S.Freud. Psichoanalizės įvadas
Aistė Pranckevičienė, 2010-11-09Enrika Sinkevičiūtė ir Živilė Čiupkevičiūtė
Biografija
- Sigmundas Freudas – austrų psichiatras, neuropatologas, psichoanalizės pradininkas – gimė 1856 m. gegužės 6 d. Prašybore (buvusiame Fraiberge), Moravijoje, žydų šeimoje.
- Jis buvo pirmas vaikas iš 8 vaikų šeimoje.
- 1860 m. Su šeima persikėlė į Vieną, kurioje praleido didžiąją gyvenimo dalį.
- 1873 m. Įstojo į medicinos fakultetą Vienos universitete.
- 1881 m. Jam buvo suteiktas Vienos universiteto nervų ligų docento laipsnis.
- 1886 m. išvyko į Paryžių, kur mokėsi iš garsiausio to meto Europos neurologo J. M. Charcot’o. Čia jis galutinai įsitikino, jog Paryžiuje neurologijos mokslas pripažįsta ne tik grynai kūniškas, bet taip pat psichines ir net metafizines nedaiktines šių ligų priežastis.
- 1886 m. vedė Marta Bernais ir su ja susilaukė 6 vaikų.
- Vėliau grįžo į Vieną. Svarbiausiu akstinu S. Freudo mokslinės minties raidai tapo tuo metu žinomas Vienos gydytojas J. Breuris, atskleidęs, kad neurotiniai pacientų simptomai turi prasmę – jų priežastis – “užspausti” nesąmoningi išgyvenimai (Meškauskienė, 2006). Tačiau Freudas nusivylė J. Breurio gydymui naudojama hipnoze ir sukūrė naują laisvųjų asociacijų metodą.
- 1902-1938 m. profesoriavo Vienos universitete, tyrinėdamas neuropatologiją, pagrindinį dėmesį skyrė psichoterapijai ir neurozių tyrinėjimams.
- 1915 – 1917 m. skaitė paskaitas apie psichoanalizę.
- 1939 m. rugsėjo 23 d mirė Londone, sirgdamas vėžiu.
Psichoanalizė
Psichoanalizė yra pirmoji visapusiška asmenybės teorija, kurios pagrindas – neįsisąmoninti seksualiniai bei agresyvūs instinktai. Pagal šią teoriją, psichiką sudaro id, ego ir superego (stuktūrinis modelis) bei sąmonė, priešsąmonė ir pasąmonė (topografinis modelis). S. Freudas savo teorijoje teigia, kad kiekvienas žmogus pereina psichoseksualinio vystymosi stadijas (oralinė, analinė, falinė, latentinė, genitalinė), kurios yra biologiškai determinuotos ir būdingos visiems žmonėms nepriklausomai nuo kultūrinės aplinkos, kurioje jie gyvena. S. Freudas išskyrė gynybinius mechanizmus (išstūmimas, projekcija, perkėlimas, racionalizacija, reakcijos dariniai, regresija, sublimacija, neigimas). Tai yra neracionalūs metodai, kuriuos ego pradeda naudoti tuomet, kai nesugeba su nerimu susitvarkyti racionaliai. Įvairūs vaikystės trauminiai potyriai sukelia neurozes, tad psichoanalitinės terapijos tikslas – neurozinio konflikto išsprendimas. Naudojami metodai – laisvosios asociacijos, pasipriešinimo interpretacija, perkėlimo analizė, sapnų analizė, emocinis perauklėjimas (Perminas, Goštautas, Endriulaitienė, 2004).
Psichoanalizės įvadas. Paskaitos
Knygoje tiksliai atkurtos paskaitos, kurias du žiemos semestrus (1915 – 1916; 1916 – 1917) S. Freudas skaitė mišriai abiejų lyčių gydytojų ir mėgėjų auditorijai. Pasitelkdamas palyginimų, ligos istorijų pavyzdžių, S. Freudas atskleidžia pagrindinius psichinių – ypač nesąmoningų – reiškinių dėsningumus, remdamasis trimis pagrindinėmis psichoanalitinio tyrinėjimo sritimis: riktais, sapnais ir neuroziniais simptomais.
Pirmoji knygos dalis – „Riktai“. Anot S. Freudo, žmogus gali apsirikti, kai: yra pavargęs ar nesveikuoja; yra susijaudinęs; kai jo dėmesį prikausto kiti dalykai (Freud, 2009). Tačiau knygoje nagrinėjami riktai, pasitaikantys žmonėms, kurie nėra nei pavargę, nei išsiblaškę ar susijaudinę, o yra normalios būsenos. Tokiu atveju riktai išreiškia konfliktą tarp skirtingų sąmonės ir pasąmonės ketinimų. Vieną ketinimą stengiamasi slopinti, tačiau apsirikimo metu jis nei galutinai nuslopinamas, nei visiškai atsiskleidžia. Taigi riktas – tai kompromiso padarinys, kiekvieno iš dviejų ketinimų pusiau sėkmė, pusiau nesėkmė (Freud, 2009).
Riktų gali būti įvairių rūšių: šnekos riktas, kai pvz., norėdamas pasakyti vieną žodį ištariamas kitas; rašymo riktas, kai vietoj vieno žodžio parašomas kitas; skaitymo riktas, kai perskaitoma ne tai, kas atspausdinta ar parašyta; klausos riktas, kai išgirstama ne tai, kas sakoma ir kai tai nėra susiję su organiniais klausos sutrikimais; marša (laikina), kai pvz., nepavyksta atsiminti gerai žinomo vardo, kuris prisimenamas vos jį išgirdus; nukišimai bei daiktų pasisavinimai.
Antroji knygos dalis – „Sapnai“. S. Freudo teigimu, sapnai yra būdingi visiems sveikiems žmonėms. Sapnas yra būdas, kuriuo psichika reaguoja į miegant veikiančius dirgiklius. Dažniausiai tai vizualūs vaizdai, bet gali pasitaikyti ir jausmų, minčių ar kitų juslių pasireiškimų. Sapnai gali būti patys įvairiausi: trumpi ar ilgi, ryškūs ar migloti, prasmingi ar absurdiški. Pagrindinė sapno ypatybė yra ta, kad jį sukelia noras, o jo turinį sudaro šio noro patenkinimas. Antra nuolatinė ypatybė: sapnas ne tiesiog išreiškia mintį, bet kaip haliucinainis išgyvenimas vaizduoja, jog noras išsipildė. Šioje knygos dalyje S. Freudas bando aiškinti sapnų prasmę, pasitelkdamas laisvųjų asociacijų metodą. Kartais sapno galime nesuprasti dėl iškraipymo, kuris yra cenzūros padarinys – cenzūros, kurią tam tikros Ego priimtinos tendencijos nukreipia prieš nepadorius norus, kurie prabyla miegant. Knygoje taip pat aprašomi archajiški sapno bruožai: individuali priešistorė, vaikystė arba visos žmonijos raida bei simbolių reikšmės.
Trečiojoje knygos dalyje pavadinimu „Bendroji neurozių teorija“ rašoma apie neurozes, jų kilmę, terapinius principus, dirbant su neurozėmis sergančiais žmonėmis. Neurozė – trauminis negalavimas, atsirandantis pernelyg sustiprėjus afektiniam išgyvenimui, kurio ligonis neįstengia įveikti. Neurozių prigimtis – dažniausiai seksualinė (kyla dėl nepriimtinų seksualinių norų atsižadėjimo ar patirtų seksualinių traumų). Būtina simptomo egzistavimo sąlyga yra ta, kad kažkoks psichinis procesas nesibaigė normaliai. Todėl žmogus labai priešinosi tam, kad tas psichinis procesas neprasiskverbtų iki sąmonės (jį išstumė į pasąmonę). Būdamas nesąmoningas, jis buvo pakankamai galingas, kad sukurtų simptomą. Tokiu būdu neurozinis simptomas tapo daliniu užmaskuotu pasąmoninio konflikto patenkinimu.
Šioje knygos dalyje pristatomi ir analizuojami tokie asmenybės sutrikimo tipai, kaip įkyriųjų būsenų neurozė (pagal DSM-IV: obsesinis – kompulsinis sutrikimas), isterinės asmenybės sutrikimas, narcistinis asmenybės sutrikimas. Taip pat pristatoma analitinė terapija, kurios tikslas – atgaivinti simptomus sukėlusį konfliktą ir išspręsti jį kitaip, pasitelkus tas varomąsias jėgas, kurių anuomet stigo pacientui.
Knygos kritika
Kaip knygos privalumus galima išskirti tai, jog joje:
- Nuosekliai argumentuojama;
- Pateikiama kontrargumentų jau egzistuojančiai bei galimai kritikai;
- Pripažįstami pristatomos teorijos trūkumai;
- Paskaitų formatas suteikia knygai gyvumo;
- Gausu pavyzdžių iš praktikos.
Knygos trūkumai
- Reikia būti iš anksto bent šiek tiek susipažinus su psichoanalitine teorija tam, kad visiškai suprastum dėstomas mintis.
- Pateikiami teoriniai samprotavimai reikalauja ir iš skaitytojo gebėjimo giliai analitiškai mąstyti (o tai susiaurina potencialių susidomėjusių knyga skaitytojų skaičių).
Subjektyvus įspūdis apie knygą
Nustebino autoriaus pateikiamos gilios įžvalgos, gebėjimas argumentuotai dėstyti sudėtingus teorinius samprotavimus. Knyga naudinga tuo, jog gana išsamiai supažindina su psichoanalizės principais, pateikiami realūs pavyzdžiai iš praktikos, palyginimai, argumentai padeda įvertinti psichoanalizės pagrįstumą.
Įspūdį palikusi citata:
„Amžiams bėgant naiviai žmonijos savimeilei mokslas sudavė du sunkius smūgius. Pirmąjį – paskelbęs, kad mūsų žemė nėra Visatos centras, kad ji tėra mažytė neįsivaizduojamo dydžio pasaulinės sistemos dalelė <…>. Antrąjį smūgį žmonija patyrė tada, kai biologiniai tyrinėjimai paneigė privilegijuotąjį žmogaus tvėrimą, parodė, kad žmogus kilęs iš gyvūnų pasaulio ir negali atsikratyti savo gyvūniškos prigimties <…>. Bet trečią, patį skaudžiausią smūgį žmogaus didybės manijai suduos šiandieniniai pasichologiniai tyrinėjimai, liudijantys, kad Ego nėra net savojo būsto šeimininkas, kad jis turi pasitenkinti apgailėtinomis žiniomis apie nesąmoningus savo psichikos gyvenimo vyksmus” (Freud, 2009, p. 295-296).
Šia citata autorius išreiškia idėją, kad, jo manymu, taip priešinamasi pasąmonės srities sureikšminimui (kas akivaizdu buvo iš to meto psichoanalizės kritikų) ne todėl, kad ši sritis sunkiai suvokiama ar kad sunku gauti jos egzistavimą patvirtinančių įrodymų, bet todėl, kad žmogui iš esmės sunku pripažinti, kad jis valdomas savo nekontroliuojamų nesąmoningų impulsų.
Literatūra: