Agnė Neiberkaitė, Inga Paliūnaitė, Tomas Savickas

C. E. Moustakas garsus amerikiečių psichologas, gimęs 1923 metais. Vienas humanistinės psichologijos pradininkų. C. Moustakas buvo pirmųjų susitikimų ir konferencijų, skatinusių humanistinės psichologijos, kaip naujo ir įtakingo judėjimo, atsiradimą, vienas organizatorių. Jis dalyvavo steigiant Seibrucko institutą – vieną žymiausių pasaulyje humanistinės psichologijos tyrimų ir mokymų centrų.

Kalbant apie humanistinę psichologiją, reikėtų paminėti, kad ši mokykla susiformavo XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai pasaulis išėjo iš didžiausio ir daugiausia gyvybių nusinešusio karo. Humanistams nepatiko tuo metu vyravusios biheviorizmo ir psichoanalitines idėjos, jie siekė į psichologiją grąžinti gyvą, konkretų žmogų, ieškantį atsakymų į sudėtingiausius būties klausimus. Taigi humanistinės psichologijos atstovai teigia, kad:

• Kiekvienas žmogus yra iš prigimties unikalus, laisvas, pozityvus, o jo asmenybė nedaloma;
• Kiekvienas žmogus pajėgus sąmoningai kontroliuoti savo elgesį ir už jį atsakyti;
• Kiekvienas žmogus yra pajėgus keisti save ir aplinkinį pasaulį;

Būtent taip į psichologiją ir į žmogų žiūrėjo C. E. Moustakas, o jo pavardė rašoma šalia tokių didžių šios krypties atstovų kaip A. Maslow, C. Rogersas, R. May ir J. Bugentalis.

C. E. Moustakas yra ryškus vaikų žaidimų terapijos atstovas ir originalios euristinio tyrimo metodologijos kūrėjas, taip pat daugiau nei trijų dešimčių mokslinių ir populiariai parašytų knygų autorius, neskaitant daugybės straipsnių žurnaluose ir mokslo darbų rinkiniuose. Vienatvės problematikai skirti jo veikalai “Vienatvė” (1961), “Vienatvė ir meilė” (1972), “Vienatvės ir meilės portretai” (1974), “Vienatvės prisilietimas” (1975) ir visai neseniai – 2004 metais – pasirodžiusi “Vienatvė, kūrybiškumas ir meilė”.

Nors C. Moustako knyga pavadinta “Vienatvė”, galima teigti, kai tai knyga apie meilę. Šios knygos atsiradimą paskatino vienatvė, išgyventa, kilus mylimos dukters netekimo grėsmei. Įvairių žmonių asmeninė patirtis šioje knygoje aprašoma labai atidžiai, jautriai ir pagarbiai. Visa knyga persmelkta įsitikinimu, kad tik pripažinus savo vienatvę ir laikant ją neatsiejama žmogiškojo pasaulio dalimi, galima subręsti ir atsiverti meilei, vadinasi – atrasti ją, patirti ir išsaugoti.

Taigi pagrindinė knygos idėja akcentuoja, kad vienatvė yra žmogiškojo gyvenimo sąlyga, buvimo žmogumi patirtis, leidžianti individui stiprinti, ugdyti ir branginti savo, kaip žmogaus prigimtį. Tai neišvengiamas procesas, kurį išgyvena visi žmonės. Vienatvė gali būti kaip skaudi ir neišvengiama netekties pasekmė, kaip nesugebėjimas užmegzti žmogiškųjų santykių ir vienatvė gali būti kaip sąmoningas ir prasmingas pasirinkimas.

“Kiekvienas žmogus yra vienišas tiek, kiek jis yra atskiras asmuo, kiek jis yra sudėtinga ir unikali asmenybė, iki galo nepažini ir neatskleidžiama.”

Autorius taip pat akcentuoja, kad vienatvė ne tik neišvengiama, bet ir būtina. Kiekvienam mūsų beveik kasdien tenka likti vienam su pačiu savimi – kad susikauptume, pamąstytume, įsijaustume ar apsispręstume. Todėl yra būtina nevengti, o pripažinti vienatvę, nes tik tokiu atveju žmogus gali tapti autentišku, t.y. būti savimi.

“Nėra kito vienatvės sprendimo, tik priimti ją, susitikti su ja, gyventi su ja ir leisti jai būti. Visa, ko ji reikalauja – teisės būti priimtai natūraliai.”

Knygoje pateikiama daug kasdieniškų pavydžių, kurie rodo, kad vienatvę patiria ir mažas vaikas, ir suaugęs, ir nepagydoma liga susirgęs ligonis, ir visomis gyvenimo gėrybėmis apipiltas asmuo. Knygoje labai daug kalbama ir remiamasi tikrais pavyzdžiais, kurie demonstruoja kaip visų dėmesio centre esantys žmonės patiria vienatvę. Tokiais pavyzdžiais buvo Amerikos prezidentas, armijos generolas, JAV teisininkas, federalinis pareigūnas ir t.t. Pasirodo, kad net ir šalies, o kartais ir viso pasaulio centre esantiems žmonėms, apsuptiems daugybės žmonių, kartais pritrūksta paprastųjų žmogiškųjų ryšių ir svarbiausius sprendimus tenka priimti vienumoje.

Autorius, įtaigiai parodydamas vienatvės universalumą, geba atskleisti ir kiekvieno asmens, apie kurio vienatvę kalba, individualybę; vienatvė, tas bendražmogiškas reiškinys, lydintis kiekvieną nuo gimimo iki mirties, visada išgyvenamas individualiai. Tačiau pabrėžiama, kad svarbu skirti vienatvę nuo vienišumo. Vienatvė, tai egzistencinė gyvenimo duotybė, tokia pat universali ir neišvengiama, kaip laisvė, meilė, prasmės siekimas ar mirtis. O vienišumas yra subjektyvus, skaudus žmogiškųjų ryšių stokos išgyvenimas ir jų ilgesys (autorius vienišumą knygoje dar vadina vienatvės nerimu).

C. E. Moustakas rašo, kad vienatvė yra taip pat ir kūrybiška patirtis. Asmuo, kuris iškyla, literatūroje, mene, moksle, muzikoje dažnai yra vienišas individas. Kūryba – tiek meninė, tiek mokslinė – taip pat reikalauja ilgų vienumos valandų, dienų, mėnesių.

“Kūrybiškas žmogus dažnai yra vienišas, nes jis pats privalo būti pasauliu savyje ir rasti gyvenimo kelią savo viduje.”

Apibendrinant galima teigti, kad knyga “Vienatvė” tinka plačiam skaitytojų ratui, ji yra aiški, suprantama ir lengvai skaitoma, dalinamasi asmenine patirtimi, pateikiama daug realių gyvenimo istorijų, bei knyga nereikalauja išankstinių žinių.

Naudota literatūra:

1. Moustakas C.E. (2008) Vienatvė. Kaunas: Žmogaus psichologijos studija.
2. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. (2004) Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU leidykla.