip pat laikomas sutrikęs bendravimas tarp visų šeimos narių, mažas supratimas ir informacijos perdavimo netikslumai. Tokie sunkumai dažnai kyla konfliktų ir skyrybų metu. Šizofrenijos atkryčius skatina daug ir aktyviai reiškiamų negatyvių emocijų, negatyvus emocinis klimatas, smurtas, kritiškumas.

Šizofrenijos gydymas

Optimalus šizofrenijos gydymas paprastai apima tam tikra gydymą antipsichotiniais medikamentais bei psichosocialines intervencijas. Psichosocialinės intervencijos apima palaikomąją psichoterapiją, šeimos psichoedukaciją, psichosocialinę ir darbinę reabilitacija. Sėkmingai reabilitacijai būtinai reikalinga tarpdisciplininė specialistų komanda. Ūmios gydymo fazės metu svarbesni yra medikamentai, kurie padeda asmeniui priimti psichosocialinę pagalbą. Pagerėjimo metu vaistai padeda palaikyti būseną, o psichosocialinės intervencijos yra labiau nukreiptos į gyvenimo kokybės gerinimą. Psichosocialinės pagalba ypač svarbi tiems pacientams, kurie blogai toleruoja ar negali vartoti medikamentų.

Biologiniai šizofrenijos gydymo metodai

Šokai. Apie 1930-uosius metus gydymui buvo naudojamos insulininės komos, tačiau dėl didelės procedūros rizikos jos buvo atsisakyta. Vietoj jos imta naudoti elektrotraukulinė terapija, tačiau jos efektas yra tik minimalus.

Psichochirurgija. 1935 m. psichiatras Moniz pristatė lobotomijos procedūrą, kurios metu suardomi ryšiai tarp kaktinių galvos smegenų skilčių ir žemesniųjų galvos smegenų centrų. Dažniausiai buvo taikomas agresyviems pacientams. Apie 1950-uosius metus kilo stipri diskusija dėl šalutinio tokio gydymo efekto – žymių kognityvinių sutrikimų, pasyvumo, blankumo. Šiuo metu uždrausta daugelyje šalių.

Medikamentai. Pagrindiniai vaistai psichozei gydyti -neuroleptikai. Taip pat gali būti skiriami antidepresantai, nuotaikos lygintojai, trankviliantai. Tyrimai rodo, jog vartojant medikamentus, pozityvieji šizofrenijos simptomai sumažėja maždaug 70% pacientų, lyginant su 25% placebo grupėje. Paprastai pagerėjimo pasiekiama per 5-10 gydymo savaičių, žymiam pagerėjimui pasiekti reikia dar dvigubai tiek laiko. Didžiausias gydymo neuroleptikais trūkumas: ryškūs šalutiniai poveikiai. Patys sunkiausi yra ekstrapiramidiniai simptomai, tokie kaip ūmi distonija, parkinsonizmas ir diskinezija. Kiti šalutiniai poveikiai, tokie kaip dėmesio problemos, mieguistumas, sutrikusi rega, burnos džiūvimas, viduriavimas dažniausiai būna pirmas kelias vaisto vartojimo savaites ir išnyksta, kai asmuo prie vaisto adaptuojasi. Šalutiniai poveikiai pasireiškia maždaug 40% pacientų. 5-25% pacientų yra visiškai ar dalinai rezistentiški gydymui.

Psichosocialinės intervencijos

Giluminė psichoterapija. Šizofrenijos atveju naudingiausios yra terapijos, kurios orientuotos į praktinių gyvenimo įgūdžių ugdymą ir problemų sprendimą. Tuo tarpu psichodinaminės krypties psichoterapijos gali būti potencialiai žalinga ir nėra rekomenduojama.

Socialinių įgūdžių ugdymo programos. Socialinių įgūdžių ugdymo programose mokoma elgesio tarpasmeninėse situacijose: aptarti gydymą su gydytoju, planuoti išlaidas, eiti į darbo interviu. Naudojami vaidmenų žaidimai, grupės, modeliavimas, teigiamas paskatinimas.

Psichoterapija po stacionarinio gydymo – tai terapija, kuri daugiausia dėmesio skiria problemoms, kurios būna pacientui grįžus iš ligoninės, įveikti. Susitikimų metu mokoma atpažinti atkryčio požymius, spręsti tarpasmeninius sunkumus, mažinti streso lygį. Taip pat mokoma relaksacijos technikų, emocijų kontrolės. Siekiama suteikti emocinį palaikymą, kelti realius gyvenimo tikslus.

Reatribucinė terapija – kognityvinės psichoterapijos kryptis, kurioje mokoma sumažinti katastrofišką mąstymą, tikrinti kliedėjimo idėjų pagrįstumą. Tačiau metodas tinkamas labai mažai daliai pacientų.

Atvejų vadyba. Programa pradėta 1977 m. JAV, NIMH iniciatyva, kad būtų užtikrintas pagalbos prieinamumas bendruomenėje gyvenantiems šizofrenija sergantiems žmonėms.Atvejo vadybininkas – specialistas, kuris atlieka savotišką jungiamąjį vaidmenį tarp sergančiojo ir medicininę ar psichologinę pagalbą teikiančių institucijų. Pagrindinis tikslas – padėti žmogui gyventi kaip galima savarankiškiau, išvengti stacionarinio gydymo ir stacionarinės globos.

Aktyvaus gydymo bendruomenėje komandos. Tai paslauga, kuri dažniausiai teikiama asmenims, kurie yra dažnai arba ilgai hospitalizuojami psichiatrijos skyriuose ar ligoninėse (pavyzdžiui, praleidžia ligoninėse 180 ir daugiau dienų per metus). Tarpdisciplinine 10-12 psichikos sveikatos specialistų komanda, kuri yra visiškai atsakinga už konkretų ligonį (gydymą medikamentais, psichologinę, socialinę pagalbą). Gydymas vyksta paciento, o ne klinikinėje (ligonine, PSC) aplinkoje ir pagalba teikiam tol, kol jos reikia, ištisą parą, visus metus. Komanda aktyviai įtraukia pacientą į gydymą (lanko namuose ir pan.). Kadangi daug bendraujama, pagalba yra individualizuota, atitinkanti paciento poreikius, kompleksinė, nuosekli ir lanksti. Nors šis pagalbos būdas atrodo labai brangus ir utopiškas, tyrimai rodo, kad jis materialiai atsiperka. Didžiausi aktyvaus gydymo bendruomenėje privalumai yra šie:

• Mažesnis hospitalizacijų skaičius
• Trumpesnė hospitalizacijų trukmė
• Pacientai ilgiau išlieka savarankiški
• Trumpiau būna bedarbiai
• Geresnė gyvenimo kokybė
• Mažėja savižudybės rizika ir agresyvumas
• Išlieka geresni socialiniai įgūdžiai
• Sutaupoma lėšų lyginant su institucine globa

Vis dėlto reikia apgailestauti, kad bendruomeninės pagalbos idėjos labai sunkiai randa savo vietą Lietuvoje ir vis dar dominuoja tradicinis gydymas.

Apibendrinat šį rašinį vėl norisi cituoti kelias Kepinski (2008) mintis. Jis rašo:

Nors ligonio išgyvenimai ir labiausiai skirtųsi nuo vidutinių ir būtų nepaprastai keisti, nevalia prisiimti teisėjo pozicijos. Kai bus pripažinta, kad jie yra vienas iš daugelio nors ir retų būdų matyti pasaulį ir gyvenimą tame pasaulyje, kuris, nors ir nepaprastas ir dažnai ligoniui kenksmingas, vis dėlto atskleidžia neregėtą žmogaus prigimties turtingumą ir, peržengdamas įprastines ribas, leidžia mums tą prigimtį geriau pažinti… (370psl.)

Papildydama Kepinski, aš dar pridurčiau, kad darbas su šizofrenija sergančiais žmonėmis dažnai padeda pajusti ne tik prigimties turtingumą, ypatingai jautrų būties išgyvenimą, bet ir neįtikėtinas sveikimo, atsparumo, išeičių galimybes.

Literatūra:

• Davidonienė, O., Šurkutė, V. Geriau pažinkime ligas: šizofrenija. Sveikatos ir medicinos informacijos agentūra, Kaunas: 2007.
• Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. Abnormal psychology (9th  edt.) Wiley: 2004.
• Kepinski, A. Gyvenimo ritmas. Vaga: 2008.