Inger Anneberg. Sielvartas po savižudybės

Aistė Pranckevičienė, 2010-10-25

Gabija BaldauskaitÄ—, Kristina KerpytÄ—

Inger Anneberg – danų tautybės rašytoja ir žurnalistė. Ji gimė 1956 m. Šiuo metu gyvena Oderio mieste su taip pat žurnalisto profesiją pasirinkusiu vyru I. Saliamonu. Jie turi tris vaikus – Niną, Troelį ir Viktoriją. Oderyje I. Anneberg yra įkūrusi ir savo įmonę. Šios įmones tinklalapyje žurnalistė pasakoja apie didelę meilę savo šeimai, namams, kelionėms bei darbui.I. Anneberg darbai daug pasako apie veiklią ir talentingą jos asmenybę. Pagrindinės I. Anneberg specializacijos sritys – žmonių patiriamos krizės ir sveikatos antropologija. Ji studijavo sveikatos antropologiją Arho universitete. 13 metų dirbo radijo stotyje, 3 metus kūrė kino juostas seminarams ir metus dėstė Danijos žurnalistų mokykloje. Kai I. Anneberg dukrelei Viktorijai suėjo ketveri, mergaitė susirgo kraujo vėžiu. Remiantis savo patyrimu, ji nusprendė parašyti knygą. 1998 m. buvo išleista knyga „Vilties labirintas“ – apie leukemiją ir vaikus, sergančius šia liga. Ši istorija žurnalistei ir jos dukrelei baigėsi laimingai – kaulų čiulpų transplantacija buvo sėkminga ir Viktorija dabar yra sveika, gyvenimu besidžiaugianti 15 metų paauglė.

Didžiausi I. Anneberg nuopelnai – savižudybių bei jų prevencijos srityje. Ji sukūrė tris dokumentinius filmus šia tema, tinklalapį apie krizes, dalyvavo įvairiose konferencijose. Vienas geriausių jos kūrinių – knyga „Sielvartas po savižudybės. Knyga tiems, kuriuos paliko...“. Tai knyga, kurioje aprašomos tikros istorijos ir realūs žmonių išgyvenimai po artimųjų savižudybių. I. Anneberg savo knyga siekė kuo atviriau atskleisti, ką patiria paliktieji, todėl, kad šia tema visuomenėje kalbama per mažai. Ji pati važinėjo asmeniškai susitikti su žmonėmis, sutikusiais pasidalinti savo istorijomis. Siekant dar didesnio atvirumo ir noro „nuimti paslapties šydą“ nuo šios paprastai vengiamos temos, dauguma pasakojimų nėra anonimiški. Tai turėtų būti ženklas, kad paliktiems savižudžių žmonėms yra svarbu ir būtina apie tai kalbėtis, šeimos narių ir aplinkinių tylėjimas – tai ne išeitis. Tyla tik dar labiau pagilina savižudybės sielvartą ir gali turėti neigiamos įtakos žmogaus psichologinei ir fizinei būsenai. Dauguma prisidėjusių prie šios knygos savo istorija, pajuto palengvėjimą ir tai dar kartą įrodo, koks reikalingas atvirumas ir kalbėjimas patyrus savižudybės netektį.

Knygos pagrindą, kaip jau buvo minėta, sudaro tikros, neanonimiškos žmonių istorijos apie artimųjų savižudybes. Knyga sudaryta taip, kad šalia pasakojimų būtų ir tam tikri profesionalūs komentarai apie savižudžių paliktų žmonių sielvarto tendencijas, minima ir savižudybių statistika, o knygos pabaigoje konkrečiau pasakojama ir apie pagalbą paliktiesiems. Pagrindinis dėmesys čia – savižudžių artimiesiems. Savižudybė čia nagrinėjma trim pagrindiniais aspektais:

– Pirmoji dalis – „Jausmai ir reakcijos“. Å ioje dalyje didžiausias dÄ—mesys paliktųjų iÅ¡gyvenimas, kurie pasižymi prieÅ¡taringumu – nuo kaltÄ—s iki pykčio, nuo atsakomybÄ—s iki palengvÄ—jimo ar iki visiÅ¡ko bejÄ—giÅ¡kumo. ŽmonÄ—s pasakoja apie taip, kaip nelengva susidoroti su visais Å¡iais jausmais, kiek pastangų kainuoja įveikti sielvartÄ…. Taip pat paliečiamos tikÄ—jimo ir nutylÄ—jimo temos.

Antroji dalis – „Santykiai“. Å iame knygos etape žvelgiama į savižudybÄ™ iÅ¡ nusižudžiusio ir paliktojo santykių perspektyvos. RaÅ¡oma apie tai, kaip skirtingai ir panaÅ¡iai reaguoja palikti tÄ—vai, vaikai, seserys, broliai, sutuoktiniai. Taip pat įtraukti pasakojimai tų, kurie patyrÄ— kelias savyžudybes Å¡eimoje.

Trečioji dalis – „Profesionalai paliktieji“. Å i dalis skirta įvairių specialybių atstovams, kurie susiduria su savižudybÄ—mis (pvz.: policininkai, morgo darbuotojai), norima atskleisti jų patirtį ir požiÅ«rį į savižudybes. Taip pat čia pasakojama apie psichiatrijos santykį su paliktaisiais, jų požiÅ«ris į psichiatrines ligonines ir jų darbuotojus. Na ir galų gale apie pačiÄ… pagalbÄ… paliktiesiems, kokie galimi pagalbos sau bÅ«dai po tokios tragedijos.

I. Anneberg savo knygoje į savižudybę žvelgia iš įvairių perspektyvų ir požiūrių, pasakojimai atspindi plataus giminystės spektro ir net profesijų žmonių išgyvenimus. Autorė parodo, kad vienareikšmiškai – savižudybė yra tragedija artimiesiems ir ji paliečia žmogų visam gyvenimui, to niekada nepamiršta paliktieji ir netgi buna skaudu prisiminti tai po daugelio metų. Tačiau prie viso to pabrėžiama, kaip skirtingai žmonės gali reaguoti į savižudybę ir daug įvairiausių būdų įveikti šią krizę. Kiekvienas esame individualus, visų gyvenimo istorijos skirtingos ir konkretaus, kiekvienam tinkančio pagalbos būdo, čia nerasime, galime tik pasidalinti savo istorijomis, kurios galbūt įkvėps stiprybės.

Knygoje, kiekvienoje istorijoje, herojai pasakoja, kokios pagalbos jie sulaukė, kai kurie pagalbos būdai buvo tinkami ir padėjo, tačiau daugelis herojų mini, nesulaukę tinkamos, pagalbos, šios knygos viena iš pagrindinių idėjų yra gerinti žmonių supratimą, kokios pagalbos reikia paliktiesiems. Herojai, taip pat pasakoja apie tai, kas jų nuomone, būtų padėję, kokio elgesio ir pagalbos norėjosi sulaukti iš aplinkinių ir specialistų.

Daugelis herojų mini, jog jiems sunkumų sukėlė tylėjimas, negalėjimas atvirai kalbėti apie tai kas įvyko su aplinkiniais, šalia esantys žmonės neturėtų bijoti kalbėtis apie tai, kas atsitiko. Taipogi, jog negalima šio įvykio slėpti nuo kitų šeimos narių, bandant juos apsaugoti, nes tai sukelia tik dar daugiau neaiškumo, „mistifikacijos“, o vėliau sužinojus tiesą, ne tik, kad tenka išgyventi viską iš naujo, bet ir atsiranda išdavystės, nepasitikėjimo jausmas artimaisiais. Labai svarbi yra pačio paliktojo pagalba sau, supratimas, kad gali sau padėti, leisdamas sau sielvartauti, išgyventi visus jausmus, kad ir kokie jie būtų, tinkamai atsisveikindamas, išsakęs visas savo mintis ir jausmus mirusiajam ir artimiesiems.

Kaip tinkama pagalba, knygoje minima grupinė terapija, nevisada pavyksta suburti „grynas“ savižudžių paliktųjų grupes, tačiau, herojai išbandę ir kitokias grupes, teigia, jog jose, sulaukiama didžiausio supratimo ir palaikymo, jog jos labiausiai padeda. Taip pat, kaip efektyvus pagalbos būdas, daugelyje istorijų minima profesionali psichologo pagalba. Svarbu, kad šios nelaimės ištikti žmonės, būtų nukreipiami profesionaliai pagalbai, nes nevisada jie patys išdrįsta ar žino, kur jos ieškoti.

Mūsų nuomone, knygą skaityti tikrai verta, ir ją verta skaityti ne tik paliktiesiems ar žmonėms esantiems šalia: draugams, giminaičiams ar bendradarbiams, bet ir žmonėms galvojantiems apie savižudybę, gal ji padėtų suvokti savo galimų veiksmų padarinius, gal net persigalvoti, geriau suprantant, kokius siaubingus išgyvenimus jie sukels artimiesiems. Daugelis knygos herojų minėjo, jog dažnai jie jautėsi nesuprasti, nepaguosti, jiems reikėjo pagalbos, kurios jie negavo, nei iš savo artimiausios aplinkos, nei iš specialistų, nes daugelis žmonių, tiesiog nežino arba turi netinkamus įsitikinimus, kaip reikia padėti ar elgtis esant šalia žmonių patyrusių tokius išgyvenimus.

Pati autorė savo knygą siūlo paskaityti ne tik paliktiesiems, bet ir specialistams: mokytojams, socialiniams darbuotojams, psichologams, knyga padeda geriau įsijausti į paliktų žmonių patiriamus jausmus ir išgyvenimus, suprasti kokios pagalbos jiems reikia, o tai leidžia efektyviau jiems padėti.

Ši knyga, mūsų nuomone, turi daug privalumų, vienas iš jų, jog knygos herojais pasirinkti įvairių profesijų, įvairaus amžiaus, vyrai, moterys ir vaikai, praradę skirtingais giminystės ryšiais su jais susijusius artimuosius, tai padeda į savižudybę pažvelgti iš įvairių perspektyvų, suprasti, ką patiria vaikai, prarasdami tėvus, brolius ar seseris, ką patiria tėvai praradę vaikus ar sutuoktinius. Kitas privalumas, jog ji pasakoja realias istorijas, pačių netektį išgyvenusių žmonių akimis, pasakojimai buvo rašomi bendradarbiaujant autorei ir knygos herojams, jie patys skaitė ir taisė savo istorijas, perteiktas autorės, kad jos atitiktų jų išgyvenimus ir įsivaizdavimą, ką tos istorijos turi papasakoti, perduoti. Knyga parašyta stuktūruotai, ją sudaro pagrindinės trys dalys, o jos suskirstytos į mažus teminius skyrelius, taipogi, knyga parašyta paprastai, be jokių specialių terminų, išsireiškimų, taigi, ją lengva skaityti ir suprasti. Knyga labiausiai orientuota į žmones, kuriuos paliko, taigi, ji vien savo buvimu, savo istorijomis, palaiko žmones, turinčius panašią patirtį. Knygos trūkumus išskirti, kur kas sudėtingiau, bet, mūsų nuomone, kadangi autorė knyga siūlo ir specialistams, joje pagalbos būdai, galėtų būti labiau moksliškesni, remtis kokiais nors tyrimais, o ne tik pačių paliktųjų nuomone, kas jiems padėjo, ar kas galėjo jiems padėti.

Literatūros sąrašas:

  1. Inger Anneberg. „Sielvartas po savižudybės“.Tyto alba.
  2. http://www.a4media.dk
  3. http://www.sorgenvedselvemord.dk

Comments are closed.