Senatvė dažniausiai siejasi su nusilpusia sveikata, ligomis, sumažėjusiu fiziniu aktyvumu, socialine izoliacija, savęs gailėjimusi, turėjimu daug laisvo laiko, aktyvios veiklos stygiumi, darbo praradimu. Taigi, kada prasideda senatvė ir kokie tikrieji jos požymiai bei kaip galima padėti senyvo amžiaus asmenims remianti egzistenciniu požiūriu.

Tiksliai apibrėžti, senatvės amžių gana sudėtinga. Raidos psichologai teigia, kad senatve laikomas amžius apytikriai nuo 65 metų. Tačiau šis amžius labai priklauso nuo asmens socialinio amžiaus. Žmonės, esntys jaunesni ir neturtingi, senatvės pradžią laiko 55 metų amžių, o štai vyresniems ir pasiturintiems senatvė prasideda nuo 65 ar net nuo 75 metų (Žukauskienė R., 2007).

Senyvo amžiaus žmonės susiduria su įvairiais pokyčiais:

• Fiziniais: mažėja suvokimo aštrumas, jėga ir ištvermė, lėtėja nerviniai procesai, tačiau smegenys išlieka sveikos ( Myers D.G., 2000);
• Pažintiniais: prastėja atmintis prisimenant, tačiau atmintis atpažįstant išlieka, lanksčiojo intelekto pokyčiai (Myers D.G., 2000);
• Socialiniais: darbo praradimas, išėjimas į pensiją, socialinė atskirtis, galimybė palaikyti socialinius santykius;

Svarbūs tampa ir psichologiniai veiksniai:

• Praradimai ir širdgėla. Senyvo amžiaus žmonės sunkiai pakelia artimųjų ir draugų netektis, ypatingai sunkiai išgyvenamos vaikų mirtys. (Woolfe R., Dryden W., 1996). Artimųjų mirtis primena tai, kas laukia jų pačių;
• Mirties baimė;
• Kaltės išgyvenimai;
• Tapatumo ir tęstinumo jausmų praradimas;
• Gyvenimo prasmės, tikslų praradimas;

Šias psichologines problemas galima spręsti naudojantis egzistencine terapija.    

Egzistencinės terapijos naudojimas konsultuojant senyvo amžiaus žmones

Egzistencinės terapijos pagrindas – padėti žmogui suvokti ir priimti savo realias galimybes, išsiaiškinti, kokie gyvenimo tiklsai, kokios vertybės, susiformuluoti tikslus, atspindinčius realybę. Taigi, kaip teigia E. van Deurzen-Smith (cituota pagal R. Kočiūną, 1999) , egzistencinė terapija padeda žmogui pačiam išryškinti, apmąstyti ir suprasti savo gyvenimą, pasitikti neišvengiamas problemas, nusivylimus ir krizes, atrasti savąją pasulio ir būties prasmę. Taigi egzistencinė terapija nukreipta ne į asmenį kaip izoliuotą psichinę visumą, bet į žmogų kaip į jo būtį pasaulyje, kitaip tariant – į jo gyvenimą. Dėl šių priežasčių egzistencinė terapija tinkama senyvo amžiaus žmonėms, išgyvenantiems artimųjų mirtį, savosios mirties baimę, kaltės, gyvenimo prasmės ir tikslų, tęstinumo ir tapatumo praradimo jausmus.

Egzistencinė sapnų analizė

Egzistencinėje terapijoje sapnas įgyja ypatingą subjektyvią vertę. Šioje terapijoje sapnas akcentuojamas tokia prasme, kuri atsiskleidžia pačiam sapno “autoriui”. Sapnuotojui suteikiama galimybė laisvai tyrinėti savo, su sapnu išreikštus jausmus ir vaizdinius. Žmogus aiškindamasis savo sapno reikšmes naudojasi galimybe atrasti dabartines ir praeityje buvusias įtampas, problemas, įvertinti savo veiksmus ir problemų sprendimus. Darbas su sapnu skatina suvokti save ir savo santykius su kitais žmonėmis, su pačiu savimi. Sapnai analizuojami tiek individualiai, tiek grupėse.

Individuali sapnų analizė. M. Boss (cituota pagal A. Perminą, A. Goštautą, A. Endriulaitienę, 2004) teigimu sapnas išreiškia žmogaus būtį pasaulyje. Analizuojant sapnus terapeutas tik lydi klientą, neprimeta savo vertybių. Spanai komentuojami remiantis tuo, kaip juos jaučia ir išgyvena sapnuotojas. Uždavinėjami klausimai, kurių atsakymai leidžia klientui ir terapeutui aiškiau suprasti sapno prasmę, tuo pačiu geriau suprasti savo būtį pasaulyje.

Sapno nagrinėjimo modelis grupėje. M. Ulmanas (cituota pagal R.Kočiūną, 1999) grupės darbą organizuoja dialogo principu: sapno autorius pasakoja sapną, grupė jį perima tarsi savą, ieško jame prasmių, analizuoja savus jausmus isijaučiant į sapną, taip grupė sapnuotojui “grąžina” sapną. Po “grąžinimo” sapną analizuoja pats jo autorius, o grupė gali pasiūlyti savo idėjas. Šio etapo gale sapnuotojas komentuoja visą darbo procesą bei jo poveikį. Nagrinėjant sapną tiek grupės dalyviai, tike sapnuotojas svyruoja tarp saugumo poreikio ir  siekio sužinoti daugiau informacijos. Per sapną atrasti jausmai ir prasmės sukelia reikšmingus prisiminimus, aiškesnes asociacijas, skatina laisvę ir atvirumą skausmingiems vidinio pasaulio išgyvenimams. Išanalizuotas sapnas tampa atvaizdu to, kas anksčiau slypėjo paslėptoje egzistencijoje.

Grupinė psichoterapija

Grupėje sutelkiamas dėmesys į grupės gyvenimo kūrimą, gilesnį jo supratimą. Šio supratimo dėka, analizuojamas gyvenimas grupėje, o per jį ir visas gyvenimas. Joje nesiekiama keisti dalyvių asmenybių, visas dėmesys skiriamas į grupės ir konkrečių dalyvių gyvenimo proceso supratimą, gyvenimo prieštaravimų atsiskleidimą. Egzistencine terapija grupėje siekiama, kad dalyviai aiškiau matydami gyvenimo realybę, išsivaduodami iš iliuzijų ir saviapgaulės, sugebėtų atrasti juos patenkinančią gyvenimo kryptį, įvardyti savo ketinimus, troškimus, norus, tikslus, dalykus, galinčius įprasminti gyvenimą, išsiaiškinti savo bendrą nuostatą į gyvenimą (Kočiūnas R., 1999). Terapija harmonizuoja dalyvių gyvenimą, kad jų nuostatos, tikslai, įpročiai ir konkretūs veiksmai atitiktų realybę ir jų asmeninius siekius. Taip terapijoje ugdomas tapatumo (būties) jausmas, gebėjimas orientuotis realiame gyvenimo laike,  gebėjimas priimti neišvengiamą nerimo ir kaltės išgyvenimą, gebėjimą džiaugtis gyvenimu, atrasti gyvenimo prasmingumo jausmą.

Individualus  konsultavimas

Mirties ir netekties klausimais. Artimųjų netektis ir susitaikymas su kito mirtimi yra potyriai, kurie plačiai analizuojami terapijoje. Asmuo, patyręs artimojo netektį, išgyvena penkias gedėjimo stadijas: neigimą, pyktį,  derėjimąsi, depresiją ir priėmimą. Patyrusiam artimojo netektį, konsultantas labiausiai padėtų būdamas kartu su gedinčiuoju, tinkamai jo klausydamasis. Tačiau reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad kito mirtis primena pačių mirtį. Tai akivaizdus ir skaudus susidūrimas su savo mirtimi (Yalom Y.D., 2005). Todėl terapijoje naudinga išnaudoti galimybes pasikalbėti apie dalykus susijusius su mirtimi. Mirtis ir mirtingumas suformuoja tokais temas kaip senėjimas, fiziniai kūno pokyčiai, “tuščio lizdo” fenomenas, pensija ir kt. Su klientais terapijoje patariama apie mirtį kalbėti tiesiogiai ir dalykiškai, nedemonstruojant ramybės. Toks pokalbis iš dalies nuramina asmenį, patiriantį mirties nerimą.

Gyvenimo prasmės klausimais. Dažnai senyvo amžiaus žmonės peržvelgia savo gyvenimą, ieško jame prasmės, tai vienas pagrindinių jų gyvenimo tikslų. Prasmė pasiekiama įsitraukiant į ją, peržengiant savasties ribas. Todėl labai svarbus tampa kliento įsitraukimas, ir terapeuto užduotis – padėti atpažinti ir pašalinti kliūtis, trukdančias įsitraukimui. Egzistencialistų teigimu, gyvenimui prasmę suteikia žmogaus baigtinumas, t.y. – mirtis.

Kaltės klausimais. Senyvo amžiaus žmonės dažnai išgyvena kaltės jausmus. Kaltė gali būti tiek reali, tiek ontologinė. Ontologinė kaltė yra pačiam sau dėl pačių esmingiausių, pačių vitališkiausių savo raidos galimybių apleidimo ir blokavimo, dėl kontakto su kitu žmogumi praradimo arba dėl neteisingų kontaktų (Plužek Z., 1996). Egzistencialistai siūlo nemažinti kaltės, o skatinti susitaikyti su šiuo neišvengiamu, prigimtiniu gyvenimo faktu. Stiprus kaltės išgyvenimas padeda įsisąmoninti asmeninę atsakomybę už poelgius bei jų rezultatus. Jei žmogus vengia atsakomybės už savo paties gyvenimą, natūrali kaltė išsivysto i neurotinę kaltę, kurios esmė – savęs paties, gyvenimo, savo asmens smerkimas. Realios kaltės atsisakyti galima aptariant jos išpirkimą. Konsultantas klientui gali padėti tik pažines ir supratęs įvairius asmens kaltės išgyvenimo aspektus.

V. E. Franklio logoterapija

Franklis pagyvenusių ir išėjusių i pensiją žmonių patiriamas krizes laiko egzistenciniu vakuumu (kuris dažniausiai pasireiškia nuobodulio būsena, tuštumos jausmu). Egzistenciniam vakuumui ir gyvenimo prasmės ieškojimams padeda logoterapija. Pasak V. E. Franklio, logoterapija – į prasmę orientuota terapija, todėl dėmesys sutelkiamas į žmogaus būties prasmę ir jos ieškojimą. Logoterapijoje į žmogų žvelgiama remiantris trimis tiesomis:

1. Žmogus yra laisvas;
2. Jo pagrindinis gyvenimo siekis – prasmės radimas;
3. Gyvenimas prasmingas;

Prasmės siekimas – svarbiausia motyvacija žmogaus gyvenime (V.E. Franklis, 1997). Tik pats žmogus gali atrasti savo prasmę, ir tik tuo atveju ji bus jam reikšminga  ir patenkins jo paties prasmės siekimą. Žmogus turėtų ne klausti, kokia jo gyvenimo prasmė, o pripažinti, jog jo gyvenimas jam užduoda tokį klausimą. Ir gyvenimui atsakyti galima tik prisiėmus atsakomybę. Taigi logoterapija teigia, kad žmogaus egzistencijos prasmė – jo atsakomybė.

Logoterapija stengiasi, kad klientas visiškai suvoktų savo atsakomybę, tačiau paliekama galimybė pasirinkti, apsispręsti, už ką ir kokiam tikslui jis atsakingas. Terapeuto uždavinys, pasak Franklio – išplėsti kliento regėjimo lauką, kad jis suvoktų ir matytų visą potencialią prasmę. Konsultantas neprimeta klientui nei savo pažiūrų, nei vertybių, gerbia klientą  kaip asmenį ir padeda jam gerbti save tiek, kad pripažintų sau laisvę, atsakomybę ir galimybę atrasti prasmę savo gyvenime, padėti įveikti kliūtis, trukdančias rasti gyvenimo prasmę. Prasmę galima rasti bet kur, tiek meilėje, tiek kančioje.      

 

Naudota literatūra:

 

 

 

1. Frankl V.E., (1997), Žmogus ieško prasmės vis vien gyvenimui sakyti taip. Logoterapijos santrauka, Katalikų pasaulis, Vilnius.
2. Yalom Y. D., (2005), Terapijos dovana, Alma Littera, Vilnius.
3. Kočiūnas R., (1999), Grupinė psichoterapija Lietuvoje: teoriniai modeliai ir jų taikymas, VIA RECTA, Vilnius.
4. Myers D.G., (2000), Psichologija, Poligrafija ir informatika.
5. Perminas A. Goštautas A., Endriulaitienė A., (2004), Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas, VDU leidykla, Kaunas.
6. Plužek Z., (1996), Pastoracinė psichologija, Amžius, Vilnius.
7. Sutton C., (1999), Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija, VU Specialiosios psichologijos laboratorija, Vilnius.
8. Trimakas K.A., (1996), Žmogaus aukščiausi skrydžiai religinių išgyvenimų psichologija, TKK leidykla, Kaunas.
9. Woolfe R., Dryden W., (1996), Handbook of Cuonselling Psychology, Sage Publications, London.
10. Žukauskienė R., (2007), Raidos psichologija, Margi raštai, Vilnius