Parengė: Alicija Volyniec
Egzistencinis požiūris susitelkia ties pasirinkimų laisve savam gyvenime formavimu. Moko, kad kiekvienas yra atsakingas už savo pasirinkimus. Žmogus būdamas laisvas rinktis pats sprendžia kuo jis taps, ką jis veiks, kaip realizuos save. Kiekvieno asmens unikalumas suformuoja savą, unikalią asmenybė. Formavimo etapas prasideda jau ankstyvoje vaikystėje.
Asmenybės sutrikimus tiria ir analizuoja psichoanalizės, humanistinės, socialinės ir kitų šiuolaikinės psichologijos krypčių atstovai. Analizuodami asmenybės sutrikimus psichiatrai ir psichoterapeutai bando išskirti medikamentinius ir terapinius gydymo būdus bei pateikti išsamią įvairių sutrikimų klasifikaciją.
Kiekvienas asmenybės sutrikimas turi konkrečių vienodų ir skirtingų t.y. būdingų tik tam sutrikimui simptomų tačiau, kai asmenybės sutrikimą papildo kitas psichikos sutrikimas, požymių komponentas tampa daug sudėtingesnis, todėl tampa sunku nustatyti tinkamą diagnozę. Šiame darbe norėčiau pristatyti ir išanalizuoti ryškiausiai psichikos sveikatai pavojingus su itin ūmiais simptomais ir dažniau pasitaikančius asmenybės sutrikimus, kuriems vis ieškomi nauji gydymo ir pagalbos metodai. Click to continue »
Parengė: Viktorija Januškaitė
Asmenybės sutrikimas – tai visuma stabilių asmenybės bruožų, kurie trikdo žmogaus prisitaikymą prie aplinkos sąlygodami socialinės, darbinės veiksenos sutrikimus arba subjektyvų distresą.
Bendriausia asmenybės sutrikimų klasifikacija – O.Kernbergo:
Parengė: Lina Morkytė
Asmenybės sutrikimas – tai ryškus asmens charakterio struktūros ir elgesio tendencijų sutrikimas, apimantis kelias asmenybės pasireiškimo sritis ir beveik visada susijęs su didesniais asmeninio ir socialinio funkcionavimo sunkumais. Click to continue »
Asmenybės sutrikimas – tai visuma stabilių asmenybės bruožų, kurie trikdo žmogaus prisitaikymą prie aplinkos sąlygodami socialinės, darbinės veiksenos sutrikimus arba subjektyvų distresą. Vienas pitmųjų asmenybės sutrikimų paplitimo tyrimų buvo Esseno-Mollerio tyrimas 1956 metais, kuriuo nustatyta, kad asmenybės sutrikimai būdingi 29% vyrų ir 19% moterų. Tačiau vėliau, keičiantis diagnostikos kriterijams ir tobulėjant tyrimo metodams, šių sutrikimų paplitimo rodikliai ėmė mažėti. Jau 1963 metais (Leightonas) aptiko, kad jų turi tik 7% vyrų ir 6% moterų. Šį kiekybinį pokytį lėmė dar ir tai, kad kai kurie sutrikimai buvo išbraukti iš asmenybės sutrikimų sąrašo. Paskutinis, labai didelis ir laikomas labai patikimu, tyrimas buvo atliktas 1986 metais (Casey, Tyrer). Tyrimo rezultatai nurodė, kad asmenybės sutrikimai būdingi apie 2% pasaulio gyventojų. Click to continue »
Karlas Gustavas Jungas (1875 – 1961) – šveicarų psichologas, analitinės psichologijos kūrėjas, filosofas. K. Jungas išvystė Z. Froido psichoanalizinę teoriją, įvesdamas kolektyvinės pasąmonės ir archetipo sąvokas. Click to continue »
Prisirišimo teorija
Šios teorijos pradininkas Bowbly teigė, kad tarp besirūpinančio asmens (tėvų, globėjų) ir vaiko gali būti skirtingo tipo ryšys, kuris skirtas tam, kad reguliuotų vaiko emocinį patyrimą ir elgesį. Iš evoliucinės perspektyvos artimų santykių formavimas yra tam, kad suteiktų saugumą ir apsaugą, kurie automatiškai padidina kūdikio išgyvenimą (Bowbly, 1696). Ainsworth ir jos kolegos atlikę tyrimą nustatė keturis prisirišimo stilius: saugus, nerimastingas – ambivalentiškas, vengiantis, dezorganizuotas. Vaikai su saugiu prisirišimo stiliumi pasitikinčiai tyrinėja aplinką esant negrėsmingoms sąlygoms, ir kai būna susikrimtę (atskyrimas nuo prisirišimo asmens) ieško kontakto su jam svarbiausiu, juo besirūpinančiu asmeniu ir yra greitai nuraminami to kontakto pagalba. Tokie vaikai suvokia savo globėjus kaip patikimus saugumo šaltinius, kaip prieinamus ir reaguojančius. Tokie besirūpinančiojo ir vaiko santykiai turi saugumo pagrindą dėl kurio vaikas jaučiasi saugus grįžti paguodai ir nusiraminimui, kai tyrinėjimas tampa stipriai keliantis nerimą. Nerimastingi-ambivalentiški kūdikiai netyrinėja aplinkos ir lieka prie savo prisirišimo asmens. Jie parodo didelį sujaudinimą, kai yra atskiriami. Kai vėl susitinka su prisirišimo asmeniu, jei vengia kontakto ir priešinasi bet kokioms pastangoms būti paguostam, nuramintam. Jie suvokia prisirišimo figūrą kaip arba nesureaguojančia arba kaip nepastoviai prieinamą. Globėjai turbūt yra nepatikimi nuraminimo šaltiniai streso metu, palikdami kūdikį nerimauti ar jo saugumo poreikis bus patenkintas. Vengiančio prisirišimo stiliaus kūdikiai rodo abejingumą prieš ir po atskyrimo (Ainsworth, 1985). Jie vengia savo prisirišimo asmens po jo grįžimo. Tokiuose santykiuose vaiko saugumo ir paguodos poreikiai greičiausiai buvo atmesti ir atstumti. Tokia vaiko reakcija parodo jo suvokimą, kad bet koks bandymas būti paguostu, nuramintu bus atstumtas, ir dėl to vaikas vengia kontakto. Dezorganizuotas prisirišimo stilius apibūdina kūdikius, kurie parodo tiek ambivalentiško, tiek vengiančio elgesio stiliaus bruožus. Click to continue »
Šiame darbe aptariamos tarpasmeninės psichoterapijos taikymo galimybės ir principai gydant ribinės asmenybės sutrikimą turinčius asmenis. Aptariama, kas yra tarpasmeninė psichoterapija ir ribinės asmenybės sutrikimas, kodėl tarpasmeninė psichoterapija tinka gydyti ribinės asmenybės sutrikimą turinčius asmenis. Pabaigoje apibūdinamos individualios ir grupinės tarpasmeninės psichoterapijos formos. Click to continue »
Asmenybė – tai konkrečiam žmogui būdingos mąstymo, elgesio ir jausmų tendencijos, kurios lemia gan stabilius būdus, kuriais bendraujama su kitais žmonėmis bei reaguojama į gyvenimo iššūkius.
Asmenybės sutrikimų kategorija yra viena iš labiausiai kritikuojamų ir diskutuotinų, nes riba, tarp keistos, bet dar „nesutrikusios” asmenybės ir asmenybės sutrikimo yra gana neaiški. TLK-10 apibrėžia esminius požymius, kurie išskiria asmenybės sutrikimą nuo normaliai funkcionuojančios asmenybės: Click to continue »
