Klinikinei psichologijai kaip savarankiškai psichologijos sričiai yra šiek tiek daugiau nei 100 metų. Klinikinės psichologijos krikštatėviu yra laikomas Lightner Witmer (1867-1958), kuris 1896 metais Pensilvanijos universitete, JAV, įkūrė pirmąją psichologijos kliniką. Ši klinika buvo skirta padėti vaikams, turintiems mokymosi problemų ir buvo gana didelė naujovė, nes psichologų, teikiančių praktines paslaugas tuo metu buvo mažai. Didžioji dalis to metų psichologų buvo mokslininkai, dirbantys universitetuose, psichologo praktiko profesija dar tik formavosi. Witmer indėlis ypač reikšmingas tuo, kad jis paskatino taikomosios klinikinės psichologijos raidą. 1907 metais būtent Witmer pasiūlė naują psichologų specializaciją, kurią pavadino klinikine psichologija, ir įkūrė tokio pat pavadinimo studijų programą universitete. Tais pačiais metais Witmer išleido ir pirmąjį klinikinės psichologijos periodinį leidinį – žurnalą pavadintą „Psichologijos klinika” (The Psychological Clinic), kuris padėjo klinikinei psichologijai susiformuoti kaip specializacijai. Witmer darbai davė postūmį atsirasti panašioms mokymo programos kituose universitetuose, daugėjo leidinių, psichologų teikiančias praktines paslaugas. Didėjo ir šių paslaugų, ypač psichologinės diagnostikos poreikis. 1919 metais Amerikos psichologų asociacijoje (APA) buvo įregistruota klinikinės psichologijos sekcija, taigi specializacija tapo oficialiai pripažinti psichologų bendruomenės.

Aukščiau pateikti faktai yra formalusis klinikinės psichologijos gimimas. Tačiau tikrosios klinikinės psichologijos ištakos yra žymiai gilesnės. Visais laikas žmonės sirgo ir turėjo problemų, stengėsi jas suprasti, paaiškinti ir įveikti. Daugelis klinikinės psichologijos teorijų, terapinių metodų turi savo atitikmenis senovinėse religinėse tradicijose, apeigose, ritualuose. Net ir šiandien, kai mokslas yra stipriai pažengęs į priekį, greta klinikinės psichologijos sau vietą randa įvairūs parapsichologai, užkalbėtojai, „healeriai”, magai, piktąsias dvasias išvarinėja egzorcistai. Net pačioje psichologijoje kai kurie gydymo metodai atrodo pritrenkiantys (pavyzdžiui, Rusijoje praktikuojamas alkoholizmo gydymas plakimu). Kartais darosi sunku atsirinkti, kuo tikėti, ką atmesti, ypač, kai klientas teigia, kad nuo būrėjos patarimo jam tikrai pagerėjo. Kyla klausimas, kas yra tikra?

Negaliu sakyti, kad pati sau iki galo atsakiau į šį klausimą, tačiau klinikinės psichologijos istorija padeda pamatyti svarbius pasikartojimus, iš kurių galima šio to pasimokyti, ar bent jau atsirinkti, kas man yra svarbiau. Taigi šio straipsnelio tikslas nėra pristatyti išsamią klinikinės psichologijos istorinę apžvalą (tie, kurie nuoširdžiai domisi istorija gali apie tai plačiau paskaityti kuriame nors vadovėlyje, pavyzdžiui, Trull, T.J. Clinical Psychology. (7th edt.). Wadsworth/Thomson Learning: 2005), o tiesiog parodyti požiūrio į žmogų ir jo sunkumus pokyčius. Tačiau reikia pabrėžti, kad tai mano interpretacijos. Pavadinimai, kuriais aš toliau išskiriu skyrelius, nėra įprastai naudojami aprašomiems laikmečiams apibūdinti, tai daugiau mano bandymas atskleisti pagrindinį laikmečio asmens problemų matymo metodą.

Kai žiūriu į sergantį žmogų, aš matau dievus…
Kepinski (2008) teigia: „Neperdedant galima sakyti, kad medicina prasidėjo nuo psichoterapijos. Tai būdavo užkeikimai ir paslaptingos magų apeigos, siaubingos kaukės, ritualiniai šokiai, kurie baigdavosi hipnozės transu” (321 psl.). Nepaisant tam tikrų panašumų su šiuolaikiniais gydymo metodais, archainis požiūris į psichikos sutrikimus iš esmės skiriasi nuo šiuolaikinio. Tuometinis psichikos ir kūno negalių paaiškinimas rėmėsi demonologija, tai yra tikėjimu, jog negalios atsiranda dėl priešiškos dvasios/demono apsigyvenimo žmoguje. Iš to išplaukiantis gydymo metodas buvo egzorcizmas, t.y. priešiškų dvasių išvarymas įvairiais ritualais, kurie galėjo būti intensyvios maldos, triukšmo kėlimas, bjauraus skonio gėrimų girdymas, ar net drastiški metodai, tokie kaip plakimas ar marinimas badu, kad piktai dvasiai pasidarytų kūne nebepakenčiama (Davison, Neale, 2004).
Vienas iš svarbiausių tokio požiūrio aspektų, kad liga suvokiama kaip kažkas visiškai svetimo, atskiro, kokybiškai skirtingo nuo žmogaus. Gydymas su žmogumi iš tikro neturi nieko bendro, ryšys yra tarp egzorcisto ir demono.

Kai žiūriu į sergantį žmogų, aš matau jo kūną…
Pirmas aiškus bandymas atskirti mediciną, magiją, religiją ir prietarus yra Hipokrato (460?-377? pr.Kr) darbai. Hipokratas stengėsi paneigti senovės graikų tikėjimą, kad ligos yra dievo siųstos bausmės, ir teigė, kad jų priežastys yra natūralios. Hipokratas teigė, kad už sąmonės veiklą, intelektą ir emocijas yra atsakingos smegenys, o mąstymo ir elgesio sutrikimai kyla dėl kažkokios smegenų patologijos. Taigi Hipokratas yra laikomas vienu iš pirmųjų somatogenezės teorijos atstovų. Remiantis šiuo požiūriu mintys ir veiksmai sutrinka, kai kažkas negerai yra su mūsų kūnu. Šia idėja remiasi ir šiuolaikinis biologinis požiūris, ja pagrįstas psichofarmakologinis gydymas.

Somatogenezės atveju asmuo su savo liga yra susijęs, gali ją veikti bandydamas atstatyti savo kūno funkcijas. Tai gali būti poilsis, dietos, tam tikras dienos režimas, vaistų vartojimas. Tačiau asmuo tarsi suskaidomas į dvi dalis: jis ir jo serganti dalis, kuri kelia jam rūpesčius. Gydytojas ar teikiantis pagalbą asmuo vėl gi užsiima ne visu žmogumi, o sergančia dalimi. Kaip teigia Kepinski (2008): “Gyvas individas čia tarytum iškeltas už skliaustų, tyrėjas užsiima tik tam tikru reiškiniu” (354 psl.).

Jokiu būdu nenoriu atmesti somatogenezės teorijos. Kūno funkcijos yra neatsiejamai susijusios su mūsų psichikos veikla (pavyzdžiui, tai, kad aš jaučiuosi nelaimingas, gali būti susiję ne vien su tuo, kad kažkas mano gyvenime labai ne taip klostosi, bet ir su tuo, kad aš tiesiog vartoju per daug cukraus ir kofeino). Kuo daugiau psichologas žino apie biologinius psichikos ir jos sutrikimų mechanizmus, tuo geriau jis gali bendradarbiauti su gydytojais, suprasti ir integruoti jų taikomus gydymo metodus, tuo geriau jis gali įvertinti problemos lygį, priežastis, suvokti savo galimybių ribas. Tačiau paprasto žmogaus, neturinčio didelio medicininio išprusimo, atveju, psichikos problemų paaiškinimas remiantis biologiniais pokyčiais ne daug kuo skiriasi nuo demonizmo. Kepinski (2008) rašo:

Ligonis nemano esąs nesveikas kaip visuma, nesveika tik jo dalis: širdis, kepenys “nervai” ir pan. Šitaip jis atmeta blogį nuo savęs ir suverčia kaltę atskiram organui, kuris pasidaro jam kažkoks svetimas, paslaptingas ir bloga lemiantis. […] Jie trokšta, kad gydytojas blogio priežastį pašalintų stebuklingais vaistais, hipnoze ir pan., kad išvaduotų juos iš to, kas kamuoja”. (357 psl.)

Aš nežiūriu ir nematau…
Progresyvios senovės graikų gydytojų idėjos buvo pamirštos prasidėjus Tamsiesiems amžiams (nuo II a.), kai gydytojus ir mokslininkus vėl pakeitė kunigai ir egzorcistai. Kaip nurodo Davison ir Neale (2004) pradedant tryliktuoju amžiumi Europa tapo tiesiog apsėsta idėjos apie raganas ir velnius, kurių veikla buvo bandoma paaiškinti visas socialines nelaimes ir neramumus. Psichikos ligomis sergantys žmonės taip pat dažnai buvo laikomi apsėstaisiais. Tačiau tuo pačiu laikmečiu ėmė steigtis ir pirmosios prieglaudos psichikos ligomis sergantiems žmonėms. Nuo tryliktojo amžiaus nepakaltinamumo terminas atsiranda teismo procesuose. Nepakaltinamumas buvo pripažįstamas, kai buvo įrodoma sutrikusi kaltinamo orientacija, intelektas, kasdieniniai gyvenimo įgūdžiai. Keistas elgesys dažnai buvo aiškinamas ir fizinėmis ligomis ar traumomis, taip pat emociniais šokais. Tačiau patys ligoniai dažniausiai buvo tiesiog izoliuojami, vyrauja įsitikinimas, kad psichikos ligos iš esmės yra neišgydomos.

Viena iš seniausių ir žinomiausių prieglaudų psichikos liga sergantiems žmonėms yra Bethlehem ligoninė, įkurta Anglijoje dar 1247 (iliustracijų galite rasti čia ). Sąlygos joje buvo tokios baisios, jog žodis „bedlam” tapo bendriniu anglų kalbos žodžiu, reiškiančiu suirutę, erzelį, triukšmą. Net iki XIX a. šioje ligoninėje (kaip ir daugelyje kitų ligonių), buvo pardavinėjami bilietai ir smalsuoliai galėdavo ateiti paspoksoti į „bepročius” tiesiog pramogai. To meto ligoninėse taikomi gydymo metodai taip pat buvo pakankamai drastiški: pavyzdžiui buvo tikima, kad pamišimą galima išgydyti pakankamai ligonį išgąsdinus, murkdant šaltose voniose ar gerokai nuleidžiant kraują.

Šis laikmetis nėra vien egzotiška psichiatrijos ar psichologijos istorijos dalis. Stiprus noras paneigti problemas istorijoje kartojosi dar daug kartų (pavyzdžiui nacių bandymas išnaikinti psichikos ligonius). Man atrodo, kad istoriniai pasikartojimai tik atspindi daugeliui iš mūsų būdingą norą atsiriboti nuo problemų, atskirti sergančius nuo savęs, kad mes patys jaustumėmės saugesni. Ir ne vien fizine prasme. Taip lengviau galima apsisaugoti nuo minčių, kad aš pats esu pažeidžiamas. Tačiau problemos neigimas nepadeda jos spręsti. Tai ypač gerai iliustruoja Tamsiųjų amžių trukmė – daugiau kaip 1000 metų.

Kai žiūriu į sergantį žmogų, aš matau žmogų…
Reikšmingą postūmį atsirasti šiandieniniai psichiatrijai ir klinikinei psichologijai davė Philippe Pinel (1745-1826) reforma. 1793 metais jam buvo patikėta vadovauti vienai Paryžiaus psichiatrinei ligoninei. Vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos Pinel padarė – išlaisvino ligonius iš grandinių, kuriomis jie buvo surakinti, kad būtų ramūs. Kaip teigia Davison ir Neale (2004):

…jis pradėjo elgtis su ligoniais kaip žmonėmis, o ne kaip su žvėrimis. Daugelis tų, kurie buvo visiškai nevaldomi, pasidarė ramūs ir daug lengviau prižiūrimi. Tie, kurie anksčiau buvo laikomi pavojingais, vaikštinėjo po ligoninę visiškai neketindami kurti netvarkos ar kam nors pakenkti. Šviesūs ir erdvūs kambariai pakeitė kalėjimą. Ligoniai, kurie buvo kalinami metais, netikėtai pasveiko ir buvo netrukus išrašyti namo (10psl.)

Pinel reforma neatsirado vakuume, ji buvo nuosekli populiarėjančio humanizmo pasekmė. Humanistinės idėjos plito visame pasaulyje, todėl skirtingose šalyse psichiatrinių ligoninių reformos yra siejamos su skirtingais vardais: Anglijoje – Eli Tod, JAV – Dorothea Dix. Kuo tai reikšminga? Kaip teigia Trull (2005) XIX a. vėl po truputį ėmė rastis jausmas, kad žmonės gali nuspėti, suprasti, o gal net ir kontroliuoti žmogaus psichikos būsenas, kas davė didžiulį postūmį tiek mokslo, tiek visuomenės raidai. Keisčiausia yra tai, kad lūžis įvyko būtent tuomet, kai buvo pasirinktas sunkiausias kelias – žvelgti į žmogų kaip į visumą, bandyti priimti jo elgesį, o ne jį paneigti, išdrįsti juo pasitikėti.

Taigi, kas iš to? Žemiau surašysiu žymiausias klinikinės psichologijos datas, psichodiagnostikos ir psichoterapijos srityse. Tai svarbiausi akcentai, kurie vyko per paskutinį 100 metų klinikinėje psichologijoje. Per tuos 100 metų aukščiau aprašytos keturios temos dar daug kartų sukosi ir kartojosi: pavyzdžiui, suklestėjus psichofarmakologijai, sustiprėjo somatogenezės pozicijos, atradus vaistų veikimo ribas, buvo duotas naujas postūmis psichoterapijos vystymui ir pan. Tačiau man atrodo, kad daugelio šių dalykų tiesiog nebūtų įvykę, jei kažkas ligonyje nebūtų pamatęs žmogaus. Man tai svarbu.

Žymiausios klinikinės psichodiagnostikos datos

• 1882 m. Galtono darbai.
• 1890 m. Cattell panaudoja protinio testo sąvoką.
• 1904 m. Binet pradeda kurti pirmąją intelekto skalę.
• 1905 m. Jung pradeda naudoti žodinių asociacijų metodą.
• 1913 m. Kraepelin paskelbia darbą apie diagnozes
• 1914 m. Terman adaptuoja Binet intelekto skales JAV.
• 1921 m. Projekcinio testavimo pradžia. Rorschach paskelbia monogrfiją “Psychodiagnostics”.
• 1935 m. išleidžiamas TAT.
• 1939 m. išleidžiamas pirmasis Wechsler intelekto testas.
• 1943 m. išleidžiamas MMPI.
• 1949 m. pristatoma Halstead neuropsichologinė baterija.
• 1952 m. išleidžiama pirmoji tarptautinė ligų klasifikacijos sistema DSM-I.
• 1980 m. kompiuterinių testų versijų naudojimo pradžia.

Žymiausios intervencinių metodų raidos datos

• 1895 m. Breuer ir Freud išleidžia “Isterijos studiją”.
• 1908 m. Beers pradeda psichikos higienos judėjimą.
• 1909 m . Healy įkuria vaikų konsultavimo kliniką.
• 1920 m. Watson ir Rayner aprašo baimių sąlygojimo teoriją.
• 1932 m. Moreno pristato grupinę terapiją.
• 1950 m. Dollard ir Miller išleidžia “Asmenybė ir psichoterapija”.
• 1951 m. Rogers išleidžia knygą “Į klientą orientuota terapija”.
• 1952 m. Eysenck išleidžia psichoterapijos kritiką.
• 1953 m. Skinner aprašo operantinio sąlygojimo principus.
• 1953 m. Wolpe aprašo sisteminės desensibilizacijos principus.
• 1965 m. bendruomeninės psichologijos pradžia.
• 1980 m. sveikatos psichologijos atsiradimas, trumpalaikė psichoterapija ir efektyvumo tyrimai.
• 1995 m. paskelbiamas empiriškai pagrįstų gydymo metodų sąrašas.

Klinikinės psichologijos raida Lietuvoje

• 1922 m. Kaune atkuriamas Lietuvos universitetas, pradedami rengti profesionalūs psichologai.
• 1924 m. prof.J.Blažys paskelbia straipsnį “Psichoanalizė ir psichoterapija”.
• 1931 m. įkuriama Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugija, kurioje yra prof.J.Blažio konsultavimo skyrius.
• 1935 m. išleidžiamas pirmas lietuviškas psichiatrijos vadovėlis.
• 1936 m. bolševikų centro komiteto nutarimu psichologija uždraudžiama.
• 1969 m. prof. A.Gučo iniciatyva VU atkuriama psichologijos katedra.
• 1973 m. pardedami PSO tarptautiniai tyrimai, KMU kardiologijos klinikoje įsteigiama medicininės psichologijos ir sociologinių tyrimų laboratoriją. Šioje laboratorijoje išversti ir adaptuoti daugelis pagrindinių psichologinių testų.
• 1974 m. įvedama medicinos psichologo pareigybė psichiatrinėse ligoninėse, o vėliau ir narkologinėse bei ambulatorinėse gydymo įstaigose.
• 1989 m. VU įkuriama klinikinės psichologijos katedra.
• 2000 m. VDU pradėti ruošti sveikatos psichologai.

Parengta pagal:

• Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. Abnormal psychology (9th edt.) Wiley: 2004.
• Kepinski, A. Gyvenimo ritmas. Vaga: 2008.
• Trull, T.J. Clinical Psychology. (7th edt.). Wadsworth/Thomson Learning: 2005.