Naujosios psichoanalizÄ—s kryptys

GintÄ—, 2008-09-25

Pagrindiniai pokyčiai, lyginant naująsias su klasikine pscihoanalitine kryptimi:

  • Susitikimų skaičius sumažėjo nuo 5 iki 3 per savaitÄ™, visas gydymas gali trukti iki 1,5 metų.
  • Terapeutas sÄ—di prie stalo prieÅ¡ais pacientÄ…, o ne už paciento.
  • Pastebima daugiau lankstumo: terapijose nebÅ«tinai naudojamas laisvųjų asociacijų metodas, sapnų analizÄ—.
  • KlasikinÄ—je analizÄ—je bendraudavo tik terapeutas ir pacientas, dabar įtraukiami Å¡eimos nariai. Netgi bendraujama su Å¡eima kaip su vienetu.
  • Mažiau kreipiama dÄ—mesio į vaikystÄ™ ir koncentruojamasi į čia ir dabar.
  • Lengviau prieinama psichoterapija: priimami vyresnio amžiaus žmonÄ—s, mažumų atstovai, kurie anksčiau nebuvo konsultuojami.

 Mentalizacijos teorija (1990 m.):

Atsiradimas siejamas su P. Fonagy bei bendradarbiais Mary Target, Georg Moran, Miriam ir Howard Steel‘ai  ir kiti. Dirbdami kūdikių ir vaikų tyrimų srityje jie pastebėjo, jog vaiko prisirišimo sėkmė priklauso nuo to, kiek globėjas supranta vaiko psichikos būkles ir įvertina jas kaip savo paties psichikos būkles ( t.y jausmai, troškimai, fantazijos, apmąstymai). Manoma, kad globėjai tokį sugebėjimą įgauna bendraudami su savo tėvais. Mentalizacijos pradžia yra ankstyvieji santykiai su prisirišimo objektu, kuris turi sukurti tokią aplinką, kurioje savo ir aplinkinių psichikos būklių pažinimas padeda formuotis mentalizacijos struktūroms. Skiriami 2 struktūrų kūrimo tipai:

1. biosocialinės reakcijos – ankstyviausios tėvų (ypač motinos) reakcijos į vaiko biologinę būklę. Pirmiausiai vaikas siekia pojūčio, kad jis gali kontroliuoti prisirišimo objektą. Antra, matydamas tėvų reakcijas, vaikas ima suvokti, jog jausmai gali būti valdomi, atpažįstami kitų. Taigi motinos reakcija ne tik padeda vaikui įgyti jausmų reguliavimo patirtį, bet ir pažinti, kaip tie jausmai gali veikti bendravimą su aplinka.

 2. funkcionavimo būdų integracija – formuojama vaiko refleksinė funkcija, atspindinti jo supratimą apie vidinės ir išorinės realybės santykį. Vaikas naudoja 2 būdus pažinti pasaulį ir santykį su aplinka išreikšti.

  • Tapatusis psichikos funkcionavimo bÅ«das. Atspindi ankstyvoje vaikystÄ—je pastebimÄ… iÅ¡orinio ir vidinio pasaulio lyginimÄ…: kas egzistuoja vidiniame pasaulyje, turi egzistuoti ir iÅ¡orÄ—je ir atvirkščiai. Taigi, vaikas mano, kad viskas, apie kÄ… jis galvoja ir fantazuoja, visiÅ¡kai atitinka realybÄ™.
  • Tariamasis psichikos funkcionavimo bÅ«das. Formuojasi tinkamos motinos biosocialinÄ—s reakcijos dÄ—ka. SÄ—kmingai atspindÄ—ti vaiko jausmai su kuria prielaidÄ…, kad emocijas galima suvaldyti ir perdirbti vidiniame pasaulyje. Naudojant žaismingÄ… požiÅ«rį į jausmus, fantazijas, grÄ—smingas situacijas vaikui padeda suprasti, jog neigiamus jausmus, baugias situacijas galima perdirbti žaidžiant. Be abejo, neigiamus jausmus padeda sumažinti motina, reaguojanti Å¡ypsena į grÄ—smingus jausmus. Maždaug 4 metų vaikas ima integruoti abu psichikos funkcionavimo bÅ«dus, įvertindamas save ir aplinkinius psichikos bÅ«klių požiÅ«riu. Vaikas sugeba suprasti, kad psichikos bÅ«klÄ—s tÄ—ra reprezentacijų pasekmÄ—, todÄ—l jos gali bÅ«ti lanksčios ir keistis pagal aplinkybes.

Pagal autorius, mentalizacija laikoma svarbiausiu psichikos reiškiniu ir žmogaus raidos pasiekimu, nes:

  1. ji įgalina vaiką vertinti aplinkinius, jų elgesį kaip prasmingus ir prisitaikyti prie tokio vertinimo savo jausmais ir mintimis, tai padeda prognozuoti žmonių veiksmus ir mažint priklausomybę nuo jų;
  2. padeda atskirti vidinę ir išorinę realybes, suvokti, jog išorinės realybės vertinimas nebūtinai ją tiksliai atspindi – padeda lanksčiai vertinti aplinką;
  3. aiškus kito asmens psichikos būklių suvokimas lengvina bendravimą;
  4. padeda pasiekti aukščiausią intersubjektyvumo lygį, teikiantį galimybes giliau ir prasmingiau bendrauti su žmonėmis.

Psichopatologija

  • TÄ—vams nereaguojat į vaiko reakcijas arba perduodant jam nerimÄ…, palaipsniui iÅ¡moko atskirti vaiko vidinio ir iÅ¡orinio pasaulio iÅ¡gyvenimus, nors didesnio vieno iÅ¡ psichikos funkcionavimo bÅ«dų neįgyja. Nors toks žmogus subrÄ™sta, tačiau neturi stabilios refleksinÄ—s funkcijos, todÄ—l greitai įtiki iÅ¡orinio pasaulio ir vidinių iÅ¡gyvenimų tapatybe arba bando pabÄ—gti nuo jų į fantazijų pasaulį.
  • Neryžtingi tÄ—vai, neprognozuojamomis reakcijomis skatina chaotiÅ¡kÄ… vaiko vidinio pasaulio pojÅ«tį, verčiantį atsiriboti nuo iÅ¡orinÄ—s realybÄ—s, introjektuojant motinÄ… kaip svetimÄ… objektÄ…. Taip vaikas skatinamas bÄ—gti nuo realybÄ—s į psichozines fantazijas ar paranojiÅ¡kas projekcijas.
  • TÄ—vų nesugebÄ—jimas reflektuoti trukdo kurtis stabiliai savasties struktÅ«rai, nes nesuvokiama riba tarp vidinio ir iÅ¡orinio pasaulio, nyksta savasties ribos, o tai skatina projekcinÄ—s identifikacijos gynybos mechanizmų raidÄ…. Tai atsispindi ribinÄ—s, psichozinÄ—s asmenybÄ—s apibÅ«dinimÄ….

Terapija

Gydant ribinius pacientus skiriamas toks pats dėmesys, kokį skiria tėvai, t.y., atsižvelgiant į tapatųjį psichikos funkcionavimą, pabandyti parodyti, kad jis neatitinka tikrovės. Daug dėmesio skiriama perkėlimo situacijai, nes pacientas į terapiją atsineša tam tikrą vidinį darbinį modelį, kuris atspindi ir vieną iš psichikos funkcionavimo būdų: pacientas laiko terapeutą ne kokiu iškreiptu praeities objektu, bet kartoja su juo tam tikrą ryšio su kitais žmonėmis modelį. Terapijoje svarbu ne įsisamoninti tam tikrus praeities išgyvenimus, bet sukurti naujo ryšio reprezentaciją (vidinio darbinio modelio pertvarkymas).

 Tarpusavio santykių teorija (1983 m.)

Tarpusavio santykių teorija gimė iš H.S.Sullivano tarpasmeninės teorijos. Jos pagrindinis kūrėjas S. Mitchell. Individo subjektyvumas yra tarpasmeninės prigimties.Kiekvieno žmogaus psichikos vidinė realybė priklauso nuo tarpusavio santykių,nes yra jų pasekmė. Išskiriamos 2 dalys:

  1. Intrapsichinė. Vidinė psichikos realybė veikia ir tarpusavio santykius, todėl išorinė realybė yra tiek subjektyvi, tiek intersubjektyvi.
  2. Tarpasmeninė. Kiekvieno iš mūsų asmeninė patirtis ir vertinimai priklauso nuo tarpusavio santykių su kitais žmonėmis. Kiekvienas bendravimas veikia psichikos pamatinius vienetus ir ankstesnes tarpusavio santykių konfigūracijas.

Realybės vertinimas gali būti veikiamas fantazijų. Fantazijos ir realybė nebūtinai turi būti supriešinamos, nes jos veikia viena kitą bei koreguoja. Fantazija – išorės įtakos padarinys, t.y., pirmiausia paveikia realybė, o jau paskui pati fantazija gali keisti realybės vertinimą.

Atmetama biologijos įtaka žmogaus psichologijos supratimui. Nei agresija, nei seksualumas nėra varomoji vystymosi ar prisitaikymo jėga. Tiek agresyvumas, tiek seksualumas suvokiami asmens infantilios patirties, privertusios laikytis objektų ryšius agresyviais ar pernelyg seksualizuotais. Vertinant vaiko raidą, teigiama, kad kiekvienas asmuo save pažįsta tik socialinio bendravimo plotmėje. Taigi subjektyvi vidinė erdvė formuojasi kaip tarpusavio santykių internalizacija, tačiau nauji santykiai ima taisyti ankstesnes internalizacijas ir sukuria naują intersubjektyvumą – vidiniai psichikos vienetų konfliktai nuolat perkeliami į išorę, „perdirbami“ naujų ryšių kontekste ir grąžinami atgal kaip nauji psichikos vienetai.

IÅ¡skiriami 4 asmenybÄ—s raidos organizaciniai modeliai, veikiantys savasties formavimÄ…si:

  1. presimbolinis (nerefleksinis) elgesys – skatinantis motinos (ankstyvojo globėjo) reakcijas, teikiančias pirmąją tarpusavio santykių patirtį;
  2. afektų tyrinėjimas – susiejęs su intensyvių jausmų „perdirbimu“ir pažinimu tarpusavio santykių kontekste;
  3. savasties objekto konfigūracijų kūrimas – priklausomas nuo nuolatinio bendravimo su visais aplinkiniais;
  4. intersubjektyvumas – atspindi vidinių psichikos elementų kūrimą dėl tarpasmeninės matricos įtakos.

Psichopatologija

Pirmojo objekto nebuvimas, teikiančio ankstyvųjų tarpusavio santykių patirtį, lemia kūdikio siekį pačiam atlikti jo funkcijas, todėl bet kokie vėlesni santykiai kelia didelę įtampą, nes nėra vidinio jų modelio. Tačiau, neturėdamas galimybės pasinaudoti ankstyvųjų tarpusavio santykių patirtimi, asmuo gali pasinaudoti jų simboliniu seksualizavimu ar agresyvumu. Todėl perdėtas seksualumas gali liudyti savigyną dėl nesugebėjimo naudotis vidinėmis organizacinėmis schemomis tarpasmeniniams ryšiams palaikyti. Neurozės klinika formuojasi tada, kai nauji tarpusavio santykių modeliai, internalizuoti į psichikos vienetus, pradeda konfliktuoti su jau egzistuojančiais ir savastį lemiančiais modeliais.

Terapija

Tikslas – padėti pacientui sukurti naują savasties modelį, kuris galėtų priimti ir naujus tarpusavio santykių modelius. Perkėlimas analizuojamas su pacientu nedelsiant, nes tai atspindi savastyje sukurtus tarpusavio ryšių stereotipus, kuriuos pacientas bando perkelti į šiandieninius santykius. Įvertinant, kodėl iki tol buvęs paciento bendravimas jam atrodė vienintelis tinkamas, padeda sukurti naują modelį, galintį paveikti neadekvatų ankstesnį.

Taigi taip galima apibūdinti psichoterapijos procesą:

  1. terapeutas visuomet yra terapinio proceso dalyvis,
  2. ne interpretacija, o tarpusavio santykių patirtis lemia pokyčius terapijos metu,
  3. tačiau interpretacijos formulavimas taip pat kuria tarpasmeninę patirtį, kuri gali veikti pacientą,
  4. terapeuto išveika neišvengiama,
  5. terapeuto autentiškumas yra būtinas tarpusavio ryšiams užmegzti ir naujai patirčiai kurti. 

NeuropsichoanalizÄ— (1984 m.)

Psichoanalitikai ir neurologai suvienijÄ™ savo darbÄ… susistemino jį į vientisÄ… neuropsichoanalizÄ—s teorijÄ…. Vieni svarbesnių: R. Pally, Y. Yovella, M. Solms, J. Jacob ir kiti. Å i teorija remiasi prielaida apie įprastÄ… smegenų raidos sampratÄ…, pagal kuriÄ… evoliucionuodamas žmogus įgijo tam tikras, vis brandesnes, smegenų struktÅ«ras, kurios užtikrino brandesnes ir sudÄ—tingesnes psichologines funkcijas. Neuromkokslinikai teigia, jog suvokimas, emocijos, mÄ…stymas, atmintis ir elgesys yra aktyvuotų neuronų rezginių produktas. SÄ…veikaudami su aplinka, neuronai jungiasi į rezginius. Kai smegenis veikia naujas dirgiklis, aktyvuojamas specifinis neuronų rezginys. Tačiau dirgiklio veikiamas rezginys gali bÅ«ti perkonfigÅ«ruotas, taip susidaro naujos jungtys, taigi atsiranda buvusio dirgiklio atpažinimo garantija – dirgiklio reprezentacija smegenyse. VÄ—lesnis dirgiklio atpažinimas jau bus susijÄ™s  su Å¡ia reprezentacija. Kadangi vienas neuronas dalyvauja keliuose rezginiuose, prireikus kitas rezginys gali perimti pažeisto rezginio funkcijÄ….

Neuronų ryšiai mezgasi pagal Hebbo taisyklę: elektriškai sužadinti 2 neuronai suformuoja naują rezginį arba suaktyviną senąjį. Dėl to manoma, jog kūdikystėje susiformavę neuronų rezginiai kurį laiką išsaugo ankstyvosios patirties informaciją, tačiau jos nebeskatinant, rezginys nunyksta. Nauja patirtis, galinti sužadinti ankstesnių išgyvenimų prisiminimus veikia per gretimus neuronų rezginius, kuriuose dalyvauja pirminiame procese veikę neuronai.  Kaip žinome, kiekviena smegenų sritis atlieka atitinkamas funkcijas.Kad kiekviena sritis atliktų funkcijas, tam sritis turi būti dirginama tam tikru vystymosi laikotarpiu. Pvz.: prefrontalinė sritis, reguliuojanti afektus, turi būti dirginama nuo 6 iki 12 mėn. Tuo metu motina turi kontaktuoti su kūdikiu mimika ar balsu. Šios reakcijos sukelia intensyvų dirginimą, skatinantį dopaminą išskiriančių nervinių galūnėlių įaugimą į prefrontalinę žievę.

Labai daug dėmesio skiriama atminčiai, nes ji yra susijusi su neuronine praeities išgyvenimų reprezentacija smegenyse. Iš atminties galime ne tik prisiminti išgyvenimus, bet ir numatyti galimas ateities reakcijas, elgesį panašiose situacijose. Atmintį skirsto į tokias grupes:

  • portretinÄ— – trumpalaikÄ—s atminties forma, trunkanti sekundÄ—s dalis ir skirta priimti sužadinimÄ…, dirgikliams stimuliuojant sensorinius organus. IÅ¡lieka tol, kol dirgiklio atneÅ¡ta informacija iÅ¡plinta ir sukelia suvokimÄ….
  • darbinÄ— – trunka kelias minutes, skirta dirgiklio suvokimo ryÅ¡iui su tam tikra vidine patirtimi sukurti. PortretinÄ— atmintis sukuria “paveikslÄ…”,  pagal kurį darbinÄ— atmintis atkuria asociacinius prisiminimus.
  • ilgalaikÄ— – visos informacijos saugojimo vieta. IÅ¡reikÅ¡toji/deklaruojamoji – sÄ…moningai atgamina įvykius ir informacijÄ…. gali bÅ«ti semantinÄ— (susijusi su tikslia informacija) bei epizodinÄ— (susijusi su specifiniais įvykiais). NeiÅ¡reikÅ¡toji/ nedeklaruojamoji – nesÄ…moningų prisiminimų atgaminimas. Gali bÅ«ti pagrindinÄ— (atspindi formos prisiminimus pvz.: motinos balsÄ…), procedÅ«rinÄ—( motorinius įgÅ«džius), emocinÄ— (atspindi emocines reakcijas, susijusias su nesÄ…moninga informacija). Å ios atmintys labai svarbios norint suvokti ankstyvos patirties įtakÄ… asmens dabartiniam gyvenimui, jo santykiams su iÅ¡orÄ—s objektais.

IÅ¡reikÅ¡toji atmintis priklauso nuo Amono rago (lot. hippocampus), čia kaupiama informacija yra bejausmÄ— ir tiksli. NeiÅ¡reikÅ¡toji – migdolinių kÅ«nų (lot. corpora amygdaloideae), čia saugomi jausmai, lydintys įvykį. Sukurti asociaciniai emociniai ryÅ¡iai saugomi migdoliniuose kÅ«nuose visÄ… gyvenimÄ…, o Amono ragas yra “užmarÅ¡us”, todÄ—l nors konkretÅ«s iÅ¡gyvenimai dingÄ™ iÅ¡ atminties, emociniai iÅ¡gyvenimai iÅ¡lieka. Atkuriant prisiminimus, migdoliniai kÅ«nai “nebendrauja” su Amono ragu, todÄ—l asmuo netikÄ—tai susidÅ«rÄ™s su tam tikrais įvykiais asmuo netikÄ—tai iÅ¡gyvena jausmus, nors neprisimena, kas galÄ—tų juos sukelti. DÄ—l to, terapijos metu perkÄ—limo situacija kartais skatina jausmus, kurie tiesiogiai atspindi ankstyvÄ…jÄ… patirtį, nors jos visiÅ¡kai neprisimenama. StresinÄ—je situacijoje migdoliniai kÅ«nai lemia adrenalino ir kortizolio iÅ¡skyrimÄ… ir tokiu bÅ«du paruoÅ¡ia žmogaus organizmÄ… kovai su pavojumi ar bÄ—gimui nuo jo. Tačiau didÄ—jantis kortizolio kiekis kraujyje skatina ne tik migdolinių kÅ«nų veiklÄ… bet ir emocinius iÅ¡gyvenimus, bet palaipsniui slopina Amono ragÄ…, dÄ—l to sÄ…moningų prisiminimų galimybÄ—s ima nykti. dÄ—l to, net kai kurie nereikÅ¡mingi įvykiai gali sukleti netikÄ—tai stiprias emocijas be prisiminimų ar iÅ¡gyvenimų, pvz.: avarijÄ… iÅ¡gyvenÄ™s žmogus gali patirti stiprius emocinius iÅ¡gyvenimus vos iÅ¡girdÄ™s automobilio užimÄ….

Gydymo technika

Paneigta vaikystÄ—s amnezijos samprata, nes Edipo iÅ¡stÅ«mimas susijÄ™s su nebrandžių smegenų veiklos rezultatais. Migdoliniai kÅ«nai ima funkcionuoti ankstyvoje vaikystÄ—je, o Amono ragas subrÄ™sta tik maždaug 18 mÄ—n. pradžioje, todÄ—l tik  nuo Å¡io amžiaus įmanomi sÄ…moningi prisiminimai. Terapijos metu siekiant atgaivinti ankstyvuosius iÅ¡gyvenimus galima tik paskatinti klaidingus prisiminimus, sutrikdyti terapijos eigÄ…. Taip pat ne visuomet pagelbsti interpretacija, tačiau nauja patirtis, bendraujant su terapeutu yra svarbi, nes smegenyse kuriami nauji neuronų rezginiai, koreguojantys emociÅ¡kai skausmingÄ… patirtį. Nepatariama interpretuoti, kai vyrauja skausmingi iÅ¡gyvenimai, nes jie skatina kortizolio iÅ¡siskyrimÄ…, o Å¡is slopina Amono ragÄ…. Tuomet intelektinÄ— įžvalga tampa neįmanoma. TodÄ—l siÅ«loma naudoti perkÄ—limo situacijos analizÄ™, kuri geriausiai padeda suvokti galimus praeities iÅ¡gyvenimus, lydinčius jausmus, nes jei iÅ¡gyvenimai yra ankstyvi, tikrosios patirties prisiminimai neįmanomi (anksti subrendÄ™ migdoliniai kÅ«nai įgalina žmogų atgaminti su skausminga patirtimi susijusius jausmus dabartyje). Galima taikyti psichoterapijÄ… bei vaistus. PastebÄ—ta, kad ilgalaikei ar staigiai traumai sunaikinus dalį Amono rago neuronų Å¡iÄ… netektį kompensuoja nauji neuronų rezginiai, kurių susidarymÄ… lemia terapinÄ— patirtis, o serotonino reabsorbcijos inhibitoriai atlieka Amono rago neuronų “sargybinių” vaidmenį.

 Pagrindiniai naujosios psichoanalitinės ir klasikinės psichoterapijos technikos skirtumai:

 ·Intersubjektyvumas Pagal Froido teoriją, terapeutas tarsi veidrodis, atspindintis paciento pateikiamą informaciją. Tačiau palengva pradėta suprasti, jog terapeuto jausmai netgi padeda geriau pažinti pacientą bei skatinti psichoterapijos procesą. Taigi šiame procese yra 2 dalyviai: terapeutas ir klientas. Abu proceso dalyviai su savo patirtimi ir subjektyviu vidiniu pasauliu bendrauja, veikia vienas kitą. Intersubjektyvumo teorija prasidėjo nuo H. Blumo darbų, kuriuose jis teigė, tradicinis požiūris nėra adekvatus, kadangi pabrėžiami tik vieno asmens intrapsichiniai procesai, pamirštant jog terapijos metu sąveikauja 2 asmenys savo vidiniais psichikos pasauliais. Terapeutas niekuomet negali likti nei objektyvus nei neutralus, todėl jo intrapsichinių procesų raiška veikia ir paciento išgyvenimus.  Taip pat naudojamas intersubjektyvios matricos terminas, atspindintis abiejų terapijos dalyvių įtaką terapijos procesui. Pabrėžiama, jog išoriniam realiam objektui turi būti skiriamas ne mažesnis dėmesys nei vidinei objekto reprezentacijai, pvz.: reali motina apglėbia savo vaiką, rodydama savo jausmus, padėdama kurti refleksinę psichikos funkciją. Taigi psichoterapeutas tūrėtų būti kiek galima natūralesnis, suteikti pacientui galimybę naudotis realia terapeuto figūra naujam modeliui sukurti. Svarbiausia terapijos procedūra tampa dabarties tarpusavio santykis. Čia kontraperkėlimas  suprantamas kaip reikalingu, nes jis būna visada, apima tarpusavio santykius, be abejo atspindi terapeuto reakciją į pacientą. Taigi jis neturėtų būti slepiamas, netgi atvirai išsakomas. Tokiu būdu pacientas suvokią terapeutą kaip realų asmenį priimantį jį tokį, koks jis yra. O terapeutas nelaiko savęs  autoritetingesniu nei terapijos dalyviu nei pacientas, nes tik pacientas geriausiai žino, kas su juo darosi ir ko jam reikia.

 · Pagalba vystymuisi. Pagal šį požiūrį, pacientas simboliškai prilyginamas vaikui, bręstančiam motinos (terapeuto) įtakos atmosferoje. Čia kreipiamas dėmesys į tai, kokioje vystymosi fazėje asmuo yra tuo metu ir ko jam labiausiai reikia iš terapeuto. Kaip motinos ryšys su vaiku palaipsniui kinta, pasibaigdamas naujų objektų ryšių sukūrimu aplinkoje, atsikyrimu nuo tėvų, taip terapija negali baigtis tol, kol pacientas nesukuria naujų ryšių su realiais objektais už terapijos ribų. Teorijos pagrindiniai teiginiai:

  • Motinos ir vaiko santykiai yra universalÅ«s ir lemiantys visus vÄ—lesnius ryÅ¡ius su žmonÄ—mis.
  • KÅ«dikis – aktyvus ryÅ¡io su aplinka siekÄ—jas, gimstantis jau pasirengÄ™s bendrauti ir bendradarbiauti.
  • Savastis gimsta iÅ¡ bendravimo su kitu žmogumi ir jo požiÅ«rio bei „pasidalijimo“ jausmais ir jų priÄ—mimo.
  • PožiÅ«ris į aplinkinį pasaulį atsiranda per kito asmens požiÅ«rį į jį, afektinį ir kognityvinį Å¡io požiÅ«rio pasidalijimÄ… tarpusavyje.

Pagrindiniai Å¡ios technikos reikalavimai:

  1. Dėmesys kreipiamas į emocinį kontekstą;
  2. Darbas „čia ir dabar“;
  3. Refleksinė terapeuto veikla gali padėti pacientui įgyti tokias pat refleksines galias, nes pacientas remiasi atskirais somatiniais ir emociniais išgyvenimais, kurių nesujungia į psichikos būklę;
  4. Stengtis išlaikyti neutralumą, nes taip kuriamos  naujos „realistinės“ identifikacijos; terapeuto jausmai ir vertinimai pacientui turi būti matomi, nes skatina refleksinę veiklą ir realybės vertinimą;
  5. Mažiau klausinėti, nes įsibraunama į paciento vidų;
  6. Interpretacijos neplačios, nes turi būti susijusi su dabartimi.

 Naudota literatūra:

  1. Andrikienė L., Laurinaitis E., Milašiūnas R.(2004). Psichoanalitinė psichoterapija. Vilnius: Vaistų žinios.
  2. Trull T.J. (2005). Clinical psychology. Belmont, CA: Wadsworth/Thomson Learning.

 Papildoma literatūra

  1. Psichoanalitikų Remos Židonienės ir Raimundo Milašiūno psichoanalizės ir psichoterapijos puslapis. http://www.psichoanalize.lt/index.htm [lankyta 2008 09 25]
  2. Apie neuropsichoanalizÄ™. http://en.wikipedia.org/wiki/Neuropsychoanalysis [lankyta 2008 09 25]
  3. Apie P. Fanogy, Mentalizacijos teorijos kūrėją. http://en.wikipedia.org/wiki/Fonagy#Mentalization [lankyta 2008 09 25]

Comments are closed.