Memento

Aistė Pranckevičienė, 2012-11-16

Jonas Normantas

Šiame filme vaizduojamas sutrikimas priskiriamas neuropsichologinių sutrikimų grupei. Tai istorija apie žmogų, kuris kenčia nuo anterogradinės amnezijos. Anterogradinė amnezija apibūdinama kaip visiškas nesugebėjimas įsiminti naujos informacijos (Dewar, Sala, Beschin, Cowan, 2009). Tai apima ir negalėjimą mokytis, kasdieninių darbų atlikimą, kas labai apsunkina žmogaus gyvenimą. Iki įvykio, kuris sukėlė amneziją, dažniausiai visą įgyta informacija išlieka, tačiau po įvykio asmuo tiesiog negali įsiminti kažko naujo. Gali pasitaikyti ir taip, kad vienu metu pacientą ištinka ir anterogradinė, ir retrogradinė amnezijos. Pastaroji apibūdinama kaip įvykių, kurie nutiko iki amnezijos, visiškas neprisiminimas. Taip pat dažnai pažymima, jog anterogradinę amneziją sukelia alkoholio vartojimas dideliais kiekiais (Shimamura, Squire, 1986). Tačiau šiame filme išvis neakcentuojama, kad pagrindinis personažas vartotų alkoholį, todėl apie šį santykį neišsiplėsiu.

Šis sutrikimas filme, mano nuomone, vaizduojamas labai tikroviškai. Filmo herojus (Lenis) vaizduojamas nelabai susikrimtęs, nepaisant to, kad yra tokioje sunkioje situacijoje. Paskutinis dalykas, kurį jis prisimena, yra epizodas, kuriame uždusinama jo žmona, o jam bandant ją apginti, po grumtynių su užpuoliku Lenis stipriai susitrenkia galvą ir taip jį ištinka amnezija. Trumpai tariant, visą likusį laiką Lenis bando atkeršyti savo žmonos užpuolikui. Tačiau pats filmas pastatytas taip, jog žiūrovas privalėtų pasinaudoti ir savo atminties įgūdžiais, nes pagrindinis veiksmas scena po scenos vyksta nuo pabaigos iki pradžios, todėl viską suprasti ir prisiminti nėra itin lengva. Viską dar apsunkina ir tai, jog tuo pačiu metu juodai – baltame fone vyksta pasakojimas apie praeities įvykius, kurie vyksta priešingai pastarajam veiksmui – nuo pradžios iki galo. Taigi, pats žiūrovas gali įsijausti į personažo būklę, bent iš dalies suprasti, ką reiškia sirgti anterogradine amnezija.

Asmeniškai nepastebėjau jokių neatitikimų. Galbūt taip nutiko vien dėl to, jog filmas man pasirodė labai įdomus. Tačiau net ir pergalvojus siužetą, sunku būtų surasti kokį nors neatitikimą. Viskas atitinka teoriją – pagrindinis veikėjas patiria stiprų smegenų sukrėtimą, kuris sukelia anterogradinę amneziją. Prie to gali prisidėti ir tai, jog Lenis matė, kaip uždusinama jo žmona. Tai yra gilus emocinis sukrėtimas ir šokas, kas gali tik dar labiau padėti išsivystyti anterogradinei amnezijai. Taip pat scenarijus vystosi taip, jog veikėjas nieko neatsimena po momento, kai jį ištiko amnezija. Jis stengiasi kuo greičiau viską užsirašinėti, nes žino, kad jau netrukus gali viską pamiršti. Ypač vienoje filmo vietoje galima pastebėti, kaip kita herojė pasinaudoja Lenio liga ir siekdama sau naudos išneša iš namų visus rašiklius, kad vyras negalėtų užsirašyti ir apsisaugoti nuo moters piktų kėslų. Lenis iš tikro neranda jokio rašiklio ir jau po kelių sekundžių žvelgia į moterį kaip į ką tik sutiktą naują personą. Tokios scenos, mano manymu, puikiai iliustruoja anterogradinės amnezijos simptomus.

Veikėjas Lenis dėl trumpalaikės atminties patiria daug sunkumų, kurie trukdo optimaliai funkcionuoti. Pabudęs kas rytą nežino kur esąs, nėra tikras ką turi daryti ar kur eiti. Neatpažįsta nė vieno žmogaus, su kurio bendrauja, o bene vienintelis likęs asmuo jo galvoje – tai žmona. Tačiau Lenis yra išradęs puikią sistemą. Jis fotografuoja veidus, automobilius, vietas ir po nuotraukomis užrašo apibūdinimus ar nuorodas, ką daryti vienokiu ar kitokiu atveju. Taip jis susikuria visą žemėlapį nuorodų ir tokiu būdu žino, ką turi daryti ir kur eiti. Kas kartą, kai Leniui iškyla bėda dėl atminties, jis tiesiog išsitraukia krūvelę nuotraukų ir bando susigaudyti aplinkoje.

Bene dar svarbesnis aspektas yra tas, jog veikėjas pats išsitatuiruoja savo kūną tam tikrais faktais, kurie liks amžinai ant jo odos. Galbūt taip jis skirsto įgyjamas žinias į mažiau ir daugiau svarbias. Tokiu atveju, ant kūno tatuiruotės liks amžiams, kas gali reikšti, jog ištatuiruoti faktai yra ypatingai svarbūs Leniui.

Jo adaptacijai trukdo aplinkiniai žmonės, kurie klaidina Lenį ir priverčia jį patikėti jų tiesomis. Taip pagrindinis personažas pasižymi tam tikrus faktus savo nuotraukose, nežinodamas ar tai tiesa, ar melas. Blogiausia tai, jog kitą kartą pažvelgųs į tas nuotraukas, Leniui jau nebekyla klausimas ar tai tiesa, ar ne – jis tiesiog nebeprisimena nieko apie prieš tai buvusį įvykį ir pasitiki savo užrašytais faktais.

Filmas formuoja įspūdį, kad pakankamai gerai funkcionuoti gyvenime galima ir net su tokia sunkia liga, kaip anterogradinė amnezija. Net pats personažas neatrodo itin susikrimtęs – jis tiesiog pasižiūri į vieną iš savo užrašų ir nieko nelaukdamas keliauja nurodyta kryptimi. Lenis tiesiog atkakliai siekia užsibrėšto tikslo, šiuo atveju – atkeršyti už žmonos mirtį. Be abejo, filmo metu nutinka daug įvykių, kurie sukrečia pagrindinį veikėją, tačiau jis pasikliauna užrašytais faktais ir toliau kabinasi į gyvenimą, nes kaip sakė pats Lenis: „Atmintis yra nepatikima. Net policininkai pirmiausia renka faktus, viską pasižymi užrašuose ir tada daro išvadas. Svarbu faktai, o ne atmintis“.

Kiek toks įspūdis teisingas, pasakyti sunku. Mano manymu, žmogui su anterogradine amnezija turėtų būti ypač sunku, nes kas rytą atsikėlęs tikriausiai nežinai nei kur esi, nei kur turi būti, o gal net ir koks tavo amžius ar kiek turi vaikų ir anūkų, nes paskutinis prisiminimas iki amnezijos gali būti labai senas. Tik galiu įsivaizduoti, kaip turėtų būti nelengva kas dieną patirti tą patį šoką ir vėl iš naujo suprasti savo beviltišką padėtį.

Tokį sutrikimą turintiems žmonėms vargu ar galima kažkuo padėti. Tačiau pacientai turi galimybę mokytis naujų įgūdžių, kurie ilgainiui gali virsti įpročiais (Spiers, Maguire, Burgess, 2001). Kitaip tariant, paprastus ir nesudėtingus veiksmus, kurie nereikalauja protinių veiksmų. Tačiau išmokimo galimybės priklauso nuo ligos sunkumo laipsnio ir net geriausiu atveju negalima garantuoti, kad pacientui pavyks išmokti naujų įgūdžių.

Būtent šio filmo veikėjui bandyčiau padėti taip: galbūt užrašyčiau trumpą istoriją apie įvykius, nutikusius po jo amnezijos, arba netgi sukurčiau trumpą video reportažą, kuriame būtų užfiksuoti visi svarbūs įvykiai, kuriuos praleido herojus. Gal tai ir šiek tiek kelia šypseną, tačiau, mano manymu, tai būtų optimaliausias būdas kaip per itin trumpą laiką žmogų supažindinti su įvykiais, kurių jis neprisimena. Tikiu, kad kas kartą žiūrint tokį reportažą, asmenį ištiktų šokas sužinojus įvykius, kuriuose jis dalyvavo, tačiau visiškai jų nepamena. Deja, tai būtų vos ne vienintelis kelias greitai susigaudyti savo aplinkoje.

Literatūra

  1.  Spiers H. J., Maguire E. A., Burgess N. (2001) Hippocampal Amnesia. Oxford University Press, Vol. 7, 357-382.
  2.  Shimamura A. P., Squire L.R. (1986) Korsakoff’s Syndrome: A Study of the Relation Between Anterograde Amnesia and Remote Memory Impairment. Behavioral Neuroscience, Vol. 100, No. 2, 165-170.
  3.  Dewar M., Sala S.D., Beschin N., Cowan N. (2009) Profound Retroactive Interference in Anterograde Amnesia: What interferes? Human Cognitive Neuroscience, Psychology, University of Edinburgh.

Comments are closed.