Justina Čepulytė, Dovilė Rupeikaitė, Vytautė Povilanskaitė

Lenkų psichiatras Antoni Kepinski gimė 1918 metų lapkričio 16 d. Dolinoje (Ukraina). Mirė Krokuvoje (Lenkija) sulaukęs vos 54 metų, 1972 metų liepos 8 dieną. Mokėsi Krokuvoje, baigė vieną geriausių humanitarinio profilio vidurinių mokyklų Lenkijoje – Bartłomiej Nowodworski vidurinę mokyklą. Nuo 1936 metų pradėjo studijuoti mediciną Jogailaičio Universitete, tačiau Antrojo Pasaulinio karo pradžioje tapo Lenkų Armijos savanoriu. Kai Lenkiją užgrobė Vokiečių kariuomenė, jis pabėgo į Vengriją, kur buvo sulaikytas. 1940 metais jis suorganizavo pabėgimą į Prancūziją ir paskui į Ispaniją, tačiau buvo sučiuptas ir uždarytas į Miranda del Erbo koncentracijos stovyklą Ispanijoje. Paleistas sugrįžo į Didžiąją Britaniją. Ten, Edinburgo universitete, baigė medicinos studijas 1946 metais. Netrukus grįžo į Lenkiją ir Medikų Kolegijos Krokuvos Psichiatrijos Klinikoje ėmėsi psichiatrijos. Koncentracijos lagerio patirtis jį smarkiai sukrėtė, jis dalyvavo reabilitacijos programoje likusiems gyviems Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniams. Toji skausminga patirtis atsispindi ir daugelyje jo mokslinių darbų, kaip ir knygoje „Gyvenimo ritmas“.

Mokslinis A. Kepinski‘o gyvenimas buvo itin vaisingas. Jis buvo vienas pirmųjų mokslininkų, susidomėjusių Nacių koncentracijos stovyklų kalinių psichologinėmis problemomis. Lenkijoje buvo pradininkas naujo humanistinio požiūrio į psichiatriją ir psichoterapiją. Moksliniuose darbuose nagrinėjo problemas, susijusias su psichopatologija, neuropsichologija, neurofarmakologija, taip pat su filosofija, etnologija, psichologija, sociologija. Išleido apie 140 mokslinių straipsnių ir knygų, kurių dauguma parašyti per paskutinius gyvenimo metus, sunkiai sergant. A. Kepinski taip pat garsus savo informacijos metabolizmo bei aksiologinės psichiatrijos teorijomis. Pirmoji teorija susijusi su energijos ir informacijos su aplinka mainais, kas leidžia žmogui patirti prasmę palaikant kontaktą su išorine aplinka. Ši teorija iš esmės gana plačiai paaiškina schizofrenijos ir depresijos psichopatologijos atsiradimą (Kapusta, 2007). Antroji, aksiologinės psichiatrijos teorija orientuojasi į vertybių sistemas (tačiau analizei maža informacijos).

A. Kepinski yra laikomas humanistinės terapijos pradininku Lenkijoje, tačiau jo kūryboje gausu egzistencinių temų, tokių kaip mirties baimė, susvetimėjimas, vienatvė – kas būdinga egzistencinės psichologijos krypčiai. Pabandysime pateikti, kodėl, mūsų nuomone, A.Kepinski knyga „Gyvenimo ritmas“ turi tiek humanistinės krypties bruožų, tiek egzistencialistinės teorijos aspektų.

A. Kepinski savo knygoje atskleidžia, kad santykis su klientu turi būti autentiškas. Savo ruožtu ir psichiatrai turėtų pirma išmokti žvelgti į klientą, kaip į žmogų ir su juo kurti šiltą, pagarba pagrįstą santykį. Autoriaus nuomone, tai būtų galima pasiekti, dar studijų metais studentams suteikiant galimybę bendrauti ir bendradarbiauti su klientais ne tik iš profesinės pusės, o daugiau iš draugiškosios, žmogiškosios pusės. Taip pat autorius teigia, kad jo nuomone, efektyvesnį ir greitesnį ligonių sveikimą lemia ne tiek vaistai, kiek šilta atmosfera, kurią jis įvardija kaip ligoninės klimatą. A.Kepinski teigia, kad šiuo metu labai populiari nuostata į ligą yra tokia, kad serga kažkas atskira nuo žmogaus, jo širdis, plaučiai, smegenys, tačiau ne žmogus. Medikai žmogų traktuoja kaip objektą, o ne kaip subjektą. Aišku dėl to, autoriaus nuomone, jiems yra lengviau specializuotis, būti profesionalais, tačiau tai engia pačio žmogaus, kaip asmenybės, suvokimą ir ignoruoja, jos kaip visumos ligą, o kartais, net tikrąsias ligos priežastis. Kaip garbus psichiatras teigia, svarbiausia atsispirti savo prigimčiai žmogų vertinti. Negalima jo teisti, neįsigilinus į jo gyvenimą, nes jau pats gyvenimas tą žmogų pakankamai sugniuždė ir nuteisė, o mes ne dievai ir ne aukštesni, kad galėtume vertinti jo elgesio teisingumą ar klaidingumą, ir čia autorius labai gražiai perteikia savo mintis remdamasis Temidės įvaizdžiu, tačiau mes negalime užsirišę akis vertinti, nes viską perleidžiame per savo gyvenimiškos patirties prizmes, kuri tik mums gali atrodyti teisinga, bet ji tokia pati subjektyvi kaip ir kito žmogaus, kurį norime vertinti. Visa tai, kas iki šiol minėta, yra humanistinės teorijos bruožai.

Kita teorija – egzistencializmas. Autorius ne vieną kartą knygoje „Gyvenimo ritmas“ akcentuoja, kad šiuo metu yra svarbiausia, ne „aš“ o svarbiausia orientuotis į „esu“ taip pabrėždama jog svarbiausia – buvimas, kūrimas, egzistavimas, o ne tiesiog statiška asmenybės būsena. Taip pat autorius knygoje pasakoja apie senyvo amžiaus žmones, suteikdamas jiems ypatingą reikšmę. Būtent per senyvo amžiaus žmones ir per kančias patirtas koncentracijos lageryje autorius piešia mirties, baimės, vienatvės jausmus įvairiausiomis spalvomis. Aiškindamas mirties baimę jis remiasi šiuolaikinių technologijų įtaka gamtos dėsniams, kurie iškraipė visą gyvenimo sampratą, nes mes jaučiamės galintys valdyti gamtos fenomenus, o kai tai nepavyksta, mes jaučiamės bejėgiais ir niekam nereikalingais, nesuprastais ir bijome taip ir mirti vienumoje, atstumti. Lageryje galiojo kitokios taisyklės. Žmonės, kurie tik nustodavo tikėję gyvenimu, tuoj pat su juo ir atsisveikindavo. Tačiau kaip išsivadavimą iš socialinių, psichologinių ir biologinių gamtos ir visuomenės gniaužtų autorius laiko kūrybingumą, kuriuo mes galime išreikšti ir perteikti save kitiems ir jis tai laiko itin vertingais aspektais bendraujant su sergančiais, nusivylusiais, apleistais žmonėmis. Autorius teigia, kad svarbiausia yra išreikšti savo esybę, nes visa aplinkui mus nebesuteikia tokių galimybių. Daugiausiai dėmesio iš psichikos sutrikimų autorius skiria schizofrenijai. Autoriui kalbant apie šia liga sergančius žmones, jaučiama pagarba, užuojauta, supratingumas, empatija.

„Niekas neabejoja, kad schizofrenija – liga; tai liudija daugybė kančių, kamuojančių jos ištiktus žmones. Tačiau negalima neigti, jog ši liga turi kažkokio taurumo, būtent to, kad specifinės žmogiškosios ypatybės katastrofiškai hipertrofuojamos“ (A.Kepinski „Gyvenimo ritmas“ 2008, 228p.).

Vienas iš schizofrenija sergančių žmonių bruožų yra filosofiškumas. Anot autoriaus, psichiatras turi gerai išmanyti filosofinį mąstymą, nes paplitusį požiūrį, kad žmogus pirmiausiai turi gyventi, o paskui filosofuoti, schizofrenija sergantys žmonės supranta atvirkščiai. Anot autoriaus, schizofrenijos kontekste išnyksta vertybių hierarchija. Žmonijos, religijos, tautos likimas tampa svarbiau negu asmeniniai poreikiai. Sakoma, kad schizofrenikui „savi marškiniai ne arčiau kūno“. Gebėjimas atitrūkti nuo konkrečios situacijos, realybės yra savita žmogaus ypatybė, tačiau schizofrenijos atveju tai jau laikoma patologiniu bruožu. Šis atitrūkimas nuo realaus pasaulio pasireiškia autizmu. Autizmo esmė yra atsiskyrimas nuo gyvenimo konkretumo. Sergant schizofrenija, riba, skirianti savąjį pasaulį nuo aplinkinio, išnyksta. Projekcijos laike ir erdvėje išgyvenamos labai įtaigiai ir jausmingai, išgyvenimai labai originalūs ir įvairūs. Šių išgyvenimų įvairovę lemai skirtinga ligonių aplinka, patirtis, kultūros įtaka, konfliktai ir traumos. Tai apsunkina schizofrenijos diagnostiką. Anot autoriaus, tiriant schizofrenija sergančius žmones pastebėta, jog jiems susergant dominuoja nuostata „nuo“ pasaulio. Tada labiau pasireiškia autizmas ir nuostata „link“ įgyvendinama tik svajonių pasaulyje. A. Kepinski pasiūlytas fenomenas, vadinamas „informaciniu metabolizmu“, sergant schizofrenija pasireiškia integracinių procesų susiaurėjimu.

Apibendrinant galime teigti, kad knyga nėra lengvai skaitoma, joje gausu lotyniškų posakių, kurie ne visada verčiami, skaitytojas turi būti susipažinęs su kitais įvairiais autoriais, nes dažnai minimi tik fragmentai ir sunku suvokti prasmę. Knyga reikalauja įdėmaus skaitymo, nes tarp klaidžiu autoriaus išvedžiojimų labai lengva pamesti mintį, o kai kurios iš jų dažnai kartojasi.

Kitą vertus kaip vieną didžiausių knygos privalumų išskyrėme paskatą mąstyti apie mūsų laikmečio bruožą – gyvenimo perkrovimą, skubėjimą, susvetimėjimo jausmą, netikrumą. Straipsnį užbaigti norėtume dviejomis verčiančiomis susimąstyti citatomis:

„Nors dabartinis žmogus gyvena nepaprastai įdomiais laikais, dažnai tų laikų jam gana ligi soties, nes nebegali priimti viso to, ką be perstojo gauna, nebeįstengia iš informacijos chaoso sukurti šiokią tokią tvarką“ (A. Kepinski, Gyvenimo ritmas 2008, p.173)

„Šiandien kaskart vis sunkiau sugalvoti pasaką“ (A. Kepinski, Gyvenimo ritmas 2008, p.156).

Naudota literatūra:

1. Antoni Kępiński. Gyvenimo ritmas. Vaga, Vilnius 2008.
2. Kapusta A. (2007). Life circle, time and the self in Antoni Kępiński’s conception of information metabolism. FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 18(1), 46–51.
3. [http://en.wikipedia.org/wiki/Antoni_K%C4%99pi%C5%84ski] aplankyta 2010 m. lapkričio 9 d.
4. [http://www.zodziai.lt/reiksme%26word%3Daksiologija%26wid%3D545] aplankyta 2010 m. lapkričio 9 d.