Savižudybė egzistencinės psichologijos požiūriu

Mantas Gricius, 2008-11-22

Savižudybė tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. (Čepulkauskaitė,1999.) Štai keletas pagrindinių faktų apie savižudybes iš savižudybių prevencijos Lietuvoje programos ataskaitos už 2003 metus:

  • Lietuvoje savižudybės sudaro 4% mirties priežasčių
  • Nuo 1996 m. savižudybė tapo trečia mirties priežastimi
  • Lietuvoje vyrų nusižudo 5 kartus daugiau nei moterų
  • Didžiausia savižudybių rizikos grupė Lietuvoje yra 40 – 49 m. kaimo vyrai ir moterys, ir vyresnės nei 75 metų amžiaus miesto ir kaimo moterys
  • Pagrindiniai savižudybių būdai Lietuvoje pasikorimas – 90% (2000 m.)

Tai rodo, kokia aktuali yra ši problema. Šiame straipsnyje apie savižudybę bus rašoma remiantis egzistenciniu požiūriu.

Egzistencializmas – tai XXa. filosofijos kryptis, skelbianti, jog individo likimas nėra visuomenės ir istorijos determinuotas. Individas galįs laisvai rinktis, todėl yra atsakingas už savo veiksmus(Kardelis,2002). Tad ir pradžioje bus trumpai apžvelgti pagrindiniai egzistencializmo filosofai, jų pagrindiniai teiginiai. O po to bus rašoma apie egzistencinės psichologijos atstovus, jų samprotavimus ir darbus apie savižudybę.

M. Heidegger (1889-1976m.)

Pagrinde nagrinėjo baimę ir mirtį, kaip jis sakė, kad nušviestų žmogiškąją būties prasmės paiešką. Kaip tik tie potyriai, kurie atidengia būtį ir nebūtį skiriančią prarają, pačiu dramatiškiausiu būdu leidžia atsiverti būčiai. Pats giliausias iš šių patyrimų yra mintis apie savąją nebūtį, t.y. savąją mirtį, nes ši „negalimumo galimybė“ parodo štai-būties ribotumą (Mastroberti, 2001).

E. Husserl (1859-1938m.)

Mėgino paaiškinti pagrindines fenomenų bei sąmonės procesų, kuriuose tie fenomenai vyksta, struktūras bei svarbiausius ryšius (Mastroberti, 2001). Norinčius prasiskverbti iki dalyko esmės jis kvietė atsisakyti, bet kokios iki tol vyravusios nuomonės ir „išankstinių nusistatymų“.

K. Jaspers (1883-1969m.)

Teigė, kad egzistuoti, tai išgyventi savo buvimą pasaulyje nuo pradžios iki pabaigos bei kad egzistencija – tai laisvė kurti save patį. Jis buvo laidininkas tarp egzistencinės filosofijos ir egzistencinės psichologijos, o pirmiausia darė įtaką L. Binswanger.

Egzistencinė psichologija – empirinis mokslas apie žmogaus egzistavimą, naudojant fenomenologinės analizės metodą (Hall, Lindzei pagal Perminas, 2004) Egzistencialistai neigia priežastinius ryšius, sielos ir kūno dualizmą, žmogaus ir aplinkos atskirtumą, todėl elgesį aiškina ne kaip aplinkos ir vidinių kūno stimuliacijų pasekmę, bet mano, kad individas turi pasirinkimo laisvę ir vienintelis yra atsakingas už savo egzistavimą (Perminas, 2004).

Dabar bus pristatyta pagrindiniai egzistencinės psichologijos atstovai, bei jų teorijų sąsajos su savižudybe.

L. Binswanger (1881-1966m.)

Jis priešinosi nuomonei, kad norint suprati žmogų reikia tirti jo organizmą ar psichiką ir teigė, kad reikia tirti asmens pasaulį.

Binswanger išskyrė keletą patologijos, taip pat ir savižudybės priežasčių:

Autentiškumo praradimas. Žmonės siekia realizuoti visas savo galimybes, nes tik aktualizuodami savo potencialą žmonės gali gyventi autentiškai. Apribodami ir atsisakydami savo egzistavimo galimybių ar leisdami jas tvarkyti kitiems, žmonės gyvena neautentišką gyvenimą. Autentiška būtis visų pirma siejasi su ateitimi, su savo ribų transcendavimu. Jei tas atvirumas ateičiai išnyksta, žmogus viską kas su juo vyksta, paaiškina kaip praeities pasekmę, o ne kaip savo paties projektą siekiant tam tikrų tikslų. <…> Žmogus yra pasmerktas būti laisvas ir augti kartu su savo patirtimi, nuolatos vystytis ir realizuoti save. Sustojimas šiame kelyje reiškia <…> autentiškumo praradimą. Tuo pačiu vystosi ir pasaulio projektas.

Statiškas ir siauras pasaulio projektas. Pasaulio projektas, tai bazinių nuostatų apie save ir pasaulį sistema, kuri nulemia, kaip žmogus elgsis tam tikroje situacijoje. Siaurą pasaulio projektą turintis žmogus turi mažesnę laisvę suprasti įvykių reikšmes savo gyvenime. Nesuprasta patirtis nesąmoningai veikia žmogaus gyvenimą, sukeldama nerimą ir baimę. Toks žmogus gyvena kompulsyvių, baisių išorės jėgų valdomame pasaulyje.

Binswanger perėmė iš Haidegger „DAISEN“ sąvoką, kuri išryškina žmogaus būtį, nuo kitų objektų būties ir siūlė naudoti dasein analizę, kurios tikslas padėti individui pažinti savo galimybes, praplėsti savo pasaulio projektą ir tuo pačiu sugrąžinti gebėjimą vystyti save, ir padėti suvokti savo laisvę ir atsakomybę už savo tapsmą (Perminas, 2004).

M. Boss (1903-1990m.)

Laisvė buvo viena iš labiausiai tyrinėtų jo sričių apie kurią jis teigė, kad žmogaus laisvė, tai būti pasiruošusiam priimti visas savo gyvenimo galimybes, padaryti jas savomis (Perminas, 2004). Kaip ir daugelis to meto egzistencinių psichologų jis neišskyrė būtent savižudiško elgesio priežasčių, tačiau aš jas sieju, su bendru Boss suvokimu kame slypi įvairių patologijų priežastys, tai yra atsisakymas realizuoti savo galimybes. O egzistencine terapija Boss siekė įveikti visas neteisingas normas, neleidžiančias žmogui būti atviram savo būčiai.

V.Frankl (1905-1996)

Buvo vienas iš Vienos triados, tarp Frued ir Adler. Jo mintys ir biografija, manau daugeliui žinoma, tad sekančioje pastraipoje bus gilinamasi į Frankl supratimą iš kur atsiranda, patologijos, ligos, prasmės nebuvimas, o turbūt ir savižudybės.

Jis teigia, kad nuobodulys ir apatija žlugdo prasmės siekimą. Šį reiškinį Frankl vadina egzistencinė frustracija. Ko pasakoje žmogus jaučia egzistencinį vakuumą – vidinė tuštuma, beprasmybės pojūtis. Štai dar kelios jo atsiradimo priežastys, kurias išskiria Perminas (2004):

  1. Žmonės nėra užprogramuoti taip, kaip gyvūnai savo instinktais, skatinančiais vienokią ar kitokią veiklą.(-nuobodulys-egzistencinė frustracija- žlugdomas prasmės siekimas)
  2. Tradicijos ir vertybės neparodo žmonės, ką jie turi daryti.
  3. Įsitikinimas, kad žmogus nėra laisvas pasirinkdamas kaip jam elgtis.

Visas Frankl darbas turbūt susitelkia į jo sukurtą logoterapiją. Logoterapijos tikslas – parodyti visų potencialių gyvenimo prasmių spektrą. Logoterapijoje V. Frankl siūlo įvertinti ne savižudybės galimybės laipsnį, o potencialo gyventi dydį – klausti kliento, ne kodėl jis nori nusižudyti, o ar turi dėl ko gyventi. Kuo daugiau atrandama siūlų, siejančių klientą su gyvenimu, tuo mažesnė savižudybės tikimybė. Prasmės aktualumą patvirtina ir J. C. Coleman(1972), kuris aprašo 3 veiksnius, labiausiai grėsmingus linkusiems žudytis. Tai tarpasmeninės krizės, smukęs savęs vertinimo lygis, ir prarasta gyvenimo prasmė ir viltis. Frankl taip pat siūlo 3 būdus, be terapijos, kaip galima pasiekti į transcendenciją ir prasmę:

  • Kažką duoti gyvenimui kuriant ir dirbant.
  • Kažką imti iš gyvenimo jį patiriant.
  • Paklūstant likimui, kurio negalima pakeisti.

Viską apibendrinant galima teigti, kad egzistencinė terapija, kaip ir logoterapija, nesistengia konkuruoti su kitomis teorijomis ar terapijomis, o stengiasi papildyti jas ir visapusiškai išnagrinėti asmenybę, elgesį, nuostatas, fenomenus, kad tai padėtų žmogui suvokti ir išspręsti savo problemas, kurios tampa priežastimi suicidiškam elgesiui

Tad noriu palinkėti, nepamiršti F.A. Jones (1987) teiginio: „Kai pacientas nusižudo, iškyla pavojus ir psichoterapeutui, nes jis asmeniškai ir profesionaliai išgyvena praradimą, net atsisako profesijos ir pareigų, padidėja jo paties savižudybės rizika.“ Nei viena mirtis nėra neprasminga…

LITERATŪROS SĄRAŠAS

  • Savižudybių prevencijos programos ataskaita už 2003 m. http://www.savizudybes.lt/vidinis.asp?DL=L&TopicID=38)
  • Kardelis K., „Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai“, 2002m., Kaunas
  • Mastroberti S., Ruppert M. K., „Filosofijos žinynas“, 2001m., Kaunas
  • Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A., „Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas“, 2004m., Kaunas.

Comments are closed.