Yves Dalpé. Neištikimybė nėra banali

Aistė Pranckevičienė, 2010-11-09

Būdaitė Raminta, Greibutė Agnė, Kasparaitytė Neringa

Yves Dalpé – Kvebeke (Kanada) dirbantis psichologas ir klinikinis seksologas. Jis yra Kvebeko psichologų asociacijos (KPA), Amerikos psichoterapijos asociacijos (American Group Psychotherapy Association) ir Seksualumo mokslinių tyrimų draugijos (Society for the Scientific Study of Sexuality) narys. 1984 metais San Francisko „Žmonių seksualumo tyrimų institute“, Kalifornijoje, įgijęs seksologijos daktaro laipsnį pradėjo aktyvią darbo praktiką. Y. Dalpé pastaruosius 30 metų veda viešas paskaitas, konferencijas ir rašo į profesinius žurnalus apie poros tarpusavio santykius ir meilę. Savo darbe taiko santuokos terapiją, kuri yra veiksmingas vaistas nuo liūdesio, kurį sukelia krizė dėl neištikimybės.Seksologas-terapeutas padeda ne tik išsaugoti santykius, bet ir išmoko kiekvieną poros narį geriau sutarti su pačiu savimi ir aplinkiniais. Susidūrus su neištikimybe vieną ar abu partnerius apima depresija. Santuokos terapija – geriausias būdas kovoti su depresija, kylančia dėl santuokos problemų. Konsultuodamas porą ar vieną žmogų, kaip sako pats Yves Dalpé, tikisi, kad jo „padedamas kiekvienas klientas sugebės įveikti savo užtvaras, baimes, gynybinius mechanizmus, poreikį laikytis atstumo, iliuzijas, nesugebėjimą įsipareigoti norą gundyti visus iš eilės ir t.t.“ (Yves Dalpé , 2006, p. 252). Jį labiau domina ne dabartinės problemos sprendimas, o žmogaus vidinio pasaulio atskleidimas, kad galėtų jį paveikti taip, jog žmogus išmoktų mylėti.

Yves Dalpé knygoje „Neištikimybė nėra banali“ akcentuojama kiekvieno poros nario atsakomybė santykių kūrime. Neištikimybė yra frustracijos pasekmė ir nevedybinių santykių funkcijos labai įvairios. Kartais nevedybiniai santykiai padeda įgyvendinti fantazijas, patenkinti smalsumą, pernelyg aukštą savivertės poreikį, patirti nuotykių. Kai kurie nevedybinių santykių griebiasi lyg vaistų nuo nerimo, depresijos ar prislėgtos nuotaikos. Neištikimybės priežastimi gali būti ir sąmoningas ar nesąmoningas noras išreikšti nepasitenkinimą sutuoktiniu ar kompensuoti santuokos trūkumus, pvz., nepatenkinamą lytinį gyvenimą ar tiesiog patikrinti, o galbūt kažkur yra daug geriau.

Daugelis porų konfliktų, kurie pastūmėja į neištikimybę, yra sąlygoti baimės mylėti. Tai būdas nutolti nuo partnerio, bijant, kad vėl nebūtų išgyvenamas kažkada patirtas meilės trūkumas ir nuoskaudos. Keista tai, jog „juo labiau žmogui trūko meilės, tuo labiau jis linkęs pats sukurti padėtį, kurios baiminasi. Jis pats primeta sutuoktiniui nekenčiamą vaidmenį, bet būna įsitikinęs, kad situaciją suvokia teisingai“ (Yves Dalpé, p. 164). Knygos „Neištikimybė nėra banali“ autorius sukūrė baimės mylėti teoriją, apimančią įvairias baimės rūšis: baimė būti kito žmogaus kontroliuojamam, baimė išgyventi gėdą, baimė būti atstumtam ir paliktam, baimė būti nemylimam ir skriaudžiamam. Šiomis baimėmis aiškinamos daugelis meilės abejonių, santuokos frustracijų, kurios gali išprovokuoti neištikimybę. O dažnai neištikimybė yra asmenybės sutrikimų pasekmė, dėl kurių poros santykiai tampa disfunkciniais.

Ryškesnių ar mažiau pastebimų bruožų, kuriais pasižymi viena ar kelios iš dvylikos DSM išvardytų disfunkcinių asmenybių, turime kiekvienas. Tačiau yra asmenų, kurių sutrikimas yra stiprus ir sąlygoja nekokybiškus poros santykius.

Narcizišku sutrikimu pasižymintys asmenys perdėtai sureikšmina save, stokoja empatijos ir nesugeba įsijausti į kitų žmonių poriekius bei jausmus. Dirbant su narcizišku žmogumi, psichoterapeutas turėtų jam suteikti galimybę pajusti savo giliai įsišaknijusį menkavertiškumą, saviapgaulę ir neviltį. Taip pat taktiškai paaiškinti, kad jo nesantuokinio nuotykio priežastis – klaidingas savo paties ir parnerio suvokimas.

Priklausoma asmenybė yra paklusni, klausia patarimų, prašosi nuraminama, vengia atsakomybės, kurią turėtų prisiimti suaugęs žmogus. Neištikimi priklausomi žmonės itin linkę nepaliaujamai blaškytis tarp sutuoktinio ir meilužio, ir nesugeba nutraukti santuokos. Priklausoma asmenybė turi greitai išmokti pati pasirūpinti savimi ir palaikyti lygiavertiškus artimus santykius, antraip ji nuolat bus apgaudinėjama.

Ribinės asmenybės asmeniniai santykiai gali svyruoti nuo perdėto mylimojo idealizavimo iki jo nuvertinimo. Jos nuotaika būna labai nepastovi, su depresijos, susierzinimo ar nerimo epizodais. Ribinės asmenybės nevedybinius santykius užmezga daugiausia iš keršto. Santuokos terapeutas privalo nuolat kontroliuoti ribinę asmenybę, nes ši nesugeba valdyti savo emocijų ir yra linkusi įsiveržti į kito asmeninę erdvę. Reikia išlikti tvirtam, bet sykiu neatstumti ribinės asmenybės.

Schizoidinė asmenybė – artimų santykių besikratantis vienišius. Dirbant su schizoidas svarbiausia juos išmokyti ramiai išsakyti savo jausmus, savo emocijas susieti su kūno reakcijomis bei mokyti juos elementarių socialinių įgūdžių, t.y. nevenkti akių kontakto, rodyti emocijas viešumoje.

Schizotipinės asmenybės dar labiau stokoja socialinių įgūdžių, yra labai susikaustę ir beveik nemoka bendrauti. Jie išsiskiria keista išvaizda, ekscentrišku elgesiu ir kognityviniais sutrikimais. Santuoka jiems netinka, bet jie turbūt niekada ir nesvetimauja. Schizotipinias asmenybes taip pat reikia mokyti socialinių ir bendravimo įgūdžių.

Nerimastingi žmonės paprastai santuokoje būna ištikimi, tačiau artimus santykius su kitu žmogumi užmezga tik įsitikinę, kad bus mylimi. Norint padėti nerimastingiems žmonėms reikia juos mokyti žodžiais išreikšti savo sunkumus bei padėti suprasti ryšį tarp jų noro pasprukti ir baimės būti išjuoktam.

Depresinės asmenybės, kaip teigiama DSM-IV, paprastai būna neryžtingi, melancholiški, nelaimingi, be polėkio ir džiaugsmo, nuvertina save. Dažniau jie tampa neištikimybės aukomis, negu patys būna neištikimi. Dirbant su depresinio tipo asmenybe, reikia pakeisti jos mąstymą, kuris formavosi nuo pat vaikystės.

Paranojiškos asmenybės mano, kad kiti siekia jas išnaudoti ar joms pakenkti. Jie yra pavydūs, įtarūs, priešiški ir agresyvūs. Paranojiškai asmenybei svarbu suvokti , kad jos priešiškumas skatina kitų žmonių priešiškumą. Su tokiais žmonėmis reikia būti itin empatiškam, kantriam, ramiam ir jautriai reaguoti į jų silpnybes.

Obsesinei-kompulsinei asmenybei itin svarbu tvarka, perfekcionizmas ir kontrolė. Ji dažnai pykstasi su sutuoktiniu dėl santuokos intymumui skiriamo laiko ir lytinių santykių dažnumo. Obsesinėms- kompulsinėms asmenybėms reikia suvokti, kad žmogui gyvenime reikia malonumų. Tokia asmenybė turi atsisakyti nerealių lūkesčių savo ir kitų atžvilgiu ir išmokti žodžiais išreikšti savo nesaugumo jausmą, abejones ir emocijas.

Histrioniniai asmenys iš pirmo žvilgsnio simpatiški, tačiau jie nuolat siekia dėmesio, jų nuotaika sparčiai keičiasi, jie impulsyvūs, linkę manipuliuoti ir gundyti. Tokios asmenybės būna neištikimos ir nesitenkina vienu mylimuoju. Terapijos tikslas dirbant su histrionine asmenybe – paskatinti suabejoti savo laikinų bei paviršutiniškų įsimylėjimų motyvais ir išmokti drąsiai įsipareigoti vienam asmeniui.

Negatyvistai yra nepunktualūs, užsispyrę, visada nepatenkinti, viską atidėlioja ir vilkina. Neištikimybė jiems – veiksminga priemonė susikaupusiam kartėliui išlieti. Vienintelis būdas efektyviai dirbti su negatyvistu – be priešiškumo atmesti jo elgesio modelį, stengiantis, kad jis suvoktų savo elgesio modelį ir jo nepageidautinas pasekmes.

Asociali asmenybė – vienas iš sunkiausių asmenybės sutrikimų tipų. Jie nejautrūs, neturi empatijos, niekina kitus ir rūpinasi tik savimi. Asocialūs žmonės nesugeba mylėti, bet linkę turėti keletą lytinių partnerių ir juos išnaudoti. Jie beveik niekada neužmezga ilgalaikių santykių.

Asmenybės sutrikimo kamuojami asmenys, nemokėdami bendrauti su artimu žmogumi, ima jausti nepasitenkinimą santuoka, o tada, ištroškę dėmesio ir žavėjimosi, linksta į neištikimybę. Tačiau daugelis gali išmokti mylėti, jei tik peržengs įprastas savo asmenybės ribas, o ne puls ieškoti dažnai liūdnos išeities, tokios kaip neištikimybė.

Comments are closed.