Aušra Kalnikaitė, Mindaugas Naudžiūnas

Apie autorių

Claude M. Steiner gimė 1935 metais Prancūzijoje, vaikystę praleido Meksikoje, 1952 metais atvyko studijuoti inžineriją į Kaliforniją, tačiau po penkerių metų sutiko transakcinės analizės teorijos sukūrėją Eric Berne ir tapo jo mokiniu. 1965 metais, Steiner tapo klinikinės psichologijos daktaru, ilgainiui ir Berne kolega, bendradarbiu, draugu bei Tarptautinės transakcinės analizės asociacijos vienu iš įkūrėjų (1969). Nuo 1970 iki šiol užsiima privačia praktika. 1971 ir 1980 metais gavo Eric Berne mokslo premijas.

Steiner praktikuoja vadinamąją radikaliąją psichiatriją, kurios pagrindas – ne medicininis, o socialinis požiūris į individą. Didžiausią dėmesį mokslininkas skiria kasdieniam žmogaus gyvenimui ir jo scenarijams, alkoholizmo problemai, „emociniam neraštingumui“. Labai domisi emocijų, ypač meilės svarba žmonių gyvenime, rašo ir skaito paskaitas šia tema. Autoriaus asmeninį tinklapį su gausiu jo darbų sąrašu rasite čia.

Transakcinė analizė

Transakcinės analizės (TA) tėvas yra Eric Berne (JAV), kurį psichoanalizės mokė pats S. Freud, todėl TA buvo sukurta kaip psichoanalizės atšaka, kuri tiesiog skyrė daugiau dėmesio ne psichikos analizei, bet santykiams. Kuo toliau, tu labiau Berne požiūris nuo froidizmo skyrėsi. TA specialistai mano, jog būtent pokyčiai tarpusavio santykiuose keičia ir mūsų savijautą.

TA skiriasi nuo kitų psichoterapijos rūšių aiškia tvarka, sistema ir schemomis. Ši terapijos rūšis yra tikra atgaiva analitinio mąstymo žmonėms, kuriems reikia aiškių apibrėžimų, paaiškinimų ir sistemos. Kartu ši terapijos rūšis labai intriguojanti – juk norime pažinti savo gyvenimo dėsningumus, išsiaiškinti, į kokius žaidimus esame įsivėlę su kitais. O toks žaidimo įsisąmoninimas atveria kelią kitokiam santykiui – intymiam, atviram bendravimui. Giliai viduje to siekiame visi.

Berne daugelį savo radikalių idėjų pristatė aforizmų forma, tikėdamasis sušvelninti jų keliamą nuostabą ar šoką.

Viena iš pirmųjų, ir, ko gero, svarbiausia Berne idėja (aforizmas) bei TA koncepcija, kad “Žmonės gimsta princais ir princesėmis, tačiau tėvai paverčia juos varlėmis“ (Steiner, 2009) . Remiantis šia idėja, galima teigti, kad psichiatras, norėdamas rezultatų, turi remtis įsitikinimu, kad psichiniais “pacientais” žmonės tampa ne dėl vidinių silpnybių, bet dėl išorinių aplinkybių. Iš čia ir egzistencinė pozicija, kad žmonės pilnai išnaudoja savo potencialą, kai laikosi nuostatos „Aš sveikas, tu sveikas“. Todėl ir psichiatras, norėdamas gauti teigiamų rezultatų, turi laikytis šios nuostatos ir bandyti ją įteikti klientui, kad sveikas yra ir jis, ir jį supantys žmonės. Tik tada pagerės jo požiūris į save ir kitus, juk dažniausiai ir kreipiamasi dėl nesėkmingo bendravimo, o tokį bendravimą sukelia būtent netinkamas požiūris.

Kitas radikalus požiūris – naudoti suprantamą kalbą bei neslėpti informacijos nuo klientų, kai iki tol buvo įprasta, kad žmonės neprivalo būti informuojami apie jų sutrikimus arba informacija būdavo pateikiama nesuprantamai, nepaaiškinant, kas jiems yra ir ką jie turėtų daryti. Taip pat pradėta labiau bendradarbiauti su klientais, sudarant kontraktą, jog klientas duoda visišką sutikimą ir pasižada bendradarbiauti terapijos metu. Būtent dėl šio požiūrio ši teorinė kryptis yra gana nesunkiai perprantama, nes stengiamasi vartoti kuo paprastesnes ir lengviau suprantamas sąvokas. Ir dėl to tarp jo ir kitų specialistų kilo konfliktas, nes tai buvo absoliučiai nauja ir neįprasta.

Trečiasis, radikaliausias, požiūris – visus psichinių sutrikimų turinčius žmones galima pagydyti. Nėra nepagydomų ligų, tiesiog neatrasti būdai joms išgydyti. Reikia į psichiatriją žiūrėti paprastai ir stengtis klientą išgydyti per kuo trumpesnį laiką. Kaip pavyzdį Berne pateikia žmogų, kuris įsivaro rakštį ir jam dėl to pasireiškia įvairūs sutrikimai, pradedant nuo šlubčiojimo, iki galvos skausmo. Paprastas psichiatras prilyginamas chirurgui, kuris apžiūri tą žmogų, pradeda vardinti, kiek jis turi negalavimų, ir pasakoti, kaip sunku juos visus išgydyti, kad tai truks porą metų, klientas turės irgi turės dėti labai daug pastangų, tačiau vis tiek nėra jokių garantijų, kad klientas išgis. O Berne save prilygina chirurgui, kuris tą rakštį tiesiog ištraukia, ir klientas per porą dienų visiškai išgyja. Taigi pagrindinis darbas turi būti išgydyti klientą ir stengtis tai padaryti kuo paprastesniu keliu.

Apie knygą

Knygoje daugiausia analizuojamos priklausomybės, jų gydymas, taip pat gyvenimo scenarijų tipai bei jų susidarymas, poziciniai žaidimai, kurie žaidžiami galios principu. Pateikiama TA samprata ir ego schemos (tėvo, suaugusiojo, vaiko). Autorius remiasi kolegos E. Berne jau pradėtu darbu. Knygoje pateikiama daug realių ir nebanalių pavyzdžių. Atsižvelgiant į knygos parašymo datą – intriguoja tai, jog problemos, buvusios aktualios tada, išlieka tokios ir dabartinėje visuomenėje.

Dėmesys dažnai atkreipiamas į spontaniškumą, intymumą ir supratimą. Šių savybių slopinimas išprovokuoja banaliuosius arba tragiškuosius gyvenimo scenarijus: be džiaugsmo, be meilės, be proto. Autorius atkreipia dėmesį, jog didžioji dalis populiacijos gyvena pagal scenarijus (tik kai kurie jų būna unikalūs), tačiau pasitaiko išimčių – žmonių, kurie tiesiog neturi scenarijaus.

Pateikiama daug situacijų, kuriose žaidžiamas „Gelbėtojo – aukos – persekiotojo“ žaidimas. Žaidimas įdomus tuo, jog vaidmenys tarp dalyvių kinta. Claude Steiner pateikia patarimų, kaip neįsivelti į šį žaidimą ir kodėl derėtų jo vengti bei kaip terapijos dalyviams padėti atsikratyti įpročio jį žaisti.

Autorius daug dėmesio skiria grupinei terapijai, pabrėžia jos privalumus, tačiau nenuvertina ir individualiosios. Grupinė terapija tarsi atspindi realaus gyvenimo situacijas, čia žmogus gali mokytis suprasti interakcijas tarp narių. Dar vienas TA skirtumas nuo paprastos grupės terapijos yra tas, jog TA sudaromas kontraktas su klientu – abipusė sutartis – kokių tikslų terapijos metu bus siekiama. O individualioji psichoterapija orientuojasi daugiau į vidinius žmogaus išgyvenimus, o ne sąveiką su išoriniu pasauliu.

Kritika

Knyga paliko įspūdį todėl, jog kalbama apie daugelį reiškinių, kurie būdingi šiuolaikinei visuomenei. Dėstoma glaustai ir aiškiai – nuo problemos atsiradimo, iki jos panaikinimo priemonių ir orientavimo kitokiam elgesiui. Tiesa, kai kurie žaidimai pateikiami gan sudėtingoje formoje. Suprasti visus ego ir jų pasireiškimo aplinkybes taip pat buvo gana keblu. Patiko realių pavyzdžių gausumas ir jų aiškinimas, o ne tik „sausos“ teorijos perteikimas. Knyga gana sudėtinga, ypač kai tikimąsi lengvo, paprasto turinio pasidomėjus Berne idėjomis, tačiau paaiškinimų gausa padeda viską suprasti ir skaityti būna įdomu.

Sudomina ir tai, kad autorius kupinas gan novatoriškų idėjų. Viena iš jų – klientui, prieš pradedant lankytis pas terapeutą, rekomenduojama su juo pasikalbėti ir patyrinėti jį (ar jis atitiks jo lūkesčius) – už tai neturėtų būti imami pinigai.

Įstrigusios mintys

Ši ištrauka patiko todėl, kad parodo, apie ką ši knyga ir į ką orientuota:

„Ši knyga orientuota į vidutinį amerikietį – individą, turintį nuosaikų maisto, pastogės, (galbūt) erdvės, saugumo, vandens ir (tik šiek tiek) gryno oro atsargų, todėl čia kalbu apie į dirbtinio prisilietimų trūkumo sukeltą depresiją nukreiptą terapiją (šio tipo depresija šioje visuomenės grupėje dažniausia).“

Labai patraukė ir autoriaus pateiktas pavyzdys bei nuomonė, kad išgydyti klientą galima taip pat lengvai, kaip ištraukti rakštį.

Naudota literatūra:

• Claude. M. Steiner (2009). Scenarijai, kuriais gyvena žmonės. Transakcinė gyvenimo scenarijų analizė. Vilnius: Vaga.
• http://www.emotional-literacy.com/index.htm (žiūrėta 2010-10-20).