Patrick Casement. Mokausi iš paciento
Aistė Pranckevičienė, 2010-11-17Gintarė Balodytė, Eglė Minkštimaitė, Jūratė Pranculytė
Psichoanalitinis požiūris į šizofreniją
H. Spotniz – moderniosios psichoanalizės pradininkas, šizofreniją įvardija kaip „psichologiškai grįžtantį sutrikimą“ (psychologically reversible disorder). Psichoanalizė negali išgydyti šizofrenijos, tačiau ji gali padėti pacientui sugrįžti į normalumo būseną ir sujungti asmenybę į visumą.Svarbiausia psichoanalitiko užduotis dirbant su šizofrenija sergančiais asmenimis yra parodyti, kad tam tikri pasikeitimai paciento poreikių tenkinime yra galimi. Kalbama apie tuos poreikius, kurie nėra laiku patenkinami ir pasireiškia per perkėlimo procesus psichoanalizes metu. Psichoanalitiko įsikišimas per bendravimą apie jausmus ir požiūrius (išsakytus ir nutylėtus), leidžia pacientui mąstyti, jausti ir galiausiai siekti gyvenimo tikslų įgyvendinimo.
Įsikišimo tipas ir laiko pasirinkimas yra priklausomas ir valdomas paciento ir analitiko ryšio. Laiko parinkimas taip pat priklauso ir nuo to, kaip analitiko vedamas pacientas sugeba laikytis į tikslą orientuotos krypties. Jei pacientui tai sunkiai sekasi, psichoanalizė gali trukti metų metus. Kitu atveju ji trunka trumpiau.
Konsultacijos metu yra gerbiama tyla, tačiau psichoanalitikas bet kuriuo atveju pateikia klausimus, stengiantis užmegzti ar palaikyti kontaktą su pacientu. Palaikant kontaktą su pacientu psichoanalitikui itin svarbus „vidinis prižiūrėtojas“. Ši sąvoka nurodo, kad analitikas turi stebėti savo intuityvius atsakus, reakcijas į pacientą, atskirti kontraperkėlimus ir jausmu. Svarbiausia terapeuto užduotis – paskatinti/užtikrinti pokytį, o vėliau suteikti pacientui imunitetą, kad nebūtų sugrįžtama į šizofreninę būseną jam susidūrus su stresinėmis situacijomis.
Patrick Casement. Mokausi iš paciento
Patrick Casement savo knygoje „Mokausi iš paciento“ aptarinėja tai, kas svarbu kiekvienam psichoanalitikui. Pagrindinė knygos idėja – kaip terapeutas turi atlikti savo darbą, kokios savybės ir metodai tam reikalingi. Pats būdamas terapeutu, jis pateikia situacijų ir seansų pavyzdžių iš savo arba savo kolegų praktikos. Nagrinėdamas įvairius pavyzdžius P. Casement nevengia pristatyti įvairių klinikinių atvejų, tai ir depresija, ir šizofrenija, ir valgymo sutrikimai bei kt.
Kaip ir H. Spotniz vienu iš svarbiausių terapeutui reikalingų bruožų, autorius įvardina „vidinį prižiūrėtoją“. Tai savęs analizė, kurią turi atlikti kiekvienas psichoterapeutas. Kadangi kiekvienas pacientas yra skirtingas, jis sukelia skirtingas mintis, pojūčius ir emocijas terapeutui, todėl svarbu yra žinoti, koks jausmas kyla, dėl ko toks jausmas kyla. Tik supratęs jausmus ir jų kilmę psichoanalitikas galės padėti kitam žmogui. Kitu atveju konsultantas daryti klaidas, kurios silpnins terapijos efektyvumą, stabdys analizės procesą ir mažins paciento pasveikimo galimybes (Kočiūnas, 1995).
Autorius taip pat pamini tokius bruožus – interpretavimą, nesutelktą klausymą (kai yra klausomasi nesusitelkiant į detales, kad liktų daugiau vietos spontaniškumui), sugebėjimą analizuoti ne tik išorinę, bet ir vidinę paciento aplinką, bandomąjį susitapatinimą (empatiją), jausmų aprėpimą (kai yra priimami visi paciento jausmai ir kartu su pacientu išgyvenami), sugebėjimą pripažinti savo klaidas sau ir klientui. Autorius labiausiai akcentuoja tai, kad kiekvienas pacientas gali jį kažko išmokyti. Pacientas pats „rodo“ psichoanalizės kryptį, tik reikia būti atidžiam jo užuominoms, reikia mokėti jas pastebėti ir pažymėti, mokėti prisiderinti prie paciento tikrųjų poreikių, kurie nebūtinai turi būti akivaizdūs. Be to, yra svarbu, kad psichoanalitikas lanksčiai žiūrėtų į psichoanalizės pateikiamas technikų taikymo taisykles ir labiau atsižvelgtų į konkrečią situaciją pritaikydamas ją konkrečiu atveju, nebijodamas „sulaužyti“ taisyklių.
Kaip ši knyga siejasi su šizofrenijos tema? Šioje knygoje nėra konkrečiai minima, kaip vyksta psichoanalitinis darbas su sergančiaisiais šizofrenija, tačiau yra pateikiami keletas psichotinių ir šizofrenijos atvejų analizių. Analizėse buvo parodoma, kaip tam tikrų technikų (empatijos, interpretavimo, jausmų aprėpimo) naudojimas gali padėti ne tik išeiti iš psichotinių būsenų, bet ir padėti jų išvengti. Kaip pradžioje buvo minėta, šizofrenija yra liga, kuri nėra išgydoma iki galo, tačiau atvejų analizė aiškiai rodo, kad psichoanalizė gali pagelbėti žmogui normaliai funkcionuoti visuomenėje ir likti normalumo būsenoje.
Naudota literatūra:
- Kočiūnas, R. Psichologinis konsultavimas, Vilnius, 1995
- Samuel, S. Modern Psychoanalysis of the Schizophrenic Patient: Theory of the Technique, Hyman Spotnitz. Review, 1988