Aaron T. Beck. Kognityvnė terapija ir emociniai sutrikimai

Aistė Pranckevičienė, 2010-10-13

Kotryna Mažikytė ir Jolanta Jakutonytė

Aaron Temkin Beck – žymus Amerikos psichiatras. Gimė 1921 m. liepos 18 d. Rod Ailende, Amerikoje. Buvo jauniausias vaikas šeimoje. Vaikystėje Beck jautėsi esąs kvailas ir nekompetentingas, tačiau būtent tada jis ėmė mokytis, kaip įveikti savo baimes ir problemas kognityviai, kas ir tapo vėliau jo sukurtos teorijos ir terapijos pagrindu. Baigęs mokyklą, mokėsi Brown‘o universitete, vėliau – Yale medicinos mokykloje. 89-rių metų sulaukęs Beck šiuo metu yra Savižudybių Prevencijos ir Gydymo Centro direktorius. Jis žinomas kaip plačiai naudojamų Beck’o depresijos bei nerimo inventorių, Beck’o beviltiškumo skalės sudarytojas. Karjeros pradžioje buvęs psichoanalitiku, Beck yra kognityvinės terapijos, už kurią 2006 m. gavo Lasker’o apdovanojimą, kūrėjas (Famous psychologists, 2010).

Filosofinis kognityvinės terapijos pamatas dažnai siejamas su Stoikų laikais ir idėja, kad žmogaus įvykių suvokimas labiau už pačius įvykius lemia emocinę sumaištį. Kadangi pagrindinė problema ir psichologinis vaistas susiję su paciento mąstymu (arba pažinimu), šią pagalbos rūšį Beck pavadino kognityvine terapija. Šiai terapijai atsirasti stimulas buvo su trenksmu nuskambėjusi H.J. Eysenck meta-analizė (1952), stipriai sukritikavusi tuometinės psichoanalizės rezultatus (Eysenck požiūriu – tų rezultatų nebuvimą) ir paskatinusi transformuoti tuometinę elgesio psichologiją į psichoterapinę sistemą (Lees, 2008). Šios mokyklos pionieriai Aaron Beck ir Albert Ellis patys turėjo psichoanalizės patirties ir su užsidegimu ėmėsi kurti savo modelius, kuriuos labai tikėjo būsiant racionalesniais, efektyvesniais ir moksliškesniais. Šios trys charakteristikos ir šiandien tebėra labai svarbūs (tarsi reklaminiai) pastarosios mokyklos akcentai.

Knygoje „Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai“ Beck mini savo nusivylimą tuometine psichoterapija:

„Prasmė praturtina gyvenimą: ji paverčia paprastą įvykį patirtimi. Tačiau šiuolaikinės psichologijos ir psichiatrijos sistemos arba visai neatsižvelgia į prasmę, arba nukrypsta į kraštutinumus ir ieško ezoterinių prasmių“.

Kognityvinė terapija visų pirma buvo sukurta depresijai gydyti, bet vėliau jos principai pritaikyti ir kitiems sutrikimams. Šiuo metu kognityvinės terapijos metodai dažnai taikomi kartu su elgesio terapijos metodais (kognityvinė elgesio terapija).

Pagrindinius kognityvinės terapijos teorinius principus, ant kurių laikosi dauguma psichoterapijoje naudojamų metodų, galima suformuluoti šiais punktais: (1) kliento gyvenimo įvykius visuomet lydi specifinės mintys, emocijos, pojūčiai kūne, kurie visi savo ruožtu nukreipia tolesnius veiksmus; (2) gyvenimo įvykiai nėra lemiama, svarbiausia grandis šioje sekoje, daugiausia lemiančios – tai mintys, įvykių interpretacijos; (3) daugelis gyvenimo įvykių nuo mūsų nepriklauso, tačiau mes esame laisvi racionaliai interpretuoti, ką šie įvykiai mums reiškia; (4) daugelis automatinių, veik nepastebimų mūsų interpretacijų gali būti klaidingos; (5) klaidingai, perdėtai negatyviai interpretuotus gyvenimo įvykius lydi sunkios neigiamos emocijos, nemalonūs pojūčiai kūne, o dažnai – ir neadekvatūs sprendimai dėl tolesnio elgesio (Beck 2005).

A. T. Beck knygoje „Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai“ emociniai sutrikimai yra suprantami, kaip sutrikimai, atsirandantys dėl kognityvinių problemų, kai realybės neatitinkančios mintys ar fantazijos apie svarbius žmogaus gyvenimo aspektus taip užvaldo žmogų, kad ima kontroliuoti jo emocijas. Tad emociniai sutrikimai kyla dėl sąmonėje vyraujančių minčių, vedančių į liūdesį, nerimą, pyktį ar perdėtai pakilią nuotaiką. Emocinius sutrikimus lydinčio iškreipto mąstymo atsiradimo prielaida yra ilgalaikis klaidingas realybės interpretavimas.

Emocinius sutrikimus lemiančiam iracionaliam mąstymui yra būdingas personalizavimas (įvykių interpretavimas, remiantis asmeninėmis prasmėmis), poliarizavimas (realybės vertinimo suabsoliutinimas), selektyvus abstrahavimas (įvykių vertinimas, neatsižvelgiant į kontekstą), šališkų išvadų darymas (jos padaromos, nepaisant informacijos trūkumo). Vyraujant iškreiptam mąstymui, emocinis atsakas į objektyvią realybę atitinka ne ją, bet iškreipimą. Pačių emocijų skirtumus atskirais emocinių sutrikimų atvejais galima paaiškinti būtent minčių ir asmeninių interpretacijų skirtumais.

Emocinių sutrikimų gydymas, taikant kognityvinę terapiją yra susijęs su mąstymo korekcija. Iškreiptas mąstymas yra taisomas, mokantis įsisąmoninti savo mintis, atpažinti jų klaidingumą, tuomet keisti jas tikslesnėmis ir galiausiai patikrinti naujų minčių teisingumą. Siekiant suprasti emocinių sunkumų prigimtį, taip pat yra svarbus ryšio tarp minčių ir emocijų suvokimas, kadangi perdėtos emocijos atsiranda dėl iškreiptų minčių vyravimo.

Kognityvinių iškraipymų koregavimui bei neadaptyvių nuostatų keitimui yra taikomi įvairūs metodai, padedantys tikroviškiau vertinti save ir pasaulį. Tai:

  • Eksperimentinis metodas – mokymasis kelti ir tikrinti hipotezes apie realybę, atskiriant išorinę tikrovę nuo vidinės;
  • Neadaptyvių minčių atpažinimas – susitelkimas į bereikalingą diskomfortą keliančias mintis ar vaizdinius;
  • Blanko užpildymas – mokymasis stebėti išorės įvykius (A) ir savo emocines reakcijas (C) į juos bei įsisąmoninti tarp jų įsiterpiančias mintis (B).
  • Atsitraukimas ir decentracija – mokymasis objektyviai įvertinti savo mintis ir atsisakyti laikyti save visų įvykių centru.
  • Išvadų pagrindimas – išvadų tyrinėjimas ir jų tikrinimas;
  • Taisyklių keitimas – nerealistiškų taisyklių apie gyvenimą keitimas realistiškomis.

Taigi, emocinius sutrikimus galima koreguoti, taisant mąstymo klaidas, keičiant iracionalias mintis realybę atitinkančiomis, ugdant geresnį prisitaikymą lemiančias nuostatas.

Ši Beck knyga turi nemažai privalumų. Ji supažindina ne tik su emocinių sutrikimų teorija, bet ir bendrais jų gydymo principais, taikytinais terapiniais metodais. Pati kognityvinė terapija yra palyginama su psichoanalizės ir elgesio terapijomis, atskleidžiami jų panašumai bei skirtumai. Analizuojant emocinius sutrikimus, trumpai pristatomos kitų teorinių krypčių (psichoanalizės, biheviorizmo, humanizmo) idėjos, jos lyginamos su kognityvine teorija. Aptariami sutrikimai yra atskiriami vienas nuo kito, nurodomi juos lemiančių minčių skirtumai. Gausiai pateikiami analizuojamų sutrikimų pavyzdžiai: atskirus sutrikimus iliustruojantys atvejai, būdingos mintys, psichoterapeuto ir kliento pokalbių ištraukos, bei šių pavyzdžių komentarai: paaiškinama, kaip mintys sukelia perdėtas emocijas, akcentuojami svarbesni sutrikimo išsivystymo momentai. Iškeliama sąmoningo patyrimo reikšmė; sąmonės turiniui pasižymint pakankamai lengvu prieinamumu, pateikiami pagalbos principai gali būti nesunkiai pritaikomi praktiškai. Remiamasi kitų autorių darbais ir tyrimais, pagrindžiančiais kognityvinės teorijos ir terapijos principų realumą, terapijos veiksmingumą. Patys emociniai sutrikimai, jų gydymo principai yra pristatomi paprasta kalba, išvengta neaiškių terminų naudojimo.

Atsižvelgiant į šiuos privalumus, teigtina, kad knyga gali būti suprantama ir naudinga visiems, kas jaučia poreikį ir nori geriau save pažinti. Knyga skatina labiau įsiklausyti į save, atkreipti dėmesį į savo mintis bei įvertinti jų pagrįstumą, tad ir geriau suprasti kartais ne visiškai racionalias savo emocijas bei poelgius. Tokiu būdu skaitytojas yra mokomas koreguoti neigiamų emocijų šaltinį ir atsikratyti jam nemalonių emocijų.

Vis dėlto knyga turi ir keletą trukumų. Kognityvinė teorija ir terapija knygoje yra pristatomos orientuojantis tik į stipriąsias jų puses bei naudą. Kognityvinės terapijos privalumai yra lyginami su kitų terapijų trūkumais. Tokiu būdu nėra atskleidžiami pačios kognityvinės teorijos ir terapijos trūkumai. Taip pat nėra nurodoma, kaip reikėtų gydyti, kokius terapijos metodus taikyti žmonėms menkai sugebantiems stebėti ir apmąstyti savo mintis. Tai yra svarbu, kadangi kognityvinės technikos labiausiai tinka tik tai galintiems padaryti žmonėms. Galiausiai, knygoje yra pristatomos tik ankstyvosios kognityvinės teorijos ir terapijos idėjos, joje atsispindi tuometinis kontekstas. Dabar visa tai yra pasikeitę; šiuo metu dažniau sutinkama kognityvinė – elgesio terapija nei grynai kognityvinė. Tad skaitytojas, perskaitę šią knygą, įgis nepilną ir tam tikrais atžvilgiais senesnį supratimą, lyginant su egzistuojančiu šiomis dienomis.

LITERATŪRA

  1. Beck, A.T. (2005). Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai. Vilnius: VIA RECTA
  2. Eysenck, H. (1952). The effects of psychotherapy: an evaluation. Journal of Consulting Psychology, 16, 319–324
  3. Lees, J. (2008). Cognitive-behavioural therapy and evidence based practice: past, presentand future. European Journal of Psychotherapy, Counselling & Health, 10(3), 187-196
  4. Famous Psychologists: Aaron Beck. Prieiga per Internetą: http://www.psychologistanywhereanytime.com/famous_psychologist_and_psychologists/psychologist_famous_aaron_beck.htm. [Žiūrėta: 2010 10 09].

Comments are closed.