Irvin D. Yalom. Žiūrėti į saulę: kaip įveikti mirties baimę
Aistė Pranckevičienė, 2010-11-24Indrė Narkevičiūtė, Justina Vasiliauskienė, Rūta Černiauskaitė
I. D. Yalom – vienas garsiausių šiuolaikinės psichoterapijos atstovų, fundamentalių veikalų skirtų grupinei ir egzistencinei psichoterapijai, autorius. Gimęs 1931 birželio 13-ąją, Vašingtone, Kolumbijos apygardoje. Augo žydų emigravusių iš Rusijos šeimoje. Nors tėvai nebuvo išsimokslinę, tačiau dar būdamas vaikas labai kaprizingai susidomėjo grožine literatūra, kuri jam buvo įkvėpimo ir išminties šaltinis. Mokėsi ir baigė Bostono universitete, medicinos mokyklą 1956 m. Iki 1960 m dirbo Niujorko ir Baltimorės ligoninėse. Po dviejų metų darbo Tripler General ligoninėje Honalulu, pradėjo akademinę karjerą Stanfordo universitete. Dirbdamas šiame universitete padarė reikšmingus įnašus psichoterapijoje ir vystė egzistencinės psichoterapijos modelį. I. D. Yalomo literatūriniai kūriniai – psichoterapinės novelės ir romanai – tapo pasauliniais bestseleriais.
Egzistencinė psichoterapija, kuria remiasi I. D. Yalom grindžiama sveiku protu, atmeta tikėjimą antgamčiu ir teigia, kad gyvybė ir žmogiškoji gyvastis atsirado iš atsitiktinių įvykių; nors žmogus geidžia pratęsti savo būtį, jis yra tik baigtinė būtybė, kitaip tariant po mirties žmogus neatgims jokia kita gyvybės forma, nes dingus sąmonei – išnyksta ir žmogus (Yalom, 2008).
Egzistencinė psichoterapija akcentuoja atsakomybės prisiėmimą už savo gyvenimo prasmės radimą bei pasirinkimo laisvę (Perminas, Goštautas, Endriulaitienė, 2004). Žmogaus susidūrimą su pasirinkimo laisve dažnai lydi nerimas. Viena iš nerimo apraiškų, kuri yra nagrinėjamų I. D. Yalom ,,žiūrėti į saulę: kaip įveikti mirties baimę“ knygoje – tai nerimas kylantis dėl mirties baimės.
Pasak autoriaus, su psichoterapijos praktika labiausiai susiję keturi esminiai žmogaus rūpesčiai: mirtis, vienatvė, gyvenimo prasmė ir laisvė. Nors kasdieniame klinikiniame darbe visi šie keturi kertiniai rūpesčiai susipynę, labiausiai išsiskiria ir labiausiai kankina mirties baimė (Yalom, 2008). Nagrinėdamas egzistencinius klausimus jis remiais ne tiek šiuolaikinės psichologijos atstovais: Froidu, Jungu, Pavlovu ar Skineriu, kiek senovės graikų filosofais, ypač Epikūru. I. Yalomas praktiniame darbe remiasi šio autoriaus idėjomis ir tai atsispindi jo knygoje.
Epikūras genialiai jautė ir jo mintys pagrindžia šiuolaikinę pasąmonės sampratą: jis pabrėžė, kad mirties nerimą daugelis žmonių išgyvena nesąmoningai, kad jis reiškiasi iškreiptais būdais: pavyzdžiui, perdėtu religingumu, nežabotu turtų siekiu, aklu galios ir garbės vaikymusi – visa tai neva suteikia nemirtingumą“ (Yalom, 2008, p. 88).
„Žiūrėti į saulę: kaip įveikti mirties baimę“ yra itin asmeniška, kylanti iš paties autoriaus susidūrimo su mirtimi knyga. Iš aprašytos autoriaus atstovaujamos teorinės krypties, galima susidaryti įspūdį, kad knygą yra filosofinio pobūdžio ir sunkiai skaitoma. Bet I. Yalomas perkeldamas filosofines idėjas į psichoterapinius pokalbius su klientais, priartina jas prie šių dienų kasdienybės. Visa knyga paremta pokalbių ištraukomis iš realių konsultacijų, kurių metu šiomis idėjomis bandoma sumažinti klientų nerimą.
Autorius išskiria reikšmingus gyvenimo įvykius, kurie „paaštrina“ mirties baimę – tai mylimų žmonių netektys, ligos, jubiliejai (penkiasdešimtmetis, šešiasdešimtmetis ir pan.), vaikų išėjimas iš namų, pasitraukimas į pensija, pranašingi sapnai. Susidūrus akis į akį su tokia patirtimi, žmogus patenka į pabudimo būseną. I. Yalomas tokią būseną įvardina kaip savo būties apsvarstymą – kaip mes gyvename? kam mes gyvename? ir dėl ko mes gyvename?
Nupasakodamas situacijas, kuriose žmogus susiduria su mirties baime jis paliečia ir būdus, kurias galima paguosti žmogų, kuris nerimauja dėl savo mirtingumo. Autorius teigia, kad žmogus per vertybes ir savo darbus gali išlikti gyvenime ir po savo mirties.
Ratilai yra tai, ką kiekvienas mūsų kuriame net nežinodami ar sąmoningai neketindami. Tai į išorę sklindančios bangelės, kurios gali metų metus ar net ištisas kartas veikti kitus žmones. Poveikis, kurį darome žmonėms, per juos persiduoda kitiems, kaip ratilai vandens telkinyje sklinda tol, kol tampa nematomi, nors net tada vanduo milijardosios sekundės greičiu teberaibuliuoja (Yalom, 2008, p. 92).
Idėja apie ratilus labai padeda žmonėms suvokti savo gyvenimo prasmingumą, net tuo atveju, kai žmogus suvokia, kad mirtis neišvengiama ir po mirties jis nebeatgims jokioje kitoje gyvybėje.
I.Yalom pripažįsta, kad mirties baimę padeda sumažinti ir toks paprastas dalykas, kaip artimi tarpusavio ryšiai su kitais žmonėmis. Pats autorius knygoje pamini, kad tai paradoksalu – nes kad ir kaip ten bebūtų, tačiau mirties akimirką žmogus būna vienas.
Autorius užbaigdamas knyga pabrėžia, kad žiūrėti į saulę nesiūloma, bet į mirtį – visai kas kita. Būtina pažvelgti į visas, net ir pačias tamsiausias baimes bei jas tyrinėti. Tik įsisąmoninus jas galima nugalėti.
Literatūta
- Yalom I. D. (2008). Žiūrėti į saulę: kaip įveikti mirties baimę. Kaunas: Žmogaus psichologijos studija.
- Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. (2004). Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU leidykla.
- http://www.yalom.com/bio/ Aplankyta: 2010 11 15