Viktorija Meščeriakova, Marija Petkutė, Agnė Dumbliauskaitė

Donaldas Woodsas Winnicottas (1896-1971) – visame pasaulyje pripažintas britų psichiatras, psichoanalitikas ir pediatras, dukart tapęs Britų psichoanalizės draugijos prezidentu. Labiausiai vertinamas už didžiulį indėlį aiškinant žmogaus raidos ypatumus, remiantis visapusiškais klinikiniais darbais su kūdikiais ir vaikais (Wikipedia, 2010).

D. W. Winnicottas gimė Plymute, Anglijoje, 1896 metais balandžio 7 dieną. Jis buvo jauniausias vaikas šeimoje ir vienintelis klestinčio Anglijos provincijos prekybininko sūnus. Šeima atrodė pasiturinti ir laiminga, bet po šia „spindinčia kauke“, autorius įvardijo save, kaip engiamą jo dviejų vyresnių seserų, auklės ir motinos, linkusios į depresiją. Šalia to, apibūdindavo save, kaip sutrikusį paauglį, nerandantį savosios „vietos po saule“. Būtent ši savimonės (savosios „vietos po saule“) tema ir tapo D. W. Winnicotto domėjimosi pagrindu, dirbant su nerimastingais jaunais žmonėmis (Wikipedia, 2010).

Pirmosios mintys apie medicinos studijas pasireiškė, kai D. W. Winnicottas mokėsi internatinėje mokykloje ir susilaužė savo raktikaulį. Tuomet autorius savo dienoraštyje parašė, jog svajoja pats save išsigydyti. Tokių idėjų vedamas, 1917 m. pradėjo medicinos studijas Šv. Bartolomėjaus medicinos koledže, Londone. Per tą laiką, iš savo dėstytojų jis išmoko meno atidžiai klausytis, kol imamas medicininė anamnezė iš pacientų. Šį įgūdį D. W. Winnicottas vėliau identifikavo, kaip pagrindą savo psichoanalitiko praktikai. Baigęs studijas 1922 m. jis tapo kvalifikuotu pediatru. 1923 m. vedė Alicę Tailor bei įsidarbino „Patingtono Žaliojoje Vaikų ligoninėje“ Londone. Čia 40 metų dirbo vaikų pediatru ir psichoanalitiku (Wikipedia, 2010).

Per visą savo karjerą Donaldas Woodsas Winnicottas yra parašęs daugiau nei 200 straipsnių, kurių pagrindu buvo sukurtos knygos „Iš pediatrijos į psichoanalizę“ (1958), „Vaikas, šeima ir išorinis pasaulis“ (1964) bei „Žaidimas ir realybė“ (1971) (Wikipedia, 2010). Savo darbo su vaikais ir jų motinomis pasėkoje D. W. Winnicottas susidomėjo psichoanalize (Winnicott, 2009).

Psichoanalizė – tai primoji visapusiška asmenybės teorija, kuri akcentuoja ankstyvųjų vaikystės potyrių svarbą žmogaus vystymuisi bei neįsisąmonintų konfliktų įtaką jo elgesiui. Pagal psichoanalizės teoriją, žmogaus psichiką sudaro id, ego, superego (struktūrinis modelis) ir sąmonė, priešsąmonė, pasąmonė (topografinis modelis). Pagal šią teoriją, kiekvienas žmogus pereina ir psichoseksulainio vystymosi stadijas (oralinę, analinę, falinę, latentinę ir genitalinę), kurios yra biologiškai nulemtos bei būdingos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo kultūrinės aplinkos, kurioje jie gyvena (Perminas, Goštautas, Endriulaitienė, 2004).

Donaldo Woodso Winnicotto sukurta bei knygoje „Žaidimas ir realybė“ (2009) pristatoma pereinamųjų objektų teorija, laikoma vienu iš svarbiausių jo indėliu į psichoanalizę, supurčiusių visą mąstytojų apie žmogaus prigimtį bendruomenę. Pagal šią teoriją, ankstyvoje kūdikystėje vaikas gyvena iliuzija, jog jis gali magiškai kontroliuoti išorinę realybę:

„Iš pradžių motina, prisitaikydama prie kūdikio poreikių beveik šimtu procentų, suteikia kūdikiui galimybę susikurti iliuziją, kad jos krūtis yra kūdikio dalis“ (Winnicott, 2009, 38 psl.).

Tačiau motina, pirma sudarydama sąlygas kūdikio iliuzijų susiformavimui, vėliau parodo vaikui, jog jis nėra visagalis išorinės realybės atžvilgiu ir taip sugriauna jo iliuziją (skatinamas objektyvus suvokimas). Pripažindama objektyvaus suvokimo keliamą įtampa, mama ima toleruoti pereinamųjų reiškinių egzistavimą vaiko realybėje. Nerimą malšinantys pereinamieji objektai (pavyzdžiui.: antklodė ar mėgstamas žaislas) ir elgesys su jais (pavyzdžiui.: antklodės kampo čiulpimas) priklauso pereinamųjų reiškinių sričiai. Taigi anksčiau ar vėliau kūdikio raidos procese ima ryškėti tendencija įtraukti „ne aš“ objektus (antklodė) į savo asmeninį elgesio modelį (antklodės čiulpimą, siekiant nusiraminti). Vis dėlto palaipsniui pereinamieji objektai praranda turėtą reikšmę – suaugusio žmogaus nusiraminimo technikos pasklinda po visą jo kultūrinį santykį su praeitimi bei ateitimi.

Gebėjimas išgyventi kultūrinę patirtį, pasak D. W. Winnicotto, yra paskutinioji individo žaidimo fenomeno fazė, kuri prasideda pereinamojo objekto panaudojimo ar pereinamosios nusiraminimo technikos formomis. Šioje vietoje, autorius taip pat teigia, jog tam, kad kontroliuotų išorę, individas turi žaisti. Tiek vaikai, tiek ir suaugę žaidimo, ir tikriausiai tik žaidimo, metu yra visiškai laisvi ir kūrybiški. Vaikų žaidimai pasireiškia per manipuliacijas išorės objektais, siekiant nusiraminti (antklodės čiulpimas), o suaugusiųjų – per parenkamus žodžius, balso intonaciją ir netgi humoro jausmą. Žaidimo metu, leisdami sau būti kūrybiškais, žmonės gali išnaudoti visą savo asmenybės potencialą, atrasti gyvenimo prasmę ir save. Tačiau kurį laiką gyvenęs kūrybiškai, žmogus gali vėliau skausmingai suvokti, jog didžiąją savo laiko dalį jis praleidžia nekūrybiškai. Šalia to,

„Savitumo paieškose konkretus asmuo gali sukurti ką nors vertingo meno pasauliui, tačiau visuotinai pripažintas ir sėkmingas menininkas gali būti neatradęs savęs“ (Winnicott, 2009,100 psl.).

Kaip priešpriešą sveikam – kūrybiškam – gyvenimui, D. W. Winnicottas pastato nuolankumą, kaip liguisto gyvenimo pagrindą. Nuolankumu paremto santykio su realybe atveju, žmogus pripažįsta pasaulį ir jo detales, kaip kažką, prie ko reikia prisitaikyti ar šiek tiek pakeisti. To pasėkoje asmuo išgyvena beprasmiškumo pojūtį, kuris netgi sietinas su idėja, jog gyvenime nėra prasmės.

Taip pat psichikos sutrikimus D. W. Winnicottas sieja ir su motinų nesugebėjimu pripažinti kūdikio komforto bei ramybės poreikio. To pasėkoje mama nesudaro vaikui galimybės susikurti pereinamąjį objektą. Neturėdamas jo vaikas netenka galimybės susikurti savo poilsio zonos, kurioje jis galėtų numalšinti gyvenimo diktuojamą įtampą, kylančią dėl poreikio apibrėžti save kaip atskirą ir skirtingą nuo kitų. Na, o neturėjimas savosios poilsio zonos vaikystėje gali nulemti emocinės raidos sutrikimus ir iššaukti kūdikio nerimą, depresiją, baimę prarasti mamą ar paranojiškas idėjas, darančias įtaką ir vėlesniame amžiuje.

Galimybes padėti įveikti psichikos sutrikimus savo knygoje „Žaidimas ir realybė“ (2009) Donaldas Woodsas Winnicottas sieja su keliomis metodikomis. Pirmiausia, autorius teigia, jog pagalba gali būti teikiama psichoterapijos, kaip tam tikros žaidimo formos, priemonėmis. Šiuo atveju, jis akcentuoja psichoterapeuto gebėjimą išlaukti, o galbūt ir išžaisti, kol klientas pats priims jo problemų sprendimą atitinkančią išvadą. Antra, autorius netiesiogiai teigia, jog turėtų būti skatinamas ir tėvų švietimas – vaikus auginantys žmonės turėtų sudaryti kuo palankesnę atmosferą vaiko pereinamųjų objektų formavimuisi, galimybei susikurti motinos atvaizdą mintyse, kad būtų numalšintas nerimas, jai neesant šalia.

Kaip matyti, knyga „Žaidimas ir realybė“ (2009) yra naudinga vaikų tėvams švieti. Nepamirštant, jog joje yra naudojamos specifinės sąvokos, kurių reikšmėmis tėvams reikėtų pasidomėti papildomai. Šalia to, būdama psichoanalitinės teorinės krypties atstovo kūriniu, ši knyga puikiai tinka psichoanalizės šalininkams, siekiantiems praplėsti savo požiūrį, arba tiesiog psichologija besidomintiems žmonėms, norintiems papildyti savo žinias.

Nepaisant knygos „Žaidimas ir realybė“ (2009) naudingumo, ji turi ir keletą trūkumų. Painus D. W. Winnicotto rašymo stilius kartais apsunkina galimybę iki galo suvokti tikrąją autoriaus idėją. Dažnai netgi nutinka taip, jog knygos idėjos pateikiamos painiais sakiniais, kurie kalba ne apie tai, ką norima pasakyti, o apie tai, kaip buvo prieita tam tikros nuomonės, tačiau kokios kartais iki galo taip ir lieka neaišku. Šalia to, ši knyga yra nukreipta į siaurą skaitytojų ratą – specialistus – ką puikiai iliustruoja gan dažnai knygoje vartojamas posakis „mes psichoterapeutai“.

Keletą knygos „Žaidimas ir realybė“ (2009) trukumų ganėtinai stipriai atsveria jos privalumai. Vienas iš didžiausią įspūdį palikusių privalumų yra kalbėjimas pirmuoju asmeniu, sukuriant tiesioginio pokalbio su autoriumi iliuziją. Tačiau tikriausiai labiausiai ši knyga sudominti psichologija besidominčių žmonių auditoriją galėtų tuo, jog joje yra pateikiami realūs D. W. Winnicotto psichoterapijų seansų su savo klientais pavyzdžiai, kurie praktiškai iliustruoja autoriaus teorinius samprotavimus. Po terapijų atvejų aprašymo išskiriamos ir svarbiausios konkretaus atvejo išvados, besisiejančios su knygos idėjomis. Be to, daugelyje knygos skyrių yra pateikiamos santraukos, kurios apibendrina ir struktūruoja prieš tai perskaitytą informaciją. Svarbiausios idėjų vietos išskiriamos pastabų pastraipomis, taip labiau atkreipiant skaitytojo dėmesį į svarbiausius aspektus. Siekdamas aiškumo ir glaustumo, D. W. Winnicottas vengia pateikti informacijos, kuri tiesiogiai su tema nėra susijusi, tačiau susidomėjusiam skaitytojui jis nelieka abejingas – pateikia nuorodas į kitus šaltinius, kuriuose galima iki galo išsiaiškinti likusius neaiškumus arba giliau pasidomėti tam tikra tema.

Apibendrinat galima teigti, jog Donaldo Woodso Winnicotto knyga „Žaidimas ir realybė“ abejingų skaitytojų tikrai neturėtų palikti. Juk joje, ieškoma atsakymo į tai dėl ko verta gyventi, taigi galbūt būtent ši knyga ir yra kažkieno kelias į galimybę atrasti atsakymą į šį amžiną klausimą.

Literatūra:

1. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. (2004). Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU

2. Wikipedia (2010). Donald Woods Winnicott. Aplankyta 2010-11-14, http://en.wikipedia.org/wiki/Winnicott

3. Winnicott D. W. (2009). Žaidimas ir realybė. Vilnius: Vaga