A. H. Maslow teigė, kad kiekvienas žmogus yra vieninga, unikali ir organizuota visuma ir tai, kas įvyksta vienoje žmogaus organizmo dalyje įtakoja kitas dalis. Taip pat akcentavo, kad teorijos turėtų tirti ne sergančiuosius, o sveikuosius. Jo manymu, neįmanoma suprasti ligos nežinant, kas yra sveikas žmogus. Patalogiją A. H. Maslow aiškino, kaip metaporeikių nepatenkinimo priežastį.

C. Rogers humanistinė teorija yra centruota į žmogų. Jo manymu, psichinė liga atsiranda tada, kai sugriūna aš koncepcija. Į asmenį centruotoje terapijoje, pats klientas nusisitato ką jam reikia keisti, kokie pokyčiai jam reikalingi. Šios terapijos tikslas yra pašalinti „AŠ“ koncepcijos ir vidinių išgyvenimų neatitikimus, ir padėti žmogui taip, kad jo gyvenimas būtų pilnavertiškesnis.

Egzistencinis požiūris

Egzistencializmo pagrindas yra žmogaus būtis. Svarbiausias terapijos principas yra siekimas suvokti ir suprasti žmogų kaip nuolat besivystantį, esantį būtyje. Anot E. Van Deurzen – Smith, šiuolaikinė  egzistencinė terapija labiau primena filosofinį kliento gyvenimo tyrinėjimą kartu su juo, nei psichologinius jo asmenybės tyrinėjimus.

Humanistinis – egzistencinis požiūris į pagalbą, sergančiųjų artimiesiems

Tiek humanistai, tiek egzistencialistai terapijoje nesiekia pakeisti žmogaus asmenybės, jie leidžia žmogui apgalvoti savo gyvenimąir patiems pasirinkti ką keisti. Ši terapija yra viena iš labiausiai taikomų klientams, kurių artimieji serga psichinėmis ligomis. Šios terapijos pagrindinis principas yra padėti sergančiųjų artimiesiems pažvelgti ne tik į sergantį artimąjį, bet ir į savo gyvenimą, suvokti, kad jie nėra atsakingi už savo artimuosius,ir  turi pasirūpinti savimi, savo gyvenimu.

Dažnai sergančiųjų artimieji yra prislėgti, tėvai kaltina save dėl to, kad jų vaikai serga, jaučiasi atsakingi už jų gyvenimą ir pamiršta savąjį, o prislėgti per didelės prisiimtos atsakomybės netgi palūžta.  Tokiu atveju, humanistinė – egzistencinė terapija pirmiausia padeda konsultantui suvokti kas svarbiausia yra klientui jo vidiniame pasaulyje. Vėliau kartu su klientu konsultantas siekia suprasti kas netenkina kliento, ar jis jaučia kaltę dėl sergančiojo, ar jam yra per didelę našta rūpintis sergančiuoju, ar jis negali susitaikyti su tuo, kas nutiko artimajam ir panašiai. Šios terapijos esmė yra nukreipti artimąjį į tikroviškesnį gyvenimo supratimą, realios susidariusios situacijos (artimojo ligą) suvokimą.

Kad sergančiųjų artimiesiems yra reikalinga pagalba dažnai atsiskleidžia iš sergančiųjų pasakojimų. Pateiksiu kelis tokius pavyzdžius:

• „Mamai atrodo, kad aš sergu visą laiką, kad man geriau būtų ligoninėje. Kai vieną kartą išvežė mama labai norėjo, kad į ligoninę patekčiau…“
• „Negaliu su mama pasikalbėti. Mama nenori suprasti, sako gauni grupę, tai ko dar nori. Padedu, viską duodu. Nėra šilti santykiai. Man kai kurios mamos savybės nepatinka, man tiesiog trukdo gyventi. Ji labai netvarkinga, per daug kišasi, ten iš manęs tyčiojasi. Na, jaučiuosi tiesiog pažeminta ir atstumta. Santykiai konfliktiški. Mes su mama skirtingos. Man atrodo, mama galvoja, kad aš nieko gero, o aš galvoju, kad mama galėtų būti kitokia truputį.“

Tokiais atvejais artimiesiems susitaikyti su sergančiojo būkle yra labai svarbu, nes jų pagalba ir rūpestis yra reikalingi sergančiajam. Humanistinis – egzistencinis požiūris šiuo atveju padeda pažvelgti į savo gyvenimą, o kartu į tame gyvenime esantį sergantį artimąjį. Yra pastebėta, kad artimieji savo šeimos narius atstumia ne todėl, kad jų nemylėtų, tačiau nežinodami kaip su jais elgtis. Šiais atvejais padeda egzistencinis principas, kad egzistuoja bazinės sąlygos, kurių žmogus negali pasirinkti ar nepasirinkti.

Dar viena psichikos liga sergančiųjų artimųjų grupė, kuri ieško pagalbos yra artimieji, kurie susirgus šeimos nariui nebemato savo gyvenimo prasmės. „Didžiausias noras, kad duktė pasveiktų. O daugiau tai ką, viskas atgyventa, mirties nebijočiau, vaikai užauginti, tik tiek kad dar reikalinga globa tai mano dukrai, kuri serga. O daugiau tai…“. Šiai grupei yra taikoma V. Frankl logoterapija, skatinama gyventi ne tik dėl artimųjų, tačiau ir dėl savęs.

Naudota literatūra: