Ieva Bilytė, Julija Ladigaitė, Kristina Kraskauskaitė

Apie autorių

Viktoras Emilis Franklis – tai žmogus, padaręs didžiulę įtaką psichologijos mokslui. Tačiau niekada negalima atsieti jo darbų, mokslinių pasiekimų nuo praktikos – žmonių gyvenimo keitimo. V. E. Franklis (1905-1997), gimęs žydų šeimoje, jau nuo vaikystės norėjo būti gydytoju. Būdamas paaugliu, jis domėjosi filosofija ir psichologija, analizavo Z. Freudo ir A. Adlerio darbus. Penkiolikmetis jau skaitė paskaitas Vienos jaunimo klubuose, po metų jo pirmas straipsnis buvo paskelbtas “Tarptautiniame psichoanalizės žurnale” (Kočiūnas R., 1998). Būdamas 25 metų V. E. Franklis gavo medicinos daktaro laipsnį ir pradėjo savo profesinę karjerą. Tačiau ji buvo trejiems metams sustabdyta, nes naciai uždarė žydų kilmės gydytoją į koncentracijos stovyklą. Ši baisi patirtis nesutrukdė V. E. Frankliui sukurti logoterapijos teorijos, grįžus tęsti mokslinės bei praktinės veiklos. Kaip teigiama oficialiame V. E. Franklio Vienos instituto tinklapyje, pasaulis gali džiaugtis 39-iomis neurologo ir psichiatro knygomis. Jis aplankė 209 universitetus ir ten skaitė paskaitas, 29 iš jų suteikė profesoriui garbės daktaro laipsnį. V. E. Franklis gavo įvairių apdovanojimų, jo vardu dabar yra vadinamos psichologijos mokyklos, kalnų takai, gatvės.

Logoterapija

Žodis logoterapija apjungia du žodžius – „logos“ (išvertus iš graikų kalbos reiškia „prasmė“) ir terapija. Ką gi tai tiksliai reiškia? V. E. Franklis su vienu amerikiečiu gydytoju, kuris buvo psichoanalizės atstovas, pašmaikštaudami vienu sakiniu bandė atsakyti į šį klausimą. Pastarasis paklausė Franklio, ar šis galėtų savo teoriją apibūdinti vienu sakiniu, bet pats buvo paprašytas pirmas tą padaryti su savąją terapijos kryptimi. Apie psichoanalizę jis pasakė taip: „Psichoanalizės metu pacientas turi atsigulti ant kušetės ir pasakoti tau dalykus, kuriuos kartais labai nemalonu sakyti.“ Franklis jam atkirto: „Na, logoterapija leidžia pacientui stovėti, bet jis turi išklausyti dalykus, kuriuos kartais labai nemalonu girdėti.“ Šiame pajuokavime atsiskleidžia tai, jog logoterapija yra mažiau retrospektyvi ir introspektyvi už psichoanalizę. Bendrai apibūdinant terapijos esmę galima pasakyti, jog ji visą dėmesį sutelkia į prasmę, kurią žmogus turi atrasti gyvenime ir vadovautis tuo žvelgdamas į ateitį.

„Siekimas rasti gyvenimo prasmę – svarbiausia žmogaus varomoji jėga“ (Franklis, 2008).

Logoterapijos tikslas yra teikti pagalbą pacientui, ieškančiam gyvenimo prasmės. Stengiamasi, jog pacientui pavyktų įsisąmoninti tai, ko jis iš tikrųjų trokšta savo esybės gelmėse. Anot V.E. Franklio, prasmės paieška yra labiausiai žmogų gyvenime motyvuojantis dalykas.

„Ši prasmė yra unikali ir ypatinga tuo, kad ją privalo ir gali rasti jis pats; tik tada ji taps tokia reikšminga, kad patenkins jo paties prasmės siekimą“ (Franklis, 2008).

Prasmės ieškojimo terapija atskleidžia tai, jog žmogus turi ne vieną ir ne dvi nišas, kuriose galima įžvelgti prasmę. Nors tai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nelabai įmanoma. Žmogų gali kankinti tokie reiškiniai, kaip noogeninės neurozės (kyla iš kovos tarp potraukių ir instinktų, egzistencinių problemų), egzistencinis vakuumas (daugiausiai pasireiškia nuoboduliu), egzistencijos prasmės klausimas, gyvenimo laikinumas ir kt. Tokiais atvejais logoterapijos metu žmogus yra skatinamas ieškoti, kartais naudinga jam sukelti normalų kiekį įtampos, kad būtų pakreipiamas gyvenimo prasmės link. Logoterapija pacientui išsiaiškinti egzistencijos prasmę padeda skatindama jį visiškai suvokti savo atsakomybę, jam paliekama galimybė pasirinkti ir nuspręsti, už ką jis atsakingas ir kuriam tikslui. Gyvenimo laikinumas logoterapijoje suprantamas kaip tikrovės turėjimas savo praeityje. Pacientas skatinamas didžiuotis ir džiaugtis savo patirtimi, išgyventais jausmais, o ne galvoti apie egzistencijos trumpalaikiškumą. Egzistuoja dar kelios „vietos“, kuriose žmogui taip pat svarbu rasti prasmę. Tai meilės prasmė, kančios prasmė ir aukščiausia prasmė. Žmogus mokomas suprasti, jog prasmės atradimas šiuose dalykuose padės jam užtikrintai žvelgti į pasaulį, į savo ateitį. Radus prasmę meilėje, pacientas atskleidžia ne tik savo, bet ir kitų galimybes, įsisąmonina tai, kas slypi žmogaus asmenybės branduolyje. Kančioje svarbu asmens tragediją paversti triumfu, sunkią padėtį – laimėjimu.

„Žmogaus svarbiausias rūpestis yra ne sulaukti malonumo ir išvengti skausmo, bet veikiau pamatyti savo gyvenimo prasmę.“ (Franklis, 2008).

Logoterapijoje aukščiausios prasmės kontekste mes kalbame apie reikalavimą žmogui ne ištverti gyvenimo beprasmybę, kaip kad moko kai kurie egzistencialistai, bet veikiau pakęsti savo nesugebėjimą racionaliai suvokti jo besąlygišką prasmingumą.

V. E. Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“

V. E. Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“ susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje knygos dalyje pavadinimu „…vis vien sakyti gyvenimui TAIP“ autorius pasakoja apie savo asmeninius išgyvenimus fašistinėse koncentracijos stovyklose. Jis vaizdingai aprašo stovyklos kasdieninį gyvenimą, žiaurų prižiūrėtojų elgesį su kaliniais, sudėtingas gyvenimo sąlygas bei savo ir savo likimo draugų mėginimus neprarasti vilties ir suteikti šioms kančioms prasmę, kuri padėtų sulaukti išlaisvinimo dienos. V. E. Franklis stebėdamas ir analizuodamas savo ir kitų kalinių išgyvenimus pastebėjo, kad praradęs gyvenimo prasmę žmogus tiesiog atsiduoda mirčiai į rankas. Knygoje gausu įvairių istorijų, kaip žmonės palaiko save tokiomis ekstremaliomis gyvenimo situacijomis, kas jiems padeda išlikti ir neprarasti gyvenimo prasmės.

Antrojoje knygos dalyje pavadinimu „Logoterapijos santrauka“ autorius glaustai apžvelgia savo paties sukurtą psichoterapijos metodą. Kaip ir pirmoje dalyje čia gausu gyvenimiškų pavyzdžių, tik šį kartą jie paimti ne tik iš koncentracijos stovyklų gyvenimo, bet iš tikrų V. E. Franklio klientų pasakojimų. Pati teorija vėlgi remiasi nuolatiniu gyvenimo prasmės ieškojimu ir būdais, kurie gali padėti tą prasmę surasti.

Ši knyga turėtų patikti tiems skaitytojams, kurie domisi istorija, žmonių trėmimais į koncentracijos stovyklas, bei tiems, kuriems kartas nuo karto kyla klausimų, susijusių su gyvenimo prasmės paieškomis.

Knygos privalumai:

• Knyga parašyta aiškiai ir suprantamai ne tik specialistams, bet ir paprastam skaitytojui.
• Knygoje gausu vaizdingų pavyzdžių.
• Knyga leidžia didžiuotis ir džiaugtis, jog esu žmogus. Ji parodo, jog žmogus yra begaliniai stiprus.

Knygos trūkumai:

• Per daug išaukštinama logoterapija ir menkinami kiti psichoterapijos būdai.
• Iš gana trumpos logoterapijos santraukos sunku suprasti, kaip būtent šiuos metodus būtų galima taikyti, kaip tai panaudoti praktikoje.

Įsimintinos citatos:

„Nenormaliai reaguoti į nenormalią padėtį yra normalu.“ (28psl.)

„… meilė yra galutinė ir didžiausia aukštuma, kurion pakilti geba žmogaus būtis.“ (47psl.)

„ Humoras – irgi sielos ginklas kovojant dėl gyvybės.“ (53psl.)

„ Meilė yra vienintelis būdas suprasti slapčiausią kito žmogaus esmę.“ (120psl.)

Naudota literatūra:

1. Frankl V. E. (1998). Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulis.
2. Frankl V. E. (2008). Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai.
3. The Official Website of the Viktor Frankl Institute Vienna. (2010). Viktor Frankl, Life and Work. Aplankyta 2010-10-19, http://www.viktorfrankl.org/e/lifeandwork.html
4. http://www.giornalesentire.it/resize/rectangle/?/files//2009/03_Marzo/frankl01.jpg
5. http://dalfar.files.wordpress.com/2010/03/frankl2.jpg
6. http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&view=article&id=2725:is&catid=201:5-rugpjtis&Itemid=231