Aušra Monkevičiūtė, Julita Nikoraitė, Povilas Sakalauskas  

Mūsų komandos analizuotas filmas – romantinė komedija „As good as it gets“, kuri sukurta 1997, režisierius James L. Brooks. Pagrindinis filmo herojus yra ekscentriškas, vienišas, aplinkinių nekenčiamas rašytojas, kurio gyvenimas pradeda keistis atsiradus galimybei globoti kaimyno šunį. Tai paskatina jį labiau domėtis savo socialiniu pasauliu – susižavėti jį dažnai aptarnaujančia padavėja. Kasdien jis ima skirti vis daugiau dėmesio aplinkiniams.

Filmo herojus serga obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu, tai buvo atskleista filmo metu. Obsesinis-kompulsinis sutrikimas tai- chroniškas nerimo sutrikimas, pasireiškiantis įkyrumais, kurie žmogų tiesiog persekioja ir trukdo įvairioms gyvenimo sferoms – darbui, tarpasmeniniams santykiams, atsipalaidavimui ir pan. Nors žmogus bando valingai priešintis įkyrumams tačiau jam nepavyksta. Lengvo laipsnio sutrikimas nesutrukdo žmogaus veiklos. Žmonės, kuriems būdingas šis sutrikimas linkę slėpti juos kamuojančius įkyrumus.

Sutrikimas filme vaizduojamas daugiausia įkyrių ritualų forma: tam tikra tvarka užrakinamos namų durų spynos; tam tikra tvarka uždegamos šviesos; atsibudus ryte pirmiausiai tam tikra tvarka paliečiamos grindys; restorane valgoma tik su savo atsineštais, plastikiniais įrankiais, vengiama liesti žmones, ar kai kuriuos daiktus. Taip pasireiškia įkyri fobija mikrobams.

Šiame filme tikroviškai vaizduojamas obsesinis-kompulsinis sutrikimas asmeninėje ir socialinėje sferose. Herojus vaizduojamas, kaip nerimastingas. Jis vengia bendrauti, nepalaiko santykių su aplinkiniais, yra smulkmeniškas, priešiškas, pedantiškas, perdėtai organizuotas. Minėtos šio sutrikimo pasekmės trukdo sėkmingam prisitaikymui įvairiose gyvenimo situacijose. Taip pat vaizduojamas epizodinis pagerėjimas, kuris iš tikrųjų būdingas obsesiniam-kompulsiniam sutrikimui.

Pagrindinis veikėjas patiria nerimą ir jį malšina naudodamas įvairius, savo sugalvotus ritualus. Vis dėl to, po to, kai herojus įsimyli, jis pradeda jausti mažiau nerimo, teikia mažesnę reikšmę ritualams ir gerėja jo prisitaikymas. Jis leidžia sau pabučiuoti moterį, nebijodamas užsikrėsti mikrobais, paliesti prekių lentyną. Tačiau veikėjas nesugeba visiškai atsikratyti ritualų: negali užlipti ant kelių grindų plytelių vienu metu, bandymų atsikratyti įsivaizduojamų mikrobų, bandydamas jais atsikratyti ilgai prausdamasis duše.

Filmas sukuria įspūdį, kad pagrindinio veikėjo sutrikimas nėra pastebimas aplinkinių. Žmonės reaguoja į jį kaip į: „keistą“, nemalonų asmenį, todėl formuojamas įspūdis, kad prisitaikyti prie aplinkos galima, kadangi herojus yra pakankamai sėkmingas rašytojas. Kita vertus, atidžiau stebint pagrindinio veikėjo elgesį, matosi daug nerimo požymių, daug situacijų, kurios reikalauja, kur kas didesnių pastangų, nei kitiems asmenims, pavyzdžiui: ėjimas gatve sausakimšu šaligatviu, stumdant praeivius iš kelio, kad tik būtų išlaikyta reikalinga tvarka; plaudamas rankas veikėjas panaudoja vieną muilą ir panaudojęs iš karto jį išmeta.

Daugumoje situacijų sudaromas įspūdis yra teisingas, filme vaizduojama nelabai sunki sutrikimo forma, tokiais atvejais asmuo gali pakankamai normaliai funkcionuoti. Vis dėl to, filmas galbūt neatspindi tikrosios veikėjo vidinės būsenos: neperteikiami vidiniai jausmai, kurie neišreiškiami žodžiais, savikritiškumas sutrikimo atžvilgiu.

Šį sutrikimą turintiems žmonėms prisitaikyti prie aplinkos gali padėti individuali terapija. Plačiausiai taikoma kognityvinė-elgesio terapija. Pagrindinė psichologo užduotis yra padėti prisitaikyti prie aplinkos turintiems šį sutrikimą ir jeigu įmanoma slopinti jį. Viena iš veiksmingiausių nerimo sutrikimo gydymo metodikų yra sisteminio desensitizavimo, pavyzdžiui: kai pacientas esantis relaksacijos būsenoje pradeda įsivaizduoti nerimą keliančią situaciją. Kadangi atsipalaidavimas ir nerimas yra priešingos reakcijos tai atsipalaidavimas neutralizuoja nerimą. Nerimą galima sumažinti sąmoningai kartojant nerimą keliantį vaizdinį saugioje aplinkoje arba tą vaizdinį keičiant į labiau priimtiną, malonų.

Taip pat galima naudoti minčių stabdymo metodą. Naudojant šį metodą dėmesys yra nukreipiamas pasakius: „stop“, suplojus delnais arba garsiai skaičiuojant.

Užrašymo metodas taikomas visų nerimo sutrikimų atvejais. Nerimą keliančių minčių, dienoraščių rašymas suteikia galimybę sergančiajam objektyviau įvertinti situaciją ir ieškoti alternatyvių sprendimų.

Psichoterapija turėtų orientuotis į socialinio menkavertiškumo ir bejėgiškumo mažinimą, parodyti sutrikimą turinčio žmogaus stipriąsias savybes, skatinti pasitikėjimą savimi, mokyti atpažinti ir išreikšti savo jausmus.

Neatsiejama psichologo darbo dalis yra aplinkos terapija. Žmogus turi galimybę išbandyti save kitose socialinėse situacijose, įgyja bendravimo su įvairesniais žmonėmis patirties, gauna palaikymą ir stimuliaciją iš aplinkos, todėl didėja pasitikėjimas savimi.

Žmonės, kuriems būdingas obsesinis-kompulsinis sutrikimas, pasižymi neadekvačiais situacijai įsitikinimais, todėl mes, remdamiesi apžvelgtais šaltiniais, rekomenduotume išanalizuoti situacijas, kuriose pasireiškia pagrindinio veikėjo įkyrūs ritualai ir paskatintume objektyviau žvelgti į situacijas, atkreipti dėmesį į elgesio beprasmiškumą.

Apibendrinant, filmas gan tikroviškai atspindi obsesinį-kompulsinį sutrikimą, jo aspektus, situacijas, kuriose jis pasireiškia. Vis dėl to, filmas yra skirtas masiniam vartojimui, todėl sutrikimas vaizduojamas supaprastintai, neatsižvelgiama į visas peripetijas.

Literatūra

1.  Diomšina B., Vyčinienė D. (2002). Vaikų ir paauglių nerimo sutrikimai. Psichoterapijos kryptys. Medicina, 38 (4), 466-470.
2. Schruers K., Koning K., Luermans J., Haack M. J., Griez E. (2005). Obsessive–compulsive disorder: a critical review of therapeutic perspectives. Acta Psychiatr Scand, 111, 261–271.
3. Tolin D. F., Brady R. E., Hannan S. (2007). Obsessional Beliefs and Symptoms of Obsessive-Compulsive Disorder in a Clinical Sample. Psychopathol Behav Assess, 20-42.