Nemigos gydymas pagal kognityvinÄ™- elgesio terapijÄ…

Laura Å erpytytÄ—, 2008-11-19

Nemiga– tai paplitÄ™s, sunkiai gydomas, sekinantis sutrikimas, kuriuo serga apie 30% senų žmonių. Nemiga sukelia daug neigiamų pasekmių: sveikatos problemas, blogina gyvenimo kokybÄ™. Epidemiologiniais duomenimis, nemiga vargina 35–40 proc. žmonių, tačiau pagalbos kreipiasi tik kas 20-tas.PagrindinÄ—s priežastys, kurios sukelia nemigÄ… senatvÄ—je yra:

  • Psichologiniai pokyčiai, kurie atsiranda tiesiog senstant;
  • FizinÄ—s ar psichinÄ—s problemos, jų gydymas;
  • Pirmieji miego sutrikimai, kurie sukelia nerimÄ…;
  • Blogi miegojimo įpročiai (tokie kaip miegojimas dienos metu, triukÅ¡minga ar per daug apÅ¡viesta aplinka);
  • Å ių veiksnių sÄ…veika;

Kognityvinė elgesio terapija yra dažniausiai naudojamas nefarmakologinis būdas gydant nemigą. Jos efektyvumas yra 70- 80 %.

NemigÄ… gydant remiantis kognityvine elgesio terapija nÄ—ra naudojamas farmakologinis gydymas, todÄ—l klinikoje ji yra naudojama retai.

Gydant nemigą kognityvinę elgesio terapiją sudaro keletas metodų:

  • Stimulų kontrolÄ—;
  • Miego ribojimas;
  • Miegojimo įpročių keitimas;
  • Mokymas atsipalaiduoti;
  • KognityvinÄ— terapija;

Stimulų kontrolė yra paremta operantiniu sąlygojimu, kurio metu lova yra klaidingas nemigos stimulas. Tuomet sumažėja miego tikimybė ir padidėja sujaudinimo tikimybė.  Jos tikslas yra  iš naujo nustatyti ryšį tarp lovos ir miego, sulaužyti neigiama asociacijas susijusias su gulėjimu lovoje ir negalėjimu užmigti, kad lova taptų miego stimulu. Tai atliekama duodant keletą instrukcijų, kaip padidinti galimybę užmigti miegamajame. Šias instrukcijas sudaro tokie dalykai kaip ėjimas miegoti tik tada, kai norima miego ir kėlimasis iš lovos tuomet, kai jau nebenorima miego.

Miego ribojimas. Miego ribojimo terapija yra paremta prielaida, jog kuo ilgiau laiko yra praleidžiama gulint lovoje, tuo fragmentiškesnis būna miegas. Šiuo metodu bandoma panaikinti miego sunkumus trumpinant laiką praleistą lovoje. Jis ypač tinkamas tokiems pacientams, kurie naktinio miego trūkumą mėgina kompensuoti poguliais dienos metu ar papildomu gulėjimu lovoje. Miego ribojimo metodas yra taikomas ribojant laiką praleistą lovoje iki tam tikrų valandų (pvz. Nuo 12 iki 6 ryto), koreguojant intervalą (pvz. padidinant arba sumažinant 15min.) ir atsižvelgiant į paciento dienoraštyje užrašytą praeitos savaitės vidurkį. Šis metodas dar naudingas ir tuo, jog taip yra sutvarkomas paciento miego režimas ir išvengiama papildomo gulėjimo lovoje tam, kad kompensuoti miego trūkumą.

Miegojimo įpročių keitimas. Šio metodo tikslas yra koreguoti asmeninius įpročius ir aplinkos veiksnius, kurie neigiamai veikia miegojimo kokybę. Yra nurodoma vengti tam tikrų maisto medžiagų (pvz. kofeino ar alkoholio prieš miegą), netinkamo miegojimo/pabudimo (pvz. vengti pogulių, niekuomet nesistengti specialiai užmigti), taip pat vengti veiklos lovoje dienos metu  (pvz. TV žiūrėjimo lovoje).

Mokymas atsipalaiduoti. Šis metodas remiasi principu, jog padidėjus simpatiniam aktyvumui yra neįmanoma užmigti ir išlikti miego būsenoje. Naudojant šį metodą kognityvinėje elgesio terapijoje gydant miego sutrikimus nėra taikomi įprasti relaksacijos pratimai, tačiau dažniausiai yra naudojamas diafragminis kvėpavimas ir laipsniškas raumenų atpalaidavimas.

Kognityvinė terapija stengiamasi atpažinti ir keisti mintis ir jausmus, kurie neigiamai veikia miegą. Šis metodas remiasi Beck‘o kognityvine terapija skirta depresijai gydyti, kurios metu terapeutas sistemiškai atpažįsta ir keičia paciento klaidingas mintis ar įsitikinimus. Kaip pvz. yra nustatyta, kad miego sutrikimų turintys pacientai skundžiasi dėl ilgai trunkančio užmigimo periodo (laiko tarpo nuo tada, kai yra išjungiama šviesa, iki tol, kol yra užmiegama), kad jis yra gerokai ilgesnis nei pats miego periodas. Tokiu būdu jie nepakankamai įvertina laiko tarpą, kurį jie pramiegojo ir pervertina laiko trukmę, kurią jie praleidžia bandydami užmigti.

Toks neteisingas užmigimo periodo ir miego trukmės įvertinimas yra lengvai koreguojami pasitelkus kognityvinę ir elgesio terapiją. Kognityvinė elgesio terapija išprovokuoja „baltą ir juodą“ mąstymą, kuris susideda iš žodžių tokių kaip „visada“ (miegojau prastai) arba „niekada“ (miegojau gerai). Kognityvinės terapijos sudedamoji dalis yra ta, kad ji sumažina autonominį ir kognityvinį sujaudinimą, priverčia pakeisti neteisingus įsitikinimus apie miegą (pvz. pacientas mano, kad turi miegoti 8 valandas), koreguoja nerealistiškus lūkesčius (pvz. pacientas mano, kad prabusti naktį yra nenormalu), pervertina nemigos pasekmių suvokimą (pvz. pacientas mano, kad išmiegojęs mažiau nei 8 valandas, jis negalės dirbti), taip pat padeda atpažinti mintis ir susijusias katastrofiškas idėjas, kurios sukelia nemigą.

Kognityvinė elgesio terapija taip pat padeda pacientams suvokti, jog jų susirūpinimas tuo, jog naktį jie blogai miegojo, iššaukia nerimą, psichologinį sujaudinimą, kuris trukdo atsipalaiduoti ir užmigti. Keisdamas paciento nerimą ir įsitikinimus apie nemigą, terapeutas padeda pacientui išvengti patologinio sujaudinimo, pasiekti geresnį miegą.

Norint pasiekti rezultatų, tiek vieną, tiek kitą kognityvinės elgesio terapijos metodą reikia taikyti 3- 4 savaites.

Kaip vyksta terapija?

Dienoraščio pildymas. Pacientas kelias savaites pildo dienoraštį, kuriame turi aprašyti, kokia buvo jų miego trukmė ir kokybė, ar buvo dieninių pogulių, kokia veikla buvo atliekama dienos metu. Pacientų prašoma fiksuoti, kiek laiko vakare gulėdami lovoje jie negalėjo užmigti, kiek kartų buvo prabudę, kiek kartų prabusdavo ir suvokdavo, kad miega ne lovoje.

Pvz.: Savo dienoraštyje John‘as parašo, jog pirmadienio naktį miegojo labai blogai. Aiškindamas tai jis teigia, jog dėl nemigos, jis nesugebės atlikti savo pareigų darbe, todėl galįs netekti darbo. Tada terapeutas klausia jo, kaip jam sekėsi darbe antradienį. Ar jis nebuvo atleistas iš daro? Ar skundėsi klientai, su kuriais jis dirbo?Ar jo bosas ar bendradarbiai pareiškė, kad neketina už jį atlikti darbo?

Ä®prastas ir tikÄ—tinas atsakymas į Å¡iuos klausimus yra neigiamas kaip Å¡iuo atveju pvz.: „Ne, nei vienas man nepasakÄ—, kad aÅ¡ kÄ… nors netinkamai daryčiau…“.

Toks atsakymas leidžia terapeutui paaiškinti, jog paciento iškreiptą suvokimą sąlygoja  rūpinimasis ir nerimas, bet ne pati nemiga.

Riešo aktigrafija. Ant paciento nedominuojančios rankos riešo uždedamas daviklis. Šis daviklis visą parą įrašinėja paciento veiklą. Ilgalaikiai aukšto aktyvumo periodai yra traktuojami kaip budrumo būsena, o ilgalaikiai žemo aktyvumo ar neveiklumo periodai yra traktuojami kaip miegas. Vėliau duomenys iš sensoriaus derinami su paciento dienoraščio informacija. Taip terapeutas gali susikurti detalų paciento miego/ budrumo periodų planą.

Literatūros sąrašas:

  1. Cahn S. C., Langenbucher J. W., Friedman M. A. (2005). Predictors of Interest in Psychological Treatment for Insomnia Among Older Primary Care Patients With Disturbed Sleep. Behavioral Sleep Medicine, 3(2), 87–98.
  2. Erman M. K. (2008). Cognitive Behavior Therapy for Insomnia. Can I Incorporate It Into My Practice? Clinical Updates In Sleep Medicine,  Primary Psychiatry,15(3):35-37.
  3. Ong J. C., Cvengros J. A., Wyatt J. K. (2008). Cognitive Behavioral Treatment for Insomnia. Psychiatric Annals, 38:9.
  4. Vitiello M. V., Borson S. (2001). Sleep Disturbances in Patients with Alzheimer’s Disease. Therapy In Practice, 15 (10) 777-796 1172-7047/01/0010-0777.

Comments are closed.