Meno terapija

Andrius Pilypaitis, 2008-10-05

Meno terapija

(jei nenurodoma kitaip – kalbama apie dailės terapiją)

Meno terapija atsirado 1938 m. Šį terminą pasiūlė anglų dailininkas Andrijanas Hillas (Andrian Hill). Kartą, apsilankęs sergančiųjų plaučių ligomis ligoninėje, pajuto ten tvyrojusį liūdesį ir prislėgtą nuotaiką. Jis spontaniškai pasiūlė ligoniams piešti. Po kelių dienų dailininkas pastebėjo, kad piešimo procesas vyresnio amžiaus žmonėms suteikia daug džiaugsmo, netgi skatina gijimą.

Visos meno priemonÄ—s (raÅ¡ymas, tapymas, skulptÅ«ra ir t.t.) yra labai tinkamos ieÅ¡kant bÅ«dų iÅ¡reikÅ¡ti save. SaviraiÅ¡ka – viena svarbiausių mÅ«sų žmogiÅ¡kosios esmÄ—s paieÅ¡kos ir atsiskleidimo prielaida, priemonÄ— ir sÄ…lyga. Turinčiam psichologinių problemų ar sergančiajam psichine liga žmogui saviraiÅ¡kos galimybÄ— dažnai yra ribota arba visai blokuota. Daug psichologinių problemų pasireiÅ¡kia nesugebÄ—jimu realiai matyti save ir kitus, negalÄ—jimu realiai pajusti savo galimybes, nesugebÄ—jimu iÅ¡reikÅ¡ti savo norus, nemokÄ—jimu užmegzti artimus kontaktus. Visas Å¡ias psichines negalias dažnai „saugo” psichologiniai gynybos mechanizmai, kurių per didelio veikimo pasekmė – didelÄ— siena, sukelianti gynybiÅ¡ko žmogaus konfliktÄ… su jį supančiais aplinkiniais žmonÄ—mis, sukelianti slegiantį izoliacijos, susvetimÄ—jimo jausmÄ…, nors giliai viduje žmogus trokÅ¡ta ir tikisi artimų, Å¡iltų ir suprantančių santykių.

Gimusi kaip psichoterapinis metodas, meno terapija savo vystymosi pradžioje daugiausiai atspindÄ—jo psichoanalizÄ—s pažiÅ«ras. PsichoanalizÄ—s pradininko S. Freud’o mintis taikliai atspindÄ—jo meno terapijos tikslingumÄ…: giluminÄ—s, nesuvoktos mintys ir jausmai dažniausiai iÅ¡reiÅ¡kiami ne žodžiais, o vaizdiniais ir simboliais. Meno priemonÄ—mis iÅ¡reikÅ¡ti vaizdiniai atspindi visus pasÄ…moningus procesus, tame tarpe ir baimÄ—s, vidinius konfliktus. Pats S. Freud’as meno terapijos savo praktikoje netaikÄ—, bet, kaip raÅ¡o K. Rudestam (1998), jis buvo labai arti jos, sakydamas: “Sapnus apibÅ«dinti sunku todÄ—l, kad jie pasakojami žodžiais. TodÄ—l, kalbÄ—dami apie savo sapnus žmonÄ—s dažnai sako: “negaliu to apibÅ«dinti žodžiais, bet galėčiau tai nupieÅ¡ti”.

G. Jung’as žengÄ— šį žingsnį – jis praÅ¡Ä— savo pacientus pieÅ¡ti savo sapnus, fantazijas, svajones – meno priemone iÅ¡reikÅ¡tas simbolis turi ryšį su vidiniu žmogaus iÅ¡gyvenimu. Simbolis dažniausiai atspindi pasÄ…moningus žmogaus iÅ¡gyvenimo aspektus. Jie nÄ—ra pažinÅ«s tiesiogiai ir neretai, kaip raÅ¡o G. Jungas, bendrai sunkiai apibÅ«dinami, juolab dar sunkiau aiÅ¡kinami. Nes yra labai individualÅ«s, su giliu asmeniniu patyrimu susijÄ™, giliai paslÄ—ptų, nesuvoktų žmogaus poreikių, norų, jausmų tolimi užšifruoti atspindžiai (personaliniai simboliai). KolektyvinÄ— pasÄ…monÄ—, kuri skiriasi nuo individualios pasÄ…monÄ—s tuo, kad nepriklauso nuo konkretaus žmogaus patyrimo, o talpina savyje pirminius iÅ¡gyvenimų modelius – archetipus, produkuoja universalius simbolius – pagal JungÄ… – tai bendrų visiems žmonÄ—ms, pirminių iÅ¡gyvenimų simbolinÄ—s iÅ¡raiÅ¡kos.

Kita meno terapijos pakraipa atspindi humanistinÄ—s terapijos mokyklų pažiÅ«ras. Jai artimesnÄ—s ir geÅ¡taltinÄ—s terapijos dvasioje vedamos meno terapijos grupÄ—s. Jose labai daug dÄ—mesio skiriama grupÄ—s narių aktyvumui, įsitraukimui į meninÄ—s iÅ¡raiÅ¡kos procesÄ…, pojūčių ir jausmų, kylančių pieÅ¡imo metu, aptarimui; kiek mažiau – pieÅ¡inių turinio prasmÄ—s analizei.

EgzistenciÅ¡kai orientuota meno terapija nukreipta į gilesnį egzistencinių problemų suvokimÄ…. Meno terapija – unikali priemonÄ—, galinti padÄ—ti žmogui sužinoti ir priimti tiesÄ… apie save (Bruce L. Moon, 1990). MeilÄ—, mirtis, kančia, laisvÄ—, atsakomybÄ—, prasmÄ— – Å¡ių ir kitų pagrindinių egzistencialų iÅ¡gyvenimÄ…, meno terapija suÅ¡velnina savo galimybe kalbÄ—ti apie juos simboliais ir metaforomis, iÅ¡reiÅ¡kiant juos grafiÅ¡kai ir spalvomis. Tai sumažina kalbÄ—jimo nerimÄ… ir leidžia arčiau iÅ¡gyventi jų buvimÄ…, pajusti savo ir kitų santykį su jais. Metafora pacientui padeda geriau atskleisti, iÅ¡tirti save, sutelkti savo vaizduotÄ—s, kÅ«rybingumo galiÄ… ieÅ¡kant sprendimų apie savo gyvenimo reikÅ¡mes ir prasmÄ™.

Meno terapija suteikia galimybę sumažinti prieštaravimą tarp to, kaip norėtumėme elgtis ir jaustis ir to, kaip mes elgiamės, norėdami įtikti kitiems žmonėms. Jos pagalba žmogus išdrįsta pasirodyti pasauliui toks, koks yra iš tikrųjų,  bent jau vaizduotėje žmogus atkuria tai, kas yra prarasta ar buvę praeityje. Meno terapijos užsiėmimų metu jis atsigręža į nutrūkusius santykius ir pabendrauja su tuo, su kuo jis nebepalaiko ryšių, atkuria nemalonią, trikdančią sceną, įvykius, kurie neleidžia gyventi toliau. Žmogus gali padeti saugiai vaizdais išreikšti tai, kas jį baugina. Taigi, meno terapijoje, svarbu ne tai, kas pavaizduota ar kaip pavaizduota, bet tai, kaip apie vaizdinį ar išgirstą muzikos kūrinį kalbama.

Å okio terapija

Kūrybinis procesas, kurio metu žmogus naujai pažvelgia į savo patirtį, pabando ją įsisąmoninti ir interpretuoti šokiu ir judesiu. Šokis padeda geriau suprasti ir išreikšti save: jis išlaisvina pasąmonėje slopinamas mintis, o kilusią įtampą paverčia emocija, suteikdamas naujos patirties pažinimo džiaugsmą. Ši terapija susijusi su fiziniu krūviu, todėl žmonėms, patiriantiems stresą ir emocinę įtampą, ji yra puiki atsipalaidavimo priemonė.

Šokio terapijos užuomazgų reikia ieškoti XX a. pradžios Vokietijoje, kur veikiamas ekspresionizmo kūrėsi išraiškos šokio ir ritminės gimnastikos judėjimas. Jo atstovai propagavo naują, kūrybinį gyvenimo būdą, kurio pagrindas – natūrali kvėpavimo ir judesio išraiška šokyje. Nespėjęs išpopuliarėti judėjimas buvo nuslopintas staiga kilusio nacionalsocializmo. Keletas moterų, emigravusių į JAV, norėdamos pratęsti ten savo, kaip šokėjų, karjerą, pradėjo taikyti šokį terapiniais tikslais įvairiose Amerikos psichiatrijos klinikose. Penktajame dešimtmetyje Trodi Schoop ir Marian Chase šokio terapiją taikė psichikos ligoniams. O Mary Whitehouse ir Lilian Espenak C. G. Jungo ir A. Adlerio psichologijos teorijų pagrindu sukūrė naują šokio terapijos metodą, skirtą neurotiškiems pacientams. Naujojo metodo – šokio terapijos – įsigalėjimui didelės įtakos turėjo ir tuo metu įsigalėjusi humanizmo pakraipa psichologijoje, o dėl nepaprasto atvirumo naujoms psichoterapijos formoms šokio terapijos metodai buvo įtraukti į naujausių terapijos priemonių sąrašą. Tik išrinktiesiems… Šokis – viena seniausių žmogaus jausmų išraiškos formų, egzistavusių visais laikais ir visose kultūrose. Jis naudotas ne tik ritualiniais, bet ir gydymo tikslais (pvz., šamanų šokis). Šokis leido nusakyti žmogaus identitetą, išreikšti jo vertybių sistemą ar pabrėžti priklausymą tam tikrai grupei. Nuo viduramžių šokis vis labiau formalizuojamas ir standartinamas, atsiranda taisyklių, normų ir būdų. Skirtingai nuo tradicinės visuomenės, kuri net neįsivaizduojama be šokio, šiuolaikinėje vakarietiškoje kultūroje šokis praranda savo reikšmę. Jis nebėra kasdienybės atributas, šiandien jis tampa menu. Ir nors jį galime pamatyti visur, jis nebėra taip lengvai prieinamas, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Šiuolaikinis sceninis šokis prieinamas tik tam tikriems socialiniams sluoksniams, o jo išmokimas yra daugiametės praktikos rezultatas – profesionalumo požymis. Be to, dauguma nemėgsta ar vengia šokti, nes nepasitiki savimi, pvz., drovisi savo kūno sudėjimo. Šokis nėra vien kūno judesys, tai ir neverbalinė komunikacija, galinti geriau nei žodžiai išreikšti asmeninę patirtį. Nors čia nėra žodžių, šokis atviras interpretacijai. Atsižvelgiant į kultūrinį kontekstą, choreografiją, šokėją ir žiūrovą, jame kaskart galima įžvelgti vis naujų aspektų. Šokį nesunku suprasti, tačiau jis niekada nebus vienareikšmiškai suvoktas ir paaiškintas, jis – simbolinis, skatinantis smalsumą ir žadinantis fantaziją. Jį beveik visada lydi muzika (instrumentinė ir/ar vokalinė), todėl jis yra multisensorinis – apima visus jutimus, netgi uoslę (pvz., partnerio kūno kvapas mums irgi perduoda informaciją). O jeigu perduoda informaciją, tai jis yra ir komunikacijos priemonė, leidžianti kūno kalba perteikti tai, ką žodžiais pasakyti būtų nepaprastai sunku ar net neįmanoma. Tačiau svarbiausia šokio savybė, dėl kurios jis ir naudojamas terapijoje, yra ta, kad jis sukelia emociją. Terapija be diagnozės Šokio terapijos tikslas – suvokti savo kūno, proto ir sielos visumą ir keisti tai, kas trukdo žmogui gyventi. Jos metu stebima, kaip žmogus supranta ir interpretuoja erdvę, laiką, judesį įvairiomis emocinėmis temomis. Kūno kalba leidžia neverbaliai pasakyti tai, ko galbūt niekada nepasakytume balsu, todėl ji stiprina pasitikėjimą savimi, skatina savižiną, ir kaip niekas kitas apnuogina nemalonią tiesą, parodydama problemas, kurias reikia suvokti, išgyventi ir integruoti, arba pakeisti. Šokis atskleidžia tas asmenybės dalis, kurios buvo nesąmoningai slopinamos, o šokio terapija leidžia jas pažinti, suvokti ir integruoti.

Žmogui pakeisti judesį ar šokio elementą daug lengviau, nei atsisakyti senų nuostatų, kurios net nėra įsisąmonintos. Ši terapija neišrašo diagnozės, ji leidžia pačiam žmogui spręsti, ką jis pats norėtų keisti savo gyvenime. Palaipsniui didėjant judesio ir kūno saviraiškai, žmogus pastebi, kad didėja ir psichologinių pokyčių galimybės, nyksta išankstinės nuostatos ir kategoriški įsitikinimai, atsiranda naujas požiūris ir naujų vertinimo kriterijų, o gyvenimas įgauna naujų spalvų. Tai atviras kūrybinis procesas, skatinantis saviraiškos laisvę, didinantis asmenybės sąmoningumą ir suteikiantis gyvenimo džiaugsmą. Šokio terapija tinka visoms amžiaus grupėms, ji taikoma tiek individualiajai, tiek porų ar grupių terapijai. Ji tinka tiek pacientams, sergantiems šizofrenija, neuroze, depresija, autizmu, tiek sveikiems žmonėms, ieškantiems gyvenimo prasmės ir naujų saviraiškos priemonių. Šioje terapijoje naudojamasi kūno kalba, todėl ji ypač tinka vaikams ar sunkiai kalbantiems pacientams, o kadangi terapijos priemonė yra kūnas, ji nepaprastai padeda ligoniams, sergantiems psichikos ligomis, sukeliančiomis pasekmių kūnui, – pvz., valgymo ar psichosomatinių sutrikimais.

Å okio terapijos nauda

  • Å okis sÄ…lygoja kontakto tarp jausmų ir judesių suvokimÄ…. Jis yra iÅ¡raiÅ¡kingas, leidžia iÅ¡laisvinti užslopintus jausmus ir tyrinÄ—ti užslÄ—ptus konfliktus, kurie gali bÅ«ti psichinÄ—s įtampos Å¡altiniu. Å okio terapijos užsiÄ—mimų metu padedama suvokti ryšį tarp jausmų ir judesių. Atliekant Å¡okio judesius  sumažina įtampa fiziniame lygmenyje.
  • Lavinamas kÅ«no ir jo galimybių supratimas, praplečiant žinomų judesių repertuarÄ…, lavinant koordinacijÄ… ir harmoningÄ… judesių atlikimÄ…. Tai sÄ…lygoja fizinÄ™ ir emocinÄ™ sveikatÄ….
  • Formuojamas teigiamas požiÅ«ris į savo kÅ«nÄ… pagerina savÄ™s vertinimÄ…. Tai padeda  susidaryti patrauklesnį savo kÅ«no įvaizdį, kas tiesiogiai įtakoja teigiamÄ… savÄ™s ir savojo “aš” vertinimÄ….
  • Lavinami bendravimo ir socialiniai įgÅ«džiai., sudarant kÅ«rybiniams ryÅ¡iams, įveikiant bendravimo barjerus.
  • „MagiÅ¡kas ratas“ Formuojami grupinio darbo įgÅ«džiai, lavinamas gebÄ—jimas bendradarbiauti, naudojant žaidimus, ritmiÅ¡kų judesių iÅ¡bandymÄ…, eksperimentavimÄ… su gestais ir judesiais, neverbalinį bendravimÄ….

Muzikos terapija

Muzikos terapija – tikslingas sistemingai organizuotas muzikos poveikio, muzikinių išgyvenimų bei užsimezgusių tarp terapeuto ir kliento santykių procesas, padedantis palaikyti ar atgauti fizinę ir dvasinę sveikatą bei gerą savijautą. Norint nugalėti skausmą nuo seno karo ligoninėse buvo organizuojami koncertai. Jie padėdavo kariams atsigauti, nuteikdavo optimistiškai. Muzikos terapiniu poveikiu naudojamasi tūkstantmečiais, tačiau kaip mokslas, profesija ir tarnyba muzikos terapija pradėjo vystytis tik XX amžiaus viduryje.

Muzikos terapija teigia, kad muzikos psichologinis,emocinis ir dvasinis poveikis padeda atgauti psichologinį ir fizinį balansą. Dešimtmečiais muzika buvo laikoma svarbiu veiksniu,siekiant galutinio estetinio gydymo rezultato, teikiant gilų fizinį ir emocinį atsipalaidavimą. Muzika kaip neregimas tarpininkas padeda pažinti ir išreikšti save, kurti ir tvirtinti tarpasmeninius ryšius su kitais asmenimis bei grupe. Muzikinis bendradarbiavimas kūrybiškoje ir saugioje atmosferoje ugdo savitarpio supratimą, padrąsina pozityviems tiek individo, tiek ir grupės pokyčiams.

Muzika taip pat gali būti instrumentas, padedantis fobijų kamuojamiems žmonėms, ligoniams. Muzika padeda atsiverti, suvokti savo ligą, ją priimti, nusiraminti ir galiausiai, atgavus jėgas, pradėti sveikti. Tačiau muzikos terapeutas turi stebėti ir kontroliuoti šiuos procesus.

Novatoriškas ir eksperimentinis muzikos panaudojimas gali pagerinti klausos sutrikimus, disleksiją, dėmesio nepakankamumą, autizmą, kitas psichines bei fizines ligas ir sužeidimus.

Muzikos terapija naudojama ne tik gydymo tikslams. NÄ—Å¡tumo metu muzikos terapija rekomenduojama kaip bendravimo priemonÄ— su negimusiu vaiku bei vaiko ir mamos sveikatos stiprinimui paÅ¡alinant susikaupusį stresÄ…. Patyrusiai stresÄ… ar sudirgusiai besilaukiančiai moteriai bÅ«tų naudinga pasiklausyti klasikinÄ—s muzikos, o nuo Å¡eÅ¡to nÄ—Å¡tumo mÄ—nesio – leisti paklausyti ir vaikeliui.

Medikai pažymi, kad muzikos terapija gali būti taikoma ne tik sergantiems, o ir sveikiems, bet pavargusiems žmonėms. Tai yra ne tik gydomoji, bet ir profilaktinė priemonė. Per muziką įmanoma išgyventi vidinius konfliktus, išlaisvinti slopinamus polinkius, pašalinti emocinę įtampą. Kuo stipresni emociniai išgyvenimai klausantis muzikos, tuo didesnis poveikis mąstymui, valiai, atminčiai, dėmesiui, elgesiui.

1 Comments so far ↓

  1. 2011
    Apr
    19
    6:19
    daina

    Teko lankytis meno terapijos kursuose, labai patiko, išmokau atsikratyti neigiamų charakterio savybių, pagerėjo savikontrolė.