Tomas Norvilas, Domantė Užusienytė, Vaida Zasimavičiūtė

„Mano vardas Khanas“ (My name is Khan) – tai 2010 metais Karan Johar sukurtas filmas apie vyro, sergančio Aspergerio sindromu, gyvenimą. Tai istorija, kurioje netrūksta nei šypseną keliančių scenų, nei vietų, kuriose reikia nubraukti ašarą. Filmas žiūrovą paperka nuoširdumu, paprastumu ir žmogiškumu. Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukūrė Shah Rukh Khan ir Kajol.

Filme „Mano vardas Khanas“ susiduriama su Aspergerio sindromu. Tai sutrikimas, priklausantis autizmo sferai (autizmas – smegenų išsivystymo sutrikimas, kuris paprastai lemia nepakankamą vaiko socialinių įgūdžių, kalbos ir elgesio išsivystymą ar šio vystymosi sulėtėjimą), kai vaiko raida yra sutrikusi nuo pat gimimo arba jos defektai išryškėja per pirmuosius penkerius metus ir apima daugelį psichinio funkcionavimo sričių. Šiam sindromui būdingi ir filme pastebėti tokie požymiai: intuityvaus pajautimo stoka (pvz.: motina norėjo, kad Khanas ją apkabintų, tačiau šis to nesuprato, todėl jai reikėjo paprašyti), netinkamas ir neprognozuojamas socialinis bei emocinis elgesys (pvz.: spontaniškas pasiūlymas tekėti), aukštas įtampos ir nerimo lygis (atsidūrus nemalonioje situacijoje herojus virpa, tampa itin nerangus, užsikemša ausis ir pan.), specifiški bei riboti ir stiprūs interesai kokioje nors srityje (mechaninis įvairių prietaisų taisymas), mąstyme daugiau mechaniškumo nei prasmės (elgesys tarsi išmoktas: daroma tai, kas liepiama arba taip, kaip buvo parodyta anksčiau), puiki ilgalaikė atmintis (ryškūs vaikystės prisiminimai), intensyvus dėmesio telkimas į detales (pvz.: užtenka pamatyti pravažuojantį tramvajų, kad galėtų papasakoti detaliai kaip ir kada jis buvo pagamintas ir pan.), mąstymo rigidiškumas ir lankstumo stoka (nesupranta metaforų, ironijos, humoro), jautrus jusminiams stimulams (nepykanta geltonai spalvai ir aštriems garsams), nerangumas bei prasta kūno koordinacija (vaikšto tarsi šlubuodamas, užkliūna už daiktų, naudoja nereikalingus gestus, kurie trukdo judėti), neįprasta kalbėsena bei balso intonacija ir tembro savitumai, formali ir pedantiška kalba (kalba lakoniška, be mažybinių žodžių, tačiau mandagi), besikartojantis kalbos šablonas (nuolat kartoja išgirstus žodžius), garsus mąstymas (nuolat kartoja išgirstas frazes, kurios parodo, jog herojus prisimena ir apmąsto praeities situacijas), empatijos stoka (negali pajusti kito žmogaus jausmų, nesupranta kada ir kokiam laikui reikia apkabinti kitą žmogų), sunkiai suvokiami savo ir kitų jausmai (pvz.: per mamos laidotuves nerodė itin ryškių gedėjimo jausmų), polinkis tūrėti keistų ir neįprastų baimių (didelio miesto baimė, geltonos spalvos baimė, aštrių garsų baimė), keistas ir savotiškas žvilgsnis, santykinis akių kontaktas (bendraudamas labai retai žvilgteli į pašnekovo akis, dažnai sukinėja galvą ir žvalgosi), ribotas gestų naudojimas (sukinėja galvą kalbėdamas, tačiau nenaudoja jokių gestų rankomis), aukštas intelektas (turi didelį sukauptų žinių apie pasaulį bagažą).

Bežiūrint filmą buvo pasigęsta tokių Aspergerio sutrikimo bruožų: egocentrizmas bei direktyvumas (valdingumas), vienišumas, nesugebėjimas bendrauti su bendraamžiais ir tokio noro stoka, depresijos epizodai, šiurkštaus bei agresyvaus elgesio protrūkiai, sunkus esminių dalykų atskyrimas nuo neesminių, sunkus perėjimas prie kitos veiklos, geresnis vaizdinių stimulų suvokimas už žodinius, pasunkėjęs socialinis gyvenimas, neįprasta ir netinkama emocijų raiška, nemokėjimas „išskaityti“ emocijų iš kitų žmonių veidų, polinkis suktis ar plevėsuoti rankomis susijaudinus, dažnai netinkamos situacijai išraiškos, neįprastos veido grimasos ir tikai, judesių manieringumas, nesugebėjimas bendraujant perteikti akimis ženklų ar informacijos. Taigi, apibendrinant visų požymių buvimą ar nebuvimą galima sakyti, kad šio sutrikimo vaizdavimas filme yra gana tikroviškas, kadangi herojus turi bene pačius tipiškiausius Aspergerio sindromui bruožus, kurie sutinkami dažniausiai tarp tokio pačio „likimo“ asmenų.

Iš prieš tai išvardintos Aspergerio sindromo simptomatikos galima daryti išvadą, kad šia liga sergantys asmenys gali pakankamai gerai prisitaikyti prie gyvenimo. Konkrečiai šiuo atveju įdomu tai, kad Khanas turi darbą, jį mylinčią merginą. Aišku, yra vienas, bene svarbiausias, prisitaikymui keliamas sunkumas – aplinkinių neigiama nuostata sergančiajam. Galbūt taip yra dėl to, kad žmonės nepakankamai yra susipažinę su Aspergerio sindromu, jo simptomas ir dažnai gali nesuprasti kas vyksta su žmogumi, su kokiais sunkumais jis gali susidurti. Todėl, mūsų manymu, reikėtų visuomenę plačiau šviesti ne tik apie Aspergerio sindromą, bet ir apie kitas psichikos ligas, o taip pat ir apie tai, kaip mes visi galėtumėme prisidėti sergantiesiems geriau adaptuotis ir jaukiau jaustis viešoje erdvėje.

Pažiūrėjus šį filmą, susidaro vaizdas, kad Aspergerio sindromu sergantys asmenys yra labai protingi ir intelektualūs žmonės, kadangi domisi įvairiais dalykais ir daug žino. Taip pat pabrėžiamas tokių asmenų smulkmeniškumas ir gera atmintis. Tai tarsi genijai bendravimo gebėjimų sąskaita, kurių menkus socialinių santykių įgūdžius kompensuoja kaupiamos apie pasaulį žinios. Taip pat pažiūrėjus filmą formuojasi nuostata, kad šį sutrikimą turintys žmonės yra ramūs, taikūs ir intravertiški. Be viso to, jie dar piešiami ir kaip perkeltinės prasmės nesuprantys individai, t.y. viską suprantantys tiesiogiai. Galbūt iš filmo galima išskaityti, kad Aspergerio sindromu sergantys asmenys nėra jautrūs kitų žmonių atžvilgiu, tačiau yra ir įrodymų, kad taip nėra. Visgi, apibendrinus viską, Aspergerio sindromo turėtojai čia vaizduojami kaip ypatingo gerumo būtybės, kurios siekia gyventi kuo įmanoma prasmingiau. Kalbant apie tokio įvaizdžio teisingumą, galima sakyti, kad iš dalies jis atspindi tiesą apie Aspergerio sindromą turinčius žmones, tačiau nereikėtų pamiršti, kad didelę įtaką žmogaus elgesiui turi ir charakteris bei temperamentas, todėl nereikėtų visiškai aklai tikėti, kad visi sergantys šiuo sutrikimu yra humaniški ar pasiruošę dėl savo tikslo nuversti kalnus.

Asmenys, sergantys Aspergerio sindromu, visiškai pasveikti negali, tačiau įmanoma palengvinti jį lydinčius simptomus. Siūloma šį sutrikimą gydyti farmakoterapija ir tokiu būdu pacientų judesius, kalbą ir visa kita padaryti kuo įmanoma panašesnius į eilinių žmonių. Tačiau, nepaisant to, visgi manoma, jog veiksmingesnis būdas švelninant Aspergerio sindromo išreikštumą yra kognityvinė elgesio ar psichosocialinė terapija. Taip pat didelį teigiamą poveikį turi ir gaunamas palaikymas iš aplinkos, kurioje Aspergerio sindromą turintis žmogus funkcionuoja. Visgi geriausias rezultatas šio sutrikimo eigoje gaunamas visus minėtus būdus taikant kartu. Taigi, panašios pagalbos būdų imtumėmės ir mes, tačiau dėl medikamentų vartojimo reikalingumo filmo „Mano vardas Khanas“ herojui stipriai abejojame. Stengtumėmės jį mokyti išreikšti savo jausmus bei pratinti (nors ir mechaniškai) prie kitų žmonių emocinių reakcijų (pvz. jeigu kitas žmogus verkia, prieiti ir paklausti kas jam nutiko ir pan.). Taip pat bandytume būti empatiški bei suprasti jo pasaulį ir tokiu būdu paprasčiau komunikuoti su tokiu žmogumi kaip Khanas. Nepamaišytų ir rodomas dėmesys, tačiau jis neturėtų peraugti į domėjimąsi tokiu asmeniu vien tik iš gailesčio ar smalsumo. Manome, kad vis gi geriausia pagalba Aspergerio sindromą turintiems žmonėms yra nuoširdumas. Galbūt paradoksalu, bet būtent šiuo vaistu ne mes gydome Khaną, o jis mus. Taigi, sergantys Aspergerio sindromu galbūt kiek sunkiau, tačiau gali prisitaikyti ir funkcionuoti mūsų visuomenėje.

Literatūra:

1.  Simpson R. L., Smith Myles B. (2002) Asperger Syndrome: An Overview of Characteristics. Focus on Austism and other Developmental Disabilities, Vol. 17, No. 3, p. 132-137.
2. Tsai L. Y. (2007) Asperger Syndrome and Medication Treatment. Focus on Austism and other Developmental Disabilities,Vol. 22, No. 3, p. 138-148.
3. McLaughlin-Cheng E. (1998) Asperger Syndrome and Autism: A Literature Review and Meta-Analysis. Focus on Austism and other Developmental Disabilities, Vol. 13, No. 4, p. 234-245.