Danutė Savickaitė, Irena Pėstininkienė

„Čarlis ir šokolado fabrikas“ (2005) – fantastinis, nuotykių Timo Burtono filmas visai šeimai, kuriame vaidina garsūs aktoriai: Johnny Depp ir Helena Bonham Carter.

Filme pasakojama apie berniuką Čarlį, gyvenantį nepasiturinčioje vargingoje šeimoje su tėvais ir seneliais. Jis ramus, geras, sąžiningas ir protingas, turintis svajonę patekti į šokolado fabriką. To trokšta viso pasaulio vaikai, kai fabriko savininkas Wonka paskelbia, kad į seniai nuo visuomenės akių slepiamą fabriką atsitiktinumo keliu bus atrinkti penki vaikai. Jie turės galimybę visą dieną praleisti Wonkos šokolado fabrike, o vienas iš jų gaus ypatingą prizą. Čarlis laimi laimingąjį bilietą ir su kitais laimingaisiais patiria nerealius nuotykius pasakiškame šokolado fabrike. Pabaigoje filmo išaiškėja, kad fabriko savininkas Vonka iš tiesų ieško įpėdinio, kuriam galėtų perduoti fabriką – tai ir yra žadėtasis prizas. Jį gauna Čarlis. 

Šokolado fabriko savininkui Vonkai galima būtų priskirti šizoidinį asmenybės sutrikimą, kurio pagrindiniai požymiai: ribota emocijų raiška ir atsiribojimas nuo socialinių kontaktų. Paanalizavus filmą, galima įžvelgti ir daugiau minėto sutrikimo simptomų, pavyzdžiui, personažo gyvenimas fantazijose ir dažnas pasinėrimas į apmąstymus. Filme Vilis Vonka vaizduojamas, kaip labai lakios vaizduotės žmogus, kuris netgi didelio ir rimto fabriko aplinką paverčia savo fantazijų ir svajonių išsipildymu. Čia rimti darbai vyksta nerealioje, žaismingoje aplinkoje, patys darbininkai – nežemiškos šalies atstovai – Umpa Lumpai, kurie vaikams apsilankius fabrike surengia šokių ir dainų pasirodymą. Galima pastebėti, kad Vonka dažnai panyra į vaikystės apmąstymus, nes būtent šis lakotarpis paliko jam daug nuoskaudų ir suformavo jį tokį, koks yra vaizuojamas suaugęs fabriko savininkas. Viena iš scenų, kada herojus panyra į apmąstymus, kai mažasis Čarlis paklausia jo, ar jis prisimena, kada pirmą kartą paragavo šokolado.

Kiti sutrikimo požymiai, kaip neturėjimas draugų, vienišiaus gyvenimas, taip pat būdingi filmo herojui. Kaip vaizduojama filme jis tiek vaikystėje, tiek suaugęs buvo nepritapėlis. Tačiau, žiūrint filmą susidaro nuomonė, kad atsiskyrėlio gyvenimo būdas jo neslegia. Jis susitaikęs su tuo, kad neturi artimo draugo, o artimiausia jo aplinka yra tik fabrike dirbantys darbininkai Umpa Lumpai. Dar reiktų paminėti, kad Vilis Vonka yra nejautrus socialinėms normoms. Kaip pavyzdys galėtų būti jo sprendimas be išankstinio perspėjimo atleisti visus fabriko darbuotojus ir uždaryrti fabriką.

Vilis Vonka didžiąją filmo dalį, bendraudamas su kitais veikėjais, demonstruoja ribotą gebėjimą išreikšti šiltus jausmus. Tai pasireiškia scenose, kur šokolado fabrike vaikams nutinka įvairiausios nelaimės, tačiau jis į tai reaguoja šaltai, juokiasi, demonstruoja sarkastišką atsainumą. Pavyzdžiui, kai berniukas, vardu Maikas, televizijos kambaryje persikėlė į televizorių, jis sumažėjo negrįžtamai, Vonka vaiko tėvui atsainiai ištarė: „Ačiū Dievui, kad nieko blogo neatsitiko.“ Kitas pavyzdys, kai berniukas, vardu Augustas, įkrenta į šokolado upę ir yra vamzdžiu įsiurbiamas į pagrindinį šokolado fabriko skyrių, kur gaminami šokoladiniai batonėliai, jo mama sunerimusi klausia fabriko savininko, ar iš jos sūnaus bus pagaminti batonėliai ir pardavinėjami po vieną svarą visame pasaulyje. Vonka į tai atsako, kad šokoladiniai batonėliai su vaiku būtų labai neskanūs ir jis to neleis. Visa tai tik dar kartą įrodo herojaus keistumą, būdingą žmogui su šizotipiniu asmenybės sutrikimu.

Analizuojamame filme randama ir keletas neatitikimų vaizduojant minėtą sutrikimą turintį herojų. Pirma, pagal Amerikos ligų klasifikaciją, žmogus turėtų būti abejingas kritikai, tačiau keliose filmo scenose Vilis Vonka net susierzina, kai mažasis Maikas kritikuoja jį ir atsako: „Burbeklis! Rimtai, nesuprantu nė žodžio, ką tu sakai“. Antra, pagal sutrikimo simptomus Vonkai turėtų patikti mechaninės ar abstrakčios užduotys, kompiuteriniai žaidimai, tačiau šis požymis tik iš dalies tinka filmo herojui: nors jis kuria naujus išradimus, kaip pavyzdžiui, teleportacijos mechanizmą, tačiau viso to jam reikia tik tam, kad galėtų persiųsti šokoladus per televirozių viso pasaulio vaikams.

Pradžioje susidaro įspūdis, kad Vonka neturi jokių sunkumų, yra įgyvendinęs savo fantazijas, vaikystės svajones, didžiuojasi nuveiktais darbais ir yra patenkintas savo gyvenimu. Tačiau antroje filmo pusėje išaiškėja, kad dėl atsiskyrusio gyvenimo būdo jis neturi įpėdinio savo fabrikui. Todėl jo įgyvendintos svajonės, viso gyvenimo darbas ir visa, kas sudaro Vonkos gyvenimo prasmę, neturi tęstinumo.

Už atsiskyrėlio gyvenimo slypi ir kita Vonkos problema, kurią kelionės po fabriką metu atskleidžia mažasis Čarlis. Tai vienas pagrindinių žmogaus socialinių poreikių intymumo poreikis, t.y. artimi ryšiai, kurių trūksta Viliui Vonkai. Filme herojaus tėvas, vienintelis jo šeimo narys, dar tebėra gyvas, tačiau nuo tada kai vaikas būdamas paliko namus, Vonka su juo nesimatė ir nebendravo. Pradžioje, vaikystės nuoskaudos neleido palaikyti ryšių su tėvu. Po to, kai praėjo daug metų, Vonka jau nežinojo, kaip vėl galėtų bendrauti su savo tėvu. Ši herojaus problema atskleidžiama ir paryškinama kontrasto principu, parodant kaip stipriai Čarlis prisirišęs prie savo šeimos ir kaip ji jam labai svarbi, priešingai nei Vonkai.

Stebint filmą, Vonkai būdingas šizoidinis asmenybės sutrikimas identifikuojamas ne iš karto. Pats filmo žanras ir režisūriniai sprendimai sutrikimą maskuoja. Ryškus ir nerealistinis grimas, neįprastai pilkas veidas, stilizuoti rūbai, Vonkos nuolat dėvimos guminės pirštinės, bei mistifikuota herojaus asmenybė sudaro bendrą nepritapusio prie aplinkos keistuolio ar pasakos herojaus įvaizdį. Visa tai tik labai paviršutiniškai atskleidžia sutrikimo simptomus. Eiliniam žiūrovui, žiūrint filmą, gali susidaryti įspūdis, kad tai tik šiaip mistinis pasakose egzistuojantis personažas, turintis ne itin gerą sarkastišką charakterį, keistokas atsiskyrėlis, susikūręs savas gyvenimo taisykles, ir nepaisantis, ką apie jį pagalvos kiti.

Kita vertus, sutrikimo simptomus įžvelgti galima. Juos filmo kūrėjai atskleidžia metaforiškai, sutapatindami Vonkos vidinį pasaulį su fabriku. Iš išorės saldainių fabrikas atrodo paslaptingas, be galo uždaras, neprieinamas visuomenei, nes niekas ilgus metus nieko apie jį nežino. Tačiau jo viduje verda savitas, spalvingas, žaismingas, intensyvus, netgi tikram fabrikui nebūdingas gyvenimas. Taip ir Vonka – atsiskyręs nuo visų, gyvena fantazijų pilną gyvenimą, jas įgyvendina savaip. Jo elgesys neatitinkant visuomenės normų, tačiau jis susikuria savo nišą ir gyvena taip, kaip sugeba.

Šizoidinį asmenybės sutrikimą turintiems žmonėms geriausiai padeda psichoterapija, kurios metu yra lavinami bendravimo įgūdžiai bei emocijų raiška. Tokiu būdu yra šalinami pagrindiniai sutrikimo požymiai. Psichoterapijų tipai gali būti įvairūs: tiek kognityvinė-elgesio grupinė terapija, tiek trumpalaikė psichodinaminė grupinė terapija. Verta paminėti, kad gydymas yra sudėtingas, nes dažnai tokie žmonės turi mažai motyvacijos, sunkiai įvardina savo jausmus bei terapijos tikslus, be to, nei jų kūno poza, nei balso tonas neišduoda, ką jie jaučia.

Kalbant apie pagalbą filmo veikėjui, galima sakyti, kad labiausiai jam jau padėjo mažasis Čarlis, kuris paskatino Vonką vėl susitikti su savo tėvu bei šiltai priėmė į savo namus, kaip šeimos narį. Filmo pabaigoje Čarlis tapo Vilio Vonkos šokolado fabriko įpėdiniu, o tai reiškia galimybę kurti artimus santykius, patenkinti intymumo poreikį. Vadinasi, pasikeitusios herojaus gyvenimo sąlygos – atsivėrimas visuomenei bei bendravimas su mažuoju Čarliu – jau yra gera pradžia pasveikimo link. Galima numatyti, kad Vonka bus priverstas daugiau bendrauti su aplinkiniais, taip gerindamas savo bendravimo įgūdžius, socializuosis ir pasveiks.

Naudota literatūra:

1. American Psychiatric Association (2000). Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, Fourth Edition, Text Revision Washington, DC
2. Thylstrup B., Hedde M. (2009). „I am not complaining“ – ambivalence construct in schizoid personality disorder. American Journal of Psychotherapy. Vol. 63, No.2.
3. Verheul R., Herbrink M. (2007). The efficacy of modalities of psychotherapy for personality disorders: A systematic review of the evidence and clinical recommendations. International Review of Psychiatry. 19(1): 25-38