Kognityvinės elgesio terapijos tikslas yra keisti  įsitikinimus apie save, kitus ir pasaulį, stiprinti savikontrolę ir ugdyti labiau priimtiną t.y. „teisingą“ (subalansuotą) mąstymą ir elgesį. Jos pagrindinis taikinys yra ryšys tarp:

• Kognicijų (ką mes galvojam)
• Afekto (ką jaučiame)
• Elgesio (ką darome)

Vienas iš kognityvinės elgesio terapijos uždavinių – išmokyti vaiką atrasti savo esminius įsitikinimus ir atpažinti klaidingas automatiškas mintis bei mąstymo klaidas, parodyti kaip tas klaidingas mintis galima keisti pasirenkant alternatyvius mąstymo bei elgesio būdus. Reikia mokyti vaiką įžvelgti sąsają tarp savo mąstymo ir problematinio elgesio, emocijų, fiziologijos, vaizduotės.

„įsitikinimai įgyjami, juos galima keisti“

Kognityvinėje elgesio terapijoje yra trys svarbūs komponentai:

• Mokomieji (edukaciniai) aspektai
• Kognityvinės technikos
• Elgesio terapijos technikos.

Mokomieji aspektai: Vaikui suprantamais terminais turėtų būt paaiškinta kognityvinės triados, schemų ir klaidingos logikos esmė. Reikia pasakyti vaikui, kad jis kartu su terapeutų suformuluos hipotezes ir tikrins jas per visą gydymo kursą. Pirmiausia mokoma atpažinti ir priimti savo jausmus. Atpažinti kylančias mintis ir su jomis susijusius įsitikinimus. Svarbiausia šiame etape, kad ne terapeutas pasakytų, o pats vaikas padarytų išvadą jog mintys veikia jausmus. Tada nuolatos vertinant ir tikrinant prielaidas ir įsitikinimus, ieškoma ir mokomasi alternatyvių kognicijų, įgūdžių. Jei vaikas turi kažkokį sutrikimą, svarbu jam paaiškinti apie tą sutrikimą jam suprantama kalba, nes vaikai dažnai jaučia kaltę gėdą ar pyktį, dėl to , kad turi psichikos sutrikimų. Taip pat svarbu išsiaiškinti kaip jis pats sau galėtų padėti arba kokiais būdais ir kur galėtų gauti pagalbą.

Kognityvinės technikos. siekiama:

1. Atrasti esminius įsitikinimus
2. Įvertinti esminius įsitikinimus ir juos patikrinti, atpažinti automatiškas mintis ir mąstymo klaidas
3. Rasti priežastis, kurios sukelia stiprias emocines reakcijas – atpažinti karštas situacijas, t.y. tas kuriose kyla nemalonūs jausmai, atsiranda pernelyg kritiškas savęs vertinimas ar klaidingos mintys.

Elgesio terapijos technikos: Naudojamos nevisavertėms, neadaptyvioms kognicijoms įvertinti ir keisti. Dažniausiai naudojamos technikos – įvairių tvarkaraščių sudarymas, eksperimentavimas, laipsniškas užduočių vykdymas, vaidmenų žaidimai, modeliavimas, repeticijos ir t.t. Pirmiausia siekiama perskirstyti vaiko kasdieninę veiklą ir padėti jam susidaryti kasdieninės veiklos tvarkaraštį taip, kad sumažėtų nemalonių užsiėmimų. Vaiko prašoma įvertinti, kurie užsiėmimai jo kasdieninėje  veikloje jį džiugina ir sukelia pasididžiavimo jausmą. Proceso eigoje yra eksperimentuoja – patikrinama ar tai kas įvyko, yra panašu į taiko buvo tikėtasi. Užduotys dažniausiai suskirstomos į mažus žingsnelius nuo lengviausio iki sunkiausio, kad būtų lengviau jas atlikti. Šituos žingsnelius galima nueit tiek vaizduotėje tiek realybėje. Visos namų užduotys turi būt kruopščiai aptariamos.

Tiek jaunesniems tiek vyresniems vaikams svarbus tėvų, globėjų, mokytojų paskatinimas. Vyresniems vaikams naudojamos paskatinimo formos:

• Kognityvinės (pagyrimai)
• Materialinės (trokštamo daikto įsigijimas)
• Ypatingų užsiėmimų ( nuėjimas į koncertą)

 

Jaunesniems vaikams vienas iš paskatinimų galėtų būt trumpalaikės sutarties sudarymas, skiriantis taškus, saulutes, žvaigždutes, pliusiukus ir t.t. už gerą elgesį.

Kognityvinės elgesio terapijos ypatumai, dirbant su jaunesniais vaikasi

Kognityvinė elgesio terapija gali būt taikoma asmenims, kurie geba pastebėti, identifikuoti, įvertinti ir sukurti alternatyvius mąstymo būdus.  Terapijos procese reikalingas tam tikras kognityvinis brandumas, sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, įvertinti įvykius iš įvairių perspektyvų. Teigiama, kad terapija sėkmingai vykdoma nuo 7 metų. Prieš taikant šią terapiją jaunesniems vaikams, reikia:

•  
  1. Įvertintai vaiko pažintines funkcijas
  2. Pateikti užduotį pagal amžių. Vaikams 7 – 12m. Vertėtų pateikt labai aiškias ir konkrečias užduotis.
  3. Abstrakčias kategorijas reikia paaiškinti paprasta, aiškia kalba, pvz: kalbantis apie pyktų, galima jį pavadinti išsiveržusiu ugnikalniu. Kalbantis apie automatiškas mintis gali sakyt, jog jos tarsi kasetė, kuri sukasi galvoje. Jei vaikui reikia išaiškinti apie fiziologinį atsaką galima žaist kareivėliais – vadas (smegenys) komanduoja kareiviams (kūnui, įvairiems organams), o šie vykdo įsakymus (širdis palaka greičiau). Piešimas taip pat labai padeda.

Kalbantis su vaiku, skatinant jį reikšti savo mintis apie jam nutikusius įvykius, jo elgesį, vaikas mokomas savsitabos. Įvykių gilinimasis į situaciją padeda vaikui pačiam suprasti įvykių esmę. Pvz: erzinamam vaikui atrodo, kad kiti vaikai jo nekenčia, todėl jis mušasi. Tačiau gilinantis į situaciją, jam paaiškėja, kad klasėje yra keletas berniukų, kurie erzina visus vaikus.

Svarbus tėvų vaidmuo: Jie gali dalyvauti vaiko kognityvinės elgesio terapijos kurse, tada jei atlieka terapeuto, kliento ir pagalbininko vaidmenis. Atlikdami pagalbininko vaidmenį tėvai padeda perkelti naujus įgūdžius į namų aplinką. Atlikdami terapeuto vaidmenį – turi būt gana aktyvūs ir stebėti, kaip vaikas pritaiko naujus kognityvinius įgūdžius. Tėvai skatinami kartu su vaiku aptarti ir išsiaiškinti problemas, pabandyti jas kartu spręsti. Patys tėvai išmoksta naujų elgesio įgūdžių ir suranda naujų savo problemų sprendimų būdų.

Terapijos sunkumai:

Vaikai gali būt nesuinteresuoti, nemotyvuoti šiam procesui, tada terapeutas pirmiausia turi stiprinti motyvaciją ir tiesiog eksperimentuoti taikant kognityvinę elgesio terapiją. Vaikui duodama daug teigiamo pastiprinimo, jo aktyviai klausomasi.

Kartais iškyla bendravimo problemos dėl vaikų uždarumo ir pasyvumo, tada terapeutui reikia pasitelkt kūrybiškumą. Įvairių kortelių, paveikslėlių, figurėlių, žaidimų naudojimasis sudomina vaikus. Kartais vaikai vengia kalbėtis apie save, bet gana lengvai kalba apie save kaip apie trečią asmenį žaidimų metu. Kartais padeda retoriniai klausimai, kai užduodami atviri klausimai ir pateikiama keletą atsakymo variantų. Svarbu naudoti tinkamus žodžius, nes vaikai labai neigiamai vertina tokius pasakymus, kaip pvz: „namų darbas“ geriau tai pavadintume išbandymu ar eksperimentu. Prašant pildyti dienoraštį reikia leisti pasirinkti pildymo formą, nes pavyzdžiui berniukams labiau patinka kompiuteriu pildyti.

Pradinis terapijos etapas:

1. Užmegzti ir palaikyti terapinį bendradarbiavimo ryšį su vaiku.
2. Kuo suprantamiau paaiškinti vaikui apie jo sutrikimą, kad būtų sumažintas jo nerimas ir būkštavimai
3. Padėti vaikui susipažinti ir atskirti savo jausmus, suprasti ryšį tarp minčių, jausmų ir elgesio.
4. Supažindinti vaiką su kognityvinio modelio samprata.
5. Padėti vaikui atpažinti automatiškas mintis ir susieti jas su jausmais ir elgesiu.

Šiame etape vyresniam vaikui galima pasiūlyti rašyti terapijos dienoraštį, kuriame jie aprašinėtų terapijos eigą, sėkmes ir nesėkmes. Jaunesniems galima pasiūlyti paprastesnį, linksmesnį dienoraštį su veidukais, kad jie nuspalvintų savo nuotaiką ir t.t. 

Per pirmą susitikimą reikėtų leisti vaikui apsiprasti. Iš pradžių rekomenduojama pasikalbėti neutraliomis, bet vaikui aktualiomis temomis. Per pokalbius reikia turėti kantrybės, nepertraukinėti vaiko, kalbėti paprastai, jam suprantamais žodžiais. Reikia stengtis prisitaikyti prie vaiko vartojamų sąvokų, atsakyti į jo užduodamus klausimus.

 Siekiant vaiko saugumo, reikia nustatyti aiškias laiko ir elgesio ribas. Tai reikalinga vaiko asmenybei ir savireguliacijai formuoti, kad jis pajustu atsakomybę už savo elgesį ir sprendimus.

Elgesio terapijai reikalingas direktyvumas bet ne autokratiškumas, todėl terapijos procese reikia parodyti vaikui, kad jį suprantate, priimate tokį koks jis yra. Reikia kartu su vaiku ieškoti terapijos taikinių, leisti jam būti aktyviam terapijos procese. Nereikėtų ilgų aiškinimų ir atsakymų, o duoti teigiamą grįžtamąjį ryšį, kai tik pastebimas bet koks teigiamas poslinkis.

Jau pačioje pradžioje vaikui naudinga paaiškinti, kas yra kognityvinė elgesio terapija, koks jos tikslas, kokią naudą duos vaikui, kiek tai galėtų trukti, kada ji pasibaigs, aptart namų užduočių reikšmę.

 

Terapijos pradžioje vaikui sunku atskirti automatiškas mintis nuo įsitikinimų, todėl riekia nuolat skirti užduotis, padėsiančias vaikui atpažinti automatiškas mintis ir atrasti esminius įsitikinimus, bei  skatinti jas atlikti ir namie.

„NA IR KAS METODAS“

• Išsirinkti mintį, kuri tau neduoda ramybės, ir nuolat savęs klausti „ na ir kas ? jei tai ir būtų tiesa, ką tai pasakytų apie mane“.
• Kartoti šį klausimą tol, kol atrasi savo esminį įsitikinimą.

 

 

Kai jau vaikai atranda savo esminius įsitikinimus, kitas žingsnis yra juos patikrinti ar jie yra teisingi. Reikia ieškoti įrodymų, kurie paneigtų esminį įsitikinimą.

 Pavyzdys:

Petras  buvo įsitikinęs,   kad jis  blogas žmogus.  Jis galvojo,  kad aplinkiniai  visada dėl jo nesmagiai jaučiasi, kad jis visada ką nors ne taip padaro ir visada yra dėl to baudžiamas. Vieną dieną Petras rašėsi į savo dienoraštį kiekvienos pamokos įvykius. Jis turėjo ieškoti įrodymų, kurie paneigtų jo įsitikinimą, tad jis žymėjosi visus gerus atsiliepimus apie save. Dienos pabaigoje Petro dienoraštis atrodė šitaip:

• Matematika – mokytoja mane pagyrė už tai, kad paruošiau namų darbus.
• Anglų k. – nieko.
• Biologija  –   mokytojas   tris  kartus  per pamoką  mane pagyrė  už  teisingus  atsakymus   ir
• pasidžiaugė mano gera nuotaika.
• Istorija – nieko.
• Lietuvių k. – nieko.
• Draugai – po pamokų Arūnas vėl pasikvietė mane į svečius.

Dienos pabaigoje Petras pažiūrėjo į savo dienoraštį. Jis nė karto nenusižengė ir kai kurie žmonės gerai apie jį atsiliepė, o Arūnas po pamokų pasikvietė į svečius.

Pačiame įsitikinimų keitimo procese yra keletas reikšmingų momentų, pradėti reikėtų nuo klaidingų automatiškų minčių. Pirma,   vaikas  yra  mokomas  ieškoti  alternatyvų  klaidingoms  automatiškoms  mintims   Šis ieškojimas turėtų perteikti vaikui mintį, kad klaidingai galvoti išmokstama ir galima „atsimokyti” galvoti naudingiau. Antra,  reikia nuolatos su vaiku aptarti, įvertinti terapijos proceso eigą ir suteikti jam grįžtamąjį ryšį, panaudojant paties vaiko vartojamus pasakymus. Atradus esminį įsitikinimą, svarbu apie jį kalbėti naudojant tokius žodžius pasakymus, kuriuos vartoja pats vaikas, nes tuomet pakeičiamos vaiko kognityvinės schemos ir pasikeitimai įvyksta daug  gilesniu  lygmeniu.  Trečia, nereikia tyrinėti visų klaidingų automatiškų minčių, o tik tas, kurios sukelia daugiausiai nemalonių jausmų ir yra dažniausiai pasikartojančios – tokios yra karštos mintys. Ketvirta, žmonės turi ir naudingų įsitikinimų, kurie yra teigiami, racionalūs, realistiški, padedantys spręsti gyvenimiškas  problemas,  ir jais  naudojasi,  iki yra sužadinanti  nenaudingi  esminiai įsitikinimai. Todėl ir naudingus įsitikinimus reikia aptarti, parodyti kyuo jie pranašesni už nenaudingus. Penkta, reikia nuolatos tikrinti ir vertinti įsitikinimus, naudojantis vertinimo skale.

 

Naujų kognityvinių įgūdžių ieškojimas. Reikia:

• Prasiblaškyti
• Padrąsinti save
• Sustabdyti klaidingas mintis
• Ištirti savo mintis
• „išmesti“ klaidingas mintis
• Ieškoti teigiamų dalykų

 

Naujų elgesio formų ieškojimas ir išbandymas

Pradėti reikėtų nuo vaiko  tvarkaraščio keitimo, įtraukiant į jo veiklą kuo daugiau jam patinkančių malonių užsiėmimų. Vyresni vaikai gali susidaryti mėgstamų užsiėmimų sąrašą, išvardydami juos nuo lengviausių iki sunkiausių. Svarbu nuolatos skatinti vaiką kuo aktyviau siekti sėkmės . Rašydamas jausmų ir veiksmų dienoraštį, vaikas stebi savo jausmus, veiksmus, vertina nuotaiką. Tai padeda jam atpažinti tam tikras elgesio formas, kurios kartojasi tam tikrais momentais  ir sukelia stiprius nemalonius jausmus. Pastebėjęs tai vaikas galės planuoti savo veiklą taip, kad išvengtų itin stiprių nemalonių jausmų.

Terapijos procese daug eksperimentuojama.  Svarbu vaikui perteikti mintį, kad tai yra eksperimentas ir jo atlikimas jau yra sėkmė, nepriklausomai nuo pasekmių.

 

Viduriniame terapijos etape terapeutas darosi vis pasyvesnis ir skatina vaiką siekti norimų permainų. Reikia parodyti vaikui, kad jis pats sugeba užduoti sau klausimus, surasti įrodymus, vertinti mintis ir įsitikinimus. Tam labai padeda klausimas „ką mes jau pasiekiame?“. Aptariama, ko vaikas išmoko, kaip sekasi, kur slypi nesėkmės ir sunkumai. Namų užduotys, dienoraščių, tvarkaraščių rašymas padeda vaikui įsisąmoninti mintį, kad ir jis pats sau galėtų padėti.

Taigi reiktų leisti vaikui pačiam pasirinkti alternatyvius elgesio būdus, tačiau galima jam jų pasiūlyti kuo daugiau.

Baigiamasis terapijos etapas: Svarbu priminti, kad baigiamajame terapijos etape reikšmingi išlieka tiek pradinio, tiek viduriniojo etapo uždaviniai (grįžtamojo ryšio svarba), tačiau pagrindinis dėmesys dabar skiriamas vaiko naujų įgūdžių taikymui už terapijos ribų (namie, mokykloje). Šiame  etape vaikas yra  aktyvus dalyvis tiek  per sesijas,  tiek tarp jų.   Jis  turėtų pats aktyviai aptarinėti terapijoje iškylančius sunkumus. Terapijos proceso aptarimas – pasiektų tikslu, nesėkmių įvertinimas parodo, ar vaikas perėmė kognityvinį modelį, ar galės savarankiškai jį taikyti, ar gebės pats spręsti problemas bei ieškoti naujų savo problemų sprendimo būdų. Tiek terapeutas,  tiek vaikas šiame etape pateikia terapijos proceso vertinimus.  Kartais vaikai nerimauja, ar galės dirbti savarankiškai, todėl jiems reikalinga emocinė parama. Jų nerimą galima įvertinti kaip nenaudingus įsitikinimus, atrandant tą patvirtinančių įrodymų.  Baigiamajame terapijos etape skatinkite vaiką kuo daugiau aptarinėti terapijos procesą ir patys vaiką kuo daugiau padrąsinkite, akcentuokite tas situacijas, kai vaikas priėmė tam tikrą sprendimą. Vaikui atliekant kokią nors veiklą, subtiliai leiskite pasijusti nugalėtoju. Tai ypač tinka jaunesniems vaikams.

Įvairios metodikos naudojamos spręst problemas

1. Galima panaudoti „septynių žingsnių metodika“:

Žingsniai                                                         klausimai ar veiksmai

Problemos nustatymas                                                    Dėl ko aš susirūpinęs?

Tikslo pasirinkimas                                                         Ko aš siekiu?

Alternatyvų ieškojimas                                                    Ką galiu padaryti?

Pasekmių numatymas                                                      Kas gali nutikti?

Sprendimo priėmimas                                                     Koks mano sprendimas?

Pritaikymas                                                                     Daryk tai dabar

Įvertinimas                                                                      Ar tai padeda?

2.“ARBA“

 Probleminis elgesys: mergaitė mušasi nes ją erzina

Pasiūlymas tą problemą išanalizuoti tokiu būdu

Ką aš galiu padaryti	Geros pasekmės	Blogos pasekmės
Muštis su jom kiekvieną kartą, kai jos prasivardžiuoja. ARBA	Pasijusčiau geriau	Sulaukčiau dar blogesnių pasekmių. Gal sužinotų ir mano tėvai. Jos taip pat gali man trenkti
Pasakyti mokytojai. ARBA	Mokytoja su jomis pasikalbėtų ir išvengčiau blogų poelgių	Jos gali mane erzinti dar labiau už tai, kad pasiskundžiau mokytojai. Galiu reikiamu metu ir nerasti mokytojos.
Ignoruoti jas. ARBA	Jeigu aš nereaguosiu, joms gal tai atsibos	BET AŠ NEGALIU TO DARYTI, nes jos mane labai nervina
Laikytis atokiau nuo jų per pertraukas. ARBA	Jos negalės manęs erzinti. Aš išvengsiu blogų poelgių. Galbūt jos susiras kokį kitą užsiėmimą	Tai ne visada bus lengva. Jos gali manęs ieškoti

 

3. Primink sau, ką darai

Būna situacijų, kai, nors ir žinai geriausią savo problemų sprendimo būdą, grįžti prie įprastų ir pamiršti savo naujus planus. Jei taip nutinka, tau reikia atrasti būdą, kuis tau primintų, kad turi naudotis naujuoju planu..

Pavyzdys:

Ignas kiekvieną dieną mokykloje gaudavo pastabų už tai, kad nuolat krapštinėdavo savo penalą. Jis norėjo atsikratyti Šio įpročio, todėl apgalvojo, kaip geriausiai būtų galima tai padaryti. Jis nusprendė, kad nustotų krapštinėti savo penalą, jeigu atsisėstų ant savo rankų, kai šios būna laisvos, pavyzdžiui, mokytojai kalbant. Taip pat Ignas susitarė su savo mokytoja, kad ji lengvai palies jo petį, jeigu jis kartais užsimirštų. Be to, Ignas nusprendė, kad laikys savo penalą kuprinėje, o ne ant stalo. Jis prilipdė prie jo lapelį, ant kurio buvo užrašas „įdėk mane į kuprinę”, kad tai padėtų jam prisiminti.

4. „Pakeisti pabaigą“:

Pasirink tylų laiką ir pasistenk kuo detaliau apgalvoti savo problemą:

• Kaip įmanoma smulkiau apibūdink savo situaciją.
• įsivaizduok, kokie žmonės ten bus.
• Pagalvok apie tai, kas vyksta ir kas yra sakoma.
• Įsivaizduok save sėkmingai priimantį/-čią savo naują sprendimą.
• Nepamiršk savęs apdovanoti ir pagirti už ta”, kad taip sėkmingai išsprendei

5. Suvaidink savo probleminę situaciją

Naudinga treniruoti naujus įgūdžius, suvaidinant savo problemines situacijas su draugais. Pasistenk situaciją atkartoti kiek įmanoma realiau, apgalvok, kas ten dalyvautų, kas būtų aptariama ir kokios būtų reakcijos. Išbandyk skirtingus sprendimus ir patikrink, kas geriausiai suveiktų. Problemos suvaidini mos gali būti gana smagus užsiėmimas, o keitimasis vaidmenimis tau padės iš draugų išgauti įdomių patarimų.

6. „Pravesk” save

Kitas   naudingas   budos   išmokti   spręsti  problemas  yra  pasiklausti,   kaip   sprendžia  savo problemas tie, kurie galvoja, kad jiems sekasi:

• Paprašyk, kad jie pasakytų, ką jie daro.
• Stebėk, kaip jie tai daro.
• „Pravesk” save pro savo problemą.

Šitas būdas gali būti labai naudingas spręsti toms problemoms, kurios dažnai nutinka. 

pavyzdys

Mikas labai nerimaudavo, kai susitikdavo su draugais, nes dažnai nežinodavo, apie ką su jais kalbėti. Jo draugas Šarūnas buvo labai populiarus ir, rodos, visada žinodavo, ką reikia sakyti, taigi Mikas paprašė jo pagalbos. Šarūnas pasakė, kad kiekvieną rytą, kai ateina į mokyklą, jis prieina prie draugų grupės, pasisveikina ir kalba apie ką nors, kas galėtų juos sudominti, pavyzdžiui, apie sporto rungtynes, kurias matt per televizorių praeitą vakarą. Vieną rytą Mikas ėjo į mokyklą kartu su Šarūnu ir, kai jie buvo netoli mokyklos, Šarūnas pasakė, ką planuoja daryti, o Mikas stebėjo jo veiksmus. Kitą dieną, kai Mikas nuėjo į mokyklą, jis mintyse apgalvojo tai, ką ketino daryti: „Aš praeisiu pro žaidimų aikštelę, prieisiu prie Tomo ir Aido, pasisveikinsiu ir paklausiu, ar jie matė, kas nutiko   mūsų   mėgstamiausio   serialo   vakarykštėje   serijoje”.   Mikas   tai  padarė   ir  buvo patenkintas,   kai pastebėjo,  jog  netrukus  buvo  besišnekąs  su  draugais.   Kitą dieną jis  vėl apmąstė, ką ketina daryti, ir po kelių kartų Mikas tai darė jau nebegalvodamas.

 

7. Reiktų vaikui padaryti/pasakyti tokią atmintinę:

Atmink:

• Neskubėk – išmok sau pasakyti SUSTOK, PLANUOK, PIRMYN.
• Pagalvok apie skirtingus savo problemos sprendimo būdus.
• Pagalvok apie kiekvieno sprendimo pasekmes.
• Viską pasvėręs/usi, pasirink geriausią sprendimą.
• Paprašyk, kad kas nors, kam, jo manymu, sekasi, tau pasakytų, ką jis daro. tada stebėk jos veiksmus ir „pravesk” save.
• Atrask būdų sau priminti, kaip naudoti savo planu.

Baigiamasis terapijos etapas:

Svarbu priminti, kad baigiamajame terapijos etape reikšmingi išlieka tiek pradinio, tiek viduriniojo etapo uždaviniai (grįžtamojo ryšio svarba), tačiau pagrindinis dėmesys dabar skiriamas vaiko naujų įgūdžių taikymui už terapijos ribų (namie, mokykloje). Šiame  etape vaikas yra  aktyvus dalyvis tiek  per sesijas,  tiek tarp jų.   Jis  turėtų pats aktyviai aptarinėti terapijoje iškylančius sunkumus. Terapijos proceso aptarimas – pasiektų tikslu, nesėkmių įvertinimas parodo, ar vaikas perėmė kognityvinį modelį, ar galės savarankiškai jį taikyti, ar gebės pats spręsti problemas bei ieškoti naujų savo problemų sprendimo būdų. Tiek terapeutas,  tiek vaikas šiame etape pateikia terapijos proceso vertinimus.  Kartais vaikai nerimauja, ar galės dirbti savarankiškai, todėl jiems reikalinga emocinė parama. Jų nerimą galima įvertinti kaip nenaudingus įsitikinimus, atrandant tą patvirtinančių įrodymų.

Baigiamajame terapijos etape skatinkite vaiką kuo daugiau aptarinėti terapijos procesą ir patys vaiką kuo daugiau padrąsinkite, akcentuokite tas situacijas, kai vaikas priėmė tam tikrą sprendimą. Vaikui atliekant kokią nors veiklą, subtiliai leiskite pasijusti nugalėtoju. Tai ypač tinka jaunesniems vaikams.