Agnė Kazakevičiūtė, Viktorija Stonkutė

Filme vaizduojamas Aspergerio sindromas, kuris yra autistinis vystimosi sutrikimas. Šį sutrikimą 1944 metais atrado vokiečių gydytojas dr. H. Aspergeris ir aprašė, kaip sindromą, kuriam nebūdingas kalbinis ir kognityvinis atsilikimas, tačiau pasireiškia sunkumai bendravime. Aspergerio sindromą turintis asmuo gali pasirodyti keistas, nepritampantis prie aplinkinių bei turintis bendravimo, tarpusavio supratingumo ir emocinių kontakto problemų. Dauguma turi vidutinį intelektą (Mikulėnaitė, Ulevičiūtė, 2004). Būtent apie tokius simptomus kalba ir pats filmo herojus Maksas pasakodamas apie savo bėdas draugei Merei. Jis apibūdina savo ligą, kaip painų, chaotišką pasaulio suvokimą, tačiau tikslų protą. Taip pat jam sunku suprasti žmonių veidų išraiškas, yra perdėtai jautrus, neramus turi bėdų išreiškiant emocijas (nemoka verkti). Filme atskleidžiama, kad šiam sutrikimui būdingas vidutinis ar net aukštas intelektas, nes pagrindinis veikėjas aiškiai ir raiškiai dėlioja savo mintis, sugeba sudaryti tvarkaraščius, pastebėti detales, skaityti du puslapius vienu metu, net kurti naujus žodžius bei receptus. Jo idėjos, galima sakyti, pralenkia laikmetį, kuriame jis gyveno, kadangi labai daug galvojo apie visatos išlikimą, ekologiją (skaičiuodavo, kiek nuorūkų žmonės išmeta gatvėje), bei apie badaujančius vaikus Afrikoje (nesupranta žmonių, kurie išmeta maistą).

Aspergerio sindromas nebuvo vienintelė Makso našta. Jį dažnai kamuodavo nerimas, kuris kartais virsdavo ir nerimo priepuoliais, apsunkinančiais Makso kasdienybę. Priepuoliai trukdavo nuo kelių iki keliolikos valandų. Jų metu Maksas stovėdavo kampe ant kėdės ir linguodavo pirmyn ir atgal. Dažniausiai priepuoliai pasibaigdavo apsirijimu šokoladiniais dešrainiais, bet būdavo ir tokių atvejų, kai prireikdavo medikų pagalbos. Taip pat Maksą slėgdavo liūdesys, dažnai jausdavosi vienišas, norėjo turėti bent vieną draugą, kuris jį suprastų. Galbūt dėl to nuo vaikystės Maksas turėjo nematomą draugą Raviolį, kuris su Maksu nebebendravo ir vėliau išėjo pro langą visam laikui.

Manome, kad filmo kūrėjai sugebėjo tikroviškai perteikti sutrikimo specifiką. Sutrikimui būdingi simptomai perteikiami veikėjo elgesiu ir kalba nebijant realybės, žmogaus netobulumo bei dažnai naudojant saviironiją. Aukščiau pateikti simptomai minimi tiek moksliniuose straipsniuose, tiek perteikiami pačiame filme. Tačiau yra daug daugiau šio sutrikimo simptomų, kurie filme neminimi, pvz. neminima, kad Maksas gali nesuprasti balso intonacijos, sakinio perkeltinės prasmės…

Pasaulis Maksui ne visada atrodė draugiškas. Daugelis dalykų jam atrodė grėsmingi ir sunkiai suprantami bei trukdantys jo adaptacijai. Visą gyvenimą filmo herojus svajojo gyventi kaime, ramioje aplinkoje, kur mažai žmonių ir daug gamtos. Maksas įsivaizdavo, kad būtent tokioje aplinkoje jis geriau pritaptų. Miestas (Niujorkas) jam siejosi su daugybe nemalonių kvapų ir garsų, nuo kurių Maksas saugojosi nosies ir ausų kištukais. Tačiau didžiausius sunkumus jam keldavo žmonės: moteris iš persivalgėlių klubo, kuri lįsdavo bučiuotis, Niujorkui būdingos minios žmonių, kuriuose jausdavosi nejaukiai, vis sugrįžtantys prisiminimai iš vaikystės apie patyčias mokykloje. Taigi, ne tik Maksas nesuprasdavo žmonių, tačiau ir aplinkiniai jo nesuprasdavo bei nesistengdavo įžvelgti jo veiksmų prasmės.

Nepaisant dalykų, kurie Maksui trukdė adaptuotis buvo ir tokių aspektų, kurie padėjo filmo herojaus egzistencijai kasdienybėje. Maksas pasižymėjo adaptyviomis asmenybės savybėmis, kaip draugiškumas, kūrybiškumas, rūpestingumas, kurios pasireiškia jo bendravime su senyva kaimyne, kuri nors ir turėjo ydų, tačiau Maksas jai to niekada nepasakė. Be to Maksas priglaudė likimo nuskriaustus gyvūnėlius, kuriuos šėrė ir mylėjo. Jis nesisielojo dėl savo menkos buities ir sugebėdavo atrasti naujus daiktų panaudojimų būdus (du televizoriai: vienas- garsui, kitas- vaizdui). Maksas suprasdamas savo negales, sąmoningai stengėsi jas kompensuoti, pvz. visada su savimi turėjo veidų išraiškų knygelę, naudojo nosies ir ausų kištukus, šalmą nuo varnų.

Žmonėms sergantiems Aspergerio sindromu gali būti taikoma kognityvinė elgesio terapija, elgesio analizė. Su pacientu dirba specialistai: kalbos terapeutas, darbo terapeutas, kineziterapeutas ir kitų sričių specialistai, jei to reikia. Vaistų, galinčių išgydyti autizmą, nėra, tačiau kartais reikia skirti vaistų nuo vienų ar kitų simptomų ( pvz., esant nerimo priepuoliams). Kai nepageidaujami simptomai vaistais išgydomi, tada koncentruojamas dėmesys į paciento mokymą, ugdymą, bendravimo įgūdžių lavinimą ir pan. Apie vaistų vartojimo būtinybę sprendžia ir juos parenka gydytojas. Tai gali būti: antidepresantai, vaistai nuo psichozės, nerimą mažinantys vaistai (Mazzone, Reale, Reale, 2012).

„Mary and Max“ filmas formuoja dviprasmišką įspūdį, kadangi yra pateikiamas humoristiškai, nors filme vaizduojami skaudūs ir rimti dalykai neretai paliečiantys žmogų. Manome, kad filme puikiai vaizduojama maža visuomenės tolerancija psichikos negalę turintiems žmonėms. Nepaisant adaptacijos sunkumų šie žmonės sugeba išlikti ir prisitaikyti visuomenėje, dirbti, kurti, atrasti. Filme taip pat formuojamas ir teigiamas požiūris į psichikos ligomis sergančius asmenis, parodant, kad jie taip pat yra rūpestingi, draugiški, geranoriški, nori mylėti ir būti mylimi. Taigi, darome išvadą, kad filme Aspergerio sindromas parodomas iš įvairių perspektyvų.

 Literatūra:

1.  Bauer, S. (1996). Asperger Syndrome. Retrieved January 10, 2007, from O.A.S.I.S.
2. (Online Asperger Syndrome Information and Support) Web site: http://www.udel.edu/bkirby/asperger/as_thru_years.html.
3.  Mazzone L., Reale L.R., Reale L. (2012), Psychiatric comorbidities in asperger sindrome and high functioning autism: diagnostic challenges, Annals of general psychiatry, Vol. 11:16, 1-14.
4.  Mikulėnaite L., Ulevičiūtė R. (2004), Ankstyvojo amžiaus vaikų autizmas, Vilnius: Progresus.