Nerimas – tai laukimas kažko negera, vidinė įtampa. Žmogus tikrai nežino kas gali atsitikti, bet jaučia, kad atsitiks kažkas bloga. Nerimui būdinga vidinė įtampa, žmogus negali nustygti vietoje, sutrinka jo apetitas, miegas, psichinė veikla būna susijusi tik su šiomis mintimis ir išgyvenimais.

 

Pagal mentalizacijos teoriją, esant normaliai raidai ir tinkamai globėjų reakcijai į vaiką užtikrinamos reikiamos biosocialinės reakcijos, kurios įskiepija vaikui kontrolės pojūtį ir suformuoja tapatųjį psichikos funkcionavimo būdą, skatina jį žaismingai suvokti vidinio ir išorinio pasaulio skirtumus, kitaip tariant suformuojamas tam tikras psichikos funkcionavimo būdas. Tėvai, linkę vengti nerimą keliančių situacijų arba pernelyg nerimastingi jose, negali užtikrinti adekvačių socialinių reakcijų į vaiko jausmus. Vienu atveju tėvai ignoruoja vaikus, kitu – užuot nuraminę perteikia dar ir savo nerimą. Nors vaikas dar gali palaipsniui išmokti atskirti savo vidinio ir išorinio pasaulio išgyvenimus, tačiau subrendęs toks žmogus įtiki išorinio pasaulio ir vidinių išgyvenimų tapatybe (pavyzdžiui, bijo tamsos ir vaiduoklių, nors sąmoningai suvokia, kad jie neegzistuoja). Terapijoje daugiausia dėmesio skiriama, kliento ir terapiauto santykiams. Terapiautas turi skirti tiek pat dėmesio klientui, kokį tėvai skiria vaikams. Interpretacijos svarbios tuo, kad jomis neperkonstruojama praeities patirtis, bet padeda sukurti naują ryšį.

 

Pagal tarpusavio santykių teoriją (S. Mitchellas) terapijos tikslas – padėti pacientui sukurti naują savasties modelį, kuris galėtų priimti ir naujus tarpusavio santykių modelius. Taigi, klientas ir terapiautas yra partneriai, kuriantys bendrą tarpusavio santykių realybę.

 

Fobijos. Fobiniai nerimo sutrikimai

 

Fobija – įkiri baimė. Asmuo intensyviai vengia su konkrečia baime susijusių situacijų.

Pagal Arieti (1979) fobijos kyla dėl nuslopintų jausmų, pojūčų ir tai yra labiau vaikystės tarpasmeninė problema, nei id impulsas, apie kurį rašė Z. Freud. Arieti manymu, vaikai, tai žmonės turintys fobijų pirmiausia, gyvena naivumo laikotarpiu pasitikėdami žmonėmis esančiais aplink ir tikėdami, kad jie apgins nelaimės atveju.Vėliau, jie praranda pasitikėjimą suaugusiais, dažniausiai tėvais. Jie negali gyventi su tokiu nepasitikėjimu, arba generalizuota kitų baime. Tam, kad būtų galima vėl pasitikėti žmonėmis, jie nesąmoningai paverčia šią baimę į neasmeniškus objektus ar situacijas. Fobija išnyra suaugusiojo amžiuje, tada kai asmuo išgyvena kokią nors stresinę situaciją.

Fobijų gydymas

Laisvųjų asociacijų metu terapiautas įdėmiai klausosi kliento, bandydamas išgirsti kažką kas būtų susiję su fobija, kas padėtų išsiaiškinti jos kilmės priežastis. Pagal Arieti, norint įveikti fobijas reikėtų pripažinti ir nagrinėti apie neapibrėžtą kitų žmonių baimę. Dauguma analitikų pripažįsta, kad svarbu atskleisti tai, ko bijoma, tačiau tokiu atveju pagerėjimas dažniausiai siejamas su simptomo sumažėjimu, bet nebūtinai su išstumto konflikto išsprendimu, kuris ir turėjo sukelti fobiją (Wolitzky, Eagle, 1990). Rekomenduojama jungti psichodinaminę bei elgesio keitimo terapijas.

 

Panikos sutrikimai

 

Panikos sutrikimai susiję su didžiule baime situacijose, kurios objektyviai nėra pavojingos. Asmenį ištinka panikos priepolis. Tarp panikos priepolių nerimo simptomų dažniausiai nėra, tačiau galimas priepolio lūkesčio nerimas.

Pagal Bouton, Mineka, Barlow (2001), panikos priepoliai paprastai būna sąlygoti kūno pojūčių, kurie sukelia nerimą. Yra dvi nuomonės apie tai kodėl vieni panikos priepolius laiko nekontroliuojamais, o kiti sugeba jų išvengti. Vieni mano, kad panikos priepoliai kyla tiems žmonėms kurie yra labiau linkę nerimauti. Kiti mano, kad tie asmenys, kurie išgyvena priepolius laiko juos nenuspėjamais, nekontroliuojamais ir ypatingai stipriais.

Pagal Clark (1996), panikos priepoliai išsivysto tada, kai asmuo pastebi kokį nors kūno jutimą ir interpretuoja tai, kaip gresiančios pražūties ženklą. Šios mintys lemia dar didesnio nerimo atsiradimą ir dar stipresnius kūno pojūčius, ir taip sukuriamas užburtas ratas.

Vyrauja nuomonė, kad asmenys turintys šį sutrikimą ypatingai bijo prarasti savikontrolę, o tai atsitiks jei priepolis prasidės viešoje vietoje.

Panikos sutrikimų gydymas

Panikos sutrikimų gydymas remiasi įtampos mažinimo ugdymu (relaksacija), elgesio – kognityvinės terapijos intervencijomis bei atskleidžiant vidines priežastis lemiančias panikos atsiradimą. Terapiautas siekia, kad klientas konsultacijų kabinete darytų tai, kas sukelia panikos priepolius (pvz. giliai kvėpuoti). Klientas pasitiki terapiautu ir yra saugioje aplinkoje, kuri padeda ugdyti kliento įtampos mažinimą, tol kol klientas suvokia, kad gali kontroliuoti savo elgesį.

 

Generalizuotas nerimo sutrikimas

 

Generalizuotas nerimo sutrikimas – būdingas pastovus nemotyvuotas nerimas, beveik kiekvieną dieną (bloga nuojauta, raumenų įtampa, vegetaciniai simptomai:galvos svaigimas, prakaitavimas, padidėjęs AKS).

Pagal klasikinę psichoanalitinę teoriją, generalizuoto nerimo šaltinis, tai nesąmoningas konfliktas tarp id ir ego impulsų. Seksualiniai ir agresyvumo impulsai siekia būti išreikšti, tačiau ego neleidžia jiems reikštis, nes baiminamasi po to seksiančios bausmės. Kadangi nerimo šaltinis nesąmoningas, asmuo jaučia blogą nuojautą bei sielojasi pats nežinodamas dėl ko. Tikrieji nerimo šaltiniai būtent, troškimai susiję su anksčiau jau nubaustais id impulsais, kurie siekia būti išreikšti. Nerimas yra neišvengiamas, asmuo jį jaučia visą laiką. Tam tikra prasme, asmenims turintiems fobijas labiau pasisekė, nes jie žino tai, ko būtent bijo. Asmenys turintys generalizuotą nerimą nežino savo nerimo priežasties, todėl nuolat dėl visko nerimauja.

Generalizuoto nerimo sutrikimo gydymas

Psichoanalitikai generalizotą nerimo sutrikimą kildina iš išstumtų konfliktų, todėl dauguma terapiautų stengiasi klientams padėti  susidurti su tikraisiais konfliktų šaltiniais. Panašiai kaip fobijų gydyme, daryti tai ko bijoma. Kitas būdas, remiasi asmens tarpasmeninių santykių praeityje ir dabartiniame laike iškėlimu, kur siekiama padėti klientui išmokti priimtinesnių bendravimo būdų „čia ir dabar“.

 

Obsesinis – kompulsinis sutrikimas

 

Obsesinis – kompulsinis sutrikimas –  kai įkyrūmai žmogų tiesiog persekioja ir trukdo visoms gyvenimo sferoms. Žmogaus mintys tiesiog pripildytos nekontroliuojamų bei įkyrių minčių, kurių nepajėgus sustabdyti.

Pagal psichoanalitinę teoriją obsesijos ir kompulsijos matomos kaip panašios, kylančios iš instinktyvių jėgų, kurios sunkiai kontroliuojamos dėl itin griežtų tuštinimos įgūdžių. Šis simptomas yra gynybos mechanizmų bei id kovos pasekmė. Pernelyg griežti ir valdingi tėvai, suformuoja vaikui nepilnavertiškumo jausmą, vaikas jaučiasi nepakankamai kompetetingas, todėl nouolat nerimauja. Leidžiant elgtis spontaniškai ugdomas meistriškumas.

 

 

Obsesinio – kompulsinio sutrikimo gydymas

Šio sutrikimo gydymas labai panašus į fobijų bei generalizuoto nerimo sutrikimų, padidinant įtampą ir leidžiant klientui susidurti su tikrosiomis jo baimėmis. Įkyrios mintys bei kompulsyvus elgesys apsaugo ego nuo konflikto nuslopinimo, tačiau psichodinaminė intervencija nėra efektyvi gydant šį sutrikimą (Esman, 1989). Norėdami būti neklystančiais, garantuotai teisingais didžioji dauguma šį sutrikimą turinčių žmonių yra neryžtingi ir nuolat abejojantys (Salzman, 1985). Todėl, šie asmenys turi išmokti toleruoti netikrumo jausmą bei nerimą, kurį jaučia visi žmonės susidurdami su realybėje iškylančiomis situacijomis, nes gyvenimas yra nekontroliuojamas. Pagrindinis terapijos dėmesio centras lieka įžvalgos į nesąmoningus simptomą lemiančius veiksnius, bei elgesio pokyčius.

 

Potrauminio streso sutrikimas

 

Potrauminio streso sutrikimas – tai pavėluota ar užsitęsusi reakcija į stiprų stresogeninį įvykį. Išsivysto patologiniai pakitimai, susiję su išgyventų įvykių prisiminimais. Jie sukelia didelį dikomfortą.

Rizikos faktoriai potrauminio streso sutrikimui atsirasti: jaučiama reali grėsmė gyvybei, buvimas moterimi, ankstyvas atsiskyrimas nuo tėvų, šeimoje buvo šio sutrikimo atvejų, išgyventos traumos praeityje, patirta depresija ar nerimo sutrikimas (Nishith, Mechanic, Risic, 2000). Apsaugantis faktorius aukšti intelekto gabumai, tai siejama su tuo, kad turima daugiau įgūdžų susidoroti su sunkumais.

Psichodinaminė teorija teigia, kad traumuojančių įvykių prisiminimai atsiranda asmens atmintyje ir yra tokie skausmingi, kad jie yra arba sąmoningai nuslepiami, arba nuslopinami. Asmuo įtraukiamas į vidinę kovą tam, kad įtraukti traumuojantį įvykį į jo esamus įsitikinimus apie save ir pasaulį ir taip suprasti kas įvyko.

Potrauminio streso gydymas

Pagrindinis šio sutrikimo gydymas vyksta grupų terapija. Asmenys kalbasi apie patyrimą, traumą ir atskleidžia tuos įvykius, kurie lėmė tai, kad jiems išsivystė šis sutrikimas.

 

Medikamentinis gydymas

 

Šalia terapijos gydant nerimo sutrikimus skiriami medikamentai. Iš vienos pusės prie medikamentų greitai priprantama priprantama, iš kitos – nevartojant vaistų dažnas atkritimas. Todėl efektyviausias gydymas jungiant terapiją ir medikamentus.

 

Naudota literatūra:

1.      Andrikienė L., Laurinaitis E., Milašiūnas R.(20004). Psichoanalitinė psichoterapija. Vilnius: Vaistų žinios.

2.      Davison, G.L. Neale, J.M., Kring, A.M. Abnormal psychology (9th  edt.) Wiley: 2004.