Senyvo amžiaus žmonių konsultavimas remiantis egzistenciniu požiūriu
spukr, 2008-11-19Senatvė dažniausiai siejasi su nusilpusia sveikata, ligomis, sumažėjusiu fiziniu aktyvumu, socialine izoliacija, savęs gailėjimusi, turėjimu daug laisvo laiko, aktyvios veiklos stygiumi, darbo praradimu. Taigi, kada prasideda senatvė ir kokie tikrieji jos požymiai bei kaip galima padėti senyvo amžiaus asmenims remianti egzistenciniu požiūriu.
Tiksliai apibrėžti, senatvÄ—s amžių gana sudÄ—tinga. Raidos psichologai teigia, kad senatve laikomas amžius apytikriai nuo 65 metų. TaÄiau Å¡is amžius labai priklauso nuo asmens socialinio amžiaus. ŽmonÄ—s, esntys jaunesni ir neturtingi, senatvÄ—s pradžiÄ… laiko 55 metų amžių, o Å¡tai vyresniems ir pasiturintiems senatvÄ— prasideda nuo 65 ar net nuo 75 metų (ŽukauskienÄ— R., 2007).
Senyvo amžiaus žmonÄ—s susiduria su įvairiais pokyÄiais:
- Fiziniais: mažėja suvokimo aÅ¡trumas, jÄ—ga ir iÅ¡tvermÄ—, lÄ—tÄ—ja nerviniai procesai, taÄiau smegenys iÅ¡lieka sveikos ( Myers D.G., 2000);
- Pažintiniais: prastÄ—ja atmintis prisimenant, taÄiau atmintis atpažįstant iÅ¡lieka, lanksÄiojo intelekto pokyÄiai (Myers D.G., 2000);
- Socialiniais: darbo praradimas, išėjimas į pensiją, socialinė atskirtis, galimybė palaikyti socialinius santykius;
Svarbūs tampa ir psichologiniai veiksniai:
- Praradimai ir Å¡irdgÄ—la. Senyvo amžiaus žmonÄ—s sunkiai pakelia artimųjų ir draugų netektis, ypatingai sunkiai iÅ¡gyvenamos vaikų mirtys. (Woolfe R., Dryden W., 1996). Artimųjų mirtis primena tai, kas laukia jų paÄių;
- Mirties baimÄ—;
- Kaltės išgyvenimai;
- Tapatumo ir tęstinumo jausmų praradimas;
- Gyvenimo prasmės, tikslų praradimas;
Å ias psichologines problemas galima sprÄ™sti naudojantis egzistencine terapija.   Â
Egzistencinės terapijos naudojimas konsultuojant senyvo amžiaus žmones
EgzistencinÄ—s terapijos pagrindas – padÄ—ti žmogui suvokti ir priimti savo realias galimybes, iÅ¡siaiÅ¡kinti, kokie gyvenimo tiklsai, kokios vertybÄ—s, susiformuluoti tikslus, atspindinÄius realybÄ™. Taigi, kaip teigia E. van Deurzen-Smith (cituota pagal R. KoÄiÅ«nÄ…, 1999) , egzistencinÄ— terapija padeda žmogui paÄiam iÅ¡ryÅ¡kinti, apmÄ…styti ir suprasti savo gyvenimÄ…, pasitikti neiÅ¡vengiamas problemas, nusivylimus ir krizes, atrasti savÄ…jÄ… pasulio ir bÅ«ties prasmÄ™. Taigi egzistencinÄ— terapija nukreipta ne į asmenį kaip izoliuotÄ… psichinÄ™ visumÄ…, bet į žmogų kaip į jo bÅ«tį pasaulyje, kitaip tariant – į jo gyvenimÄ…. DÄ—l Å¡ių priežasÄių egzistencinÄ— terapija tinkama senyvo amžiaus žmonÄ—ms, iÅ¡gyvenantiems artimųjų mirtį, savosios mirties baimÄ™, kaltÄ—s, gyvenimo prasmÄ—s ir tikslų, tÄ™stinumo ir tapatumo praradimo jausmus.
Egzistencinė sapnų analizė
EgzistencinÄ—je terapijoje sapnas įgyja ypatingÄ… subjektyviÄ… vertÄ™. Å ioje terapijoje sapnas akcentuojamas tokia prasme, kuri atsiskleidžia paÄiam sapno “autoriuiâ€. Sapnuotojui suteikiama galimybÄ— laisvai tyrinÄ—ti savo, su sapnu iÅ¡reikÅ¡tus jausmus ir vaizdinius. Žmogus aiÅ¡kindamasis savo sapno reikÅ¡mes naudojasi galimybe atrasti dabartines ir praeityje buvusias įtampas, problemas, įvertinti savo veiksmus ir problemų sprendimus. Darbas su sapnu skatina suvokti save ir savo santykius su kitais žmonÄ—mis, su paÄiu savimi. Sapnai analizuojami tiek individualiai, tiek grupÄ—se.
Individuali sapnų analizÄ—. M. Boss (cituota pagal A. PerminÄ…, A. GoÅ¡tautÄ…, A. EndriulaitienÄ™, 2004) teigimu sapnas iÅ¡reiÅ¡kia žmogaus bÅ«tį pasaulyje. Analizuojant sapnus terapeutas tik lydi klientÄ…, neprimeta savo vertybių. Spanai komentuojami remiantis tuo, kaip juos jauÄia ir iÅ¡gyvena sapnuotojas. UždavinÄ—jami klausimai, kurių atsakymai leidžia klientui ir terapeutui aiÅ¡kiau suprasti sapno prasmÄ™, tuo paÄiu geriau suprasti savo bÅ«tį pasaulyje.
Sapno nagrinÄ—jimo modelis grupÄ—je. M. Ulmanas (cituota pagal R.KoÄiÅ«nÄ…, 1999) grupÄ—s darbÄ… organizuoja dialogo principu: sapno autorius pasakoja sapnÄ…, grupÄ— jį perima tarsi savÄ…, ieÅ¡ko jame prasmių, analizuoja savus jausmus isijauÄiant į sapnÄ…, taip grupÄ— sapnuotojui “grąžina†sapnÄ…. Po “grąžinimo†sapnÄ… analizuoja pats jo autorius, o grupÄ— gali pasiÅ«lyti savo idÄ—jas. Å io etapo gale sapnuotojas komentuoja visÄ… darbo procesÄ… bei jo poveikį. NagrinÄ—jant sapnÄ… tiek grupÄ—s dalyviai, tike sapnuotojas svyruoja tarp saugumo poreikio ir siekio sužinoti daugiau informacijos. Per sapnÄ… atrasti jausmai ir prasmÄ—s sukelia reikÅ¡mingus prisiminimus, aiÅ¡kesnes asociacijas, skatina laisvÄ™ ir atvirumÄ… skausmingiems vidinio pasaulio iÅ¡gyvenimams. IÅ¡analizuotas sapnas tampa atvaizdu to, kas anksÄiau slypÄ—jo paslÄ—ptoje egzistencijoje.
GrupinÄ— psichoterapija
GrupÄ—je sutelkiamas dÄ—mesys į grupÄ—s gyvenimo kÅ«rimÄ…, gilesnį jo supratimÄ…. Å io supratimo dÄ—ka, analizuojamas gyvenimas grupÄ—je, o per jį ir visas gyvenimas. Joje nesiekiama keisti dalyvių asmenybių, visas dÄ—mesys skiriamas į grupÄ—s ir konkreÄių dalyvių gyvenimo proceso supratimÄ…, gyvenimo prieÅ¡taravimų atsiskleidimÄ…. Egzistencine terapija grupÄ—je siekiama, kad dalyviai aiÅ¡kiau matydami gyvenimo realybÄ™, iÅ¡sivaduodami iÅ¡ iliuzijų ir saviapgaulÄ—s, sugebÄ—tų atrasti juos patenkinanÄiÄ… gyvenimo kryptį, įvardyti savo ketinimus, troÅ¡kimus, norus, tikslus, dalykus, galinÄius įprasminti gyvenimÄ…, iÅ¡siaiÅ¡kinti savo bendrÄ… nuostatÄ… į gyvenimÄ… (KoÄiÅ«nas R., 1999). Terapija harmonizuoja dalyvių gyvenimÄ…, kad jų nuostatos, tikslai, įproÄiai ir konkretÅ«s veiksmai atitiktų realybÄ™ ir jų asmeninius siekius. Taip terapijoje ugdomas tapatumo (bÅ«ties) jausmas, gebÄ—jimas orientuotis realiame gyvenimo laike, gebÄ—jimas priimti neiÅ¡vengiamÄ… nerimo ir kaltÄ—s iÅ¡gyvenimÄ…, gebÄ—jimÄ… džiaugtis gyvenimu, atrasti gyvenimo prasmingumo jausmÄ….
Individualus konsultavimas
Mirties ir netekties klausimais. Artimųjų netektis ir susitaikymas su kito mirtimi yra potyriai, kurie plaÄiai analizuojami terapijoje. Asmuo, patyrÄ™s artimojo netektį, iÅ¡gyvena penkias gedÄ—jimo stadijas: neigimÄ…, pyktį, derÄ—jimÄ…si, depresijÄ… ir priÄ—mimÄ…. Patyrusiam artimojo netektį, konsultantas labiausiai padÄ—tų bÅ«damas kartu su gedinÄiuoju, tinkamai jo klausydamasis. TaÄiau reikÄ—tų atsižvelgti ir į tai, kad kito mirtis primena paÄių mirtį. Tai akivaizdus ir skaudus susidÅ«rimas su savo mirtimi (Yalom Y.D., 2005). TodÄ—l terapijoje naudinga iÅ¡naudoti galimybes pasikalbÄ—ti apie dalykus susijusius su mirtimi. Mirtis ir mirtingumas suformuoja tokais temas kaip senÄ—jimas, fiziniai kÅ«no pokyÄiai, “tuÅ¡Äio lizdo†fenomenas, pensija ir kt. Su klientais terapijoje patariama apie mirtį kalbÄ—ti tiesiogiai ir dalykiÅ¡kai, nedemonstruojant ramybÄ—s. Toks pokalbis iÅ¡ dalies nuramina asmenį, patiriantį mirties nerimÄ….
Gyvenimo prasmÄ—s klausimais. Dažnai senyvo amžiaus žmonÄ—s peržvelgia savo gyvenimÄ…, ieÅ¡ko jame prasmÄ—s, tai vienas pagrindinių jų gyvenimo tikslų. PrasmÄ— pasiekiama įsitraukiant į jÄ…, peržengiant savasties ribas. TodÄ—l labai svarbus tampa kliento įsitraukimas, ir terapeuto užduotis – padÄ—ti atpažinti ir paÅ¡alinti kliÅ«tis, trukdanÄias įsitraukimui. Egzistencialistų teigimu, gyvenimui prasmÄ™ suteikia žmogaus baigtinumas, t.y. – mirtis.
KaltÄ—s klausimais. Senyvo amžiaus žmonÄ—s dažnai iÅ¡gyvena kaltÄ—s jausmus. KaltÄ— gali bÅ«ti tiek reali, tiek ontologinÄ—. OntologinÄ— kaltÄ— yra paÄiam sau dÄ—l paÄių esmingiausių, paÄių vitaliÅ¡kiausių savo raidos galimybių apleidimo ir blokavimo, dÄ—l kontakto su kitu žmogumi praradimo arba dÄ—l neteisingų kontaktų (Plužek Z., 1996). Egzistencialistai siÅ«lo nemažinti kaltÄ—s, o skatinti susitaikyti su Å¡iuo neiÅ¡vengiamu, prigimtiniu gyvenimo faktu. Stiprus kaltÄ—s iÅ¡gyvenimas padeda įsisÄ…moninti asmeninÄ™ atsakomybÄ™ už poelgius bei jų rezultatus. Jei žmogus vengia atsakomybÄ—s už savo paties gyvenimÄ…, natÅ«rali kaltÄ— iÅ¡sivysto i neurotinÄ™ kaltÄ™, kurios esmÄ— – savÄ™s paties, gyvenimo, savo asmens smerkimas. Realios kaltÄ—s atsisakyti galima aptariant jos iÅ¡pirkimÄ…. Konsultantas klientui gali padÄ—ti tik pažines ir supratÄ™s įvairius asmens kaltÄ—s iÅ¡gyvenimo aspektus.
V. E. Franklio logoterapija
Franklis pagyvenusių ir išėjusių i pensiją žmonių patiriamas krizes laiko egzistenciniu vakuumu (kuris dažniausiai pasireiškia nuobodulio būsena, tuštumos jausmu). Egzistenciniam vakuumui ir gyvenimo prasmės ieškojimams padeda logoterapija. Pasak V. E. Franklio, logoterapija – į prasmę orientuota terapija, todėl dėmesys sutelkiamas į žmogaus būties prasmę ir jos ieškojimą. Logoterapijoje į žmogų žvelgiama remiantris trimis tiesomis:
- Žmogus yra laisvas;
- Jo pagrindinis gyvenimo siekis – prasmės radimas;
- Gyvenimas prasmingas;
Prasmės siekimas – svarbiausia motyvacija žmogaus gyvenime (V.E. Franklis, 1997). Tik pats žmogus gali atrasti savo prasmę, ir tik tuo atveju ji bus jam reikšminga ir patenkins jo paties prasmės siekimą. Žmogus turėtų ne klausti, kokia jo gyvenimo prasmė, o pripažinti, jog jo gyvenimas jam užduoda tokį klausimą. Ir gyvenimui atsakyti galima tik prisiėmus atsakomybę. Taigi logoterapija teigia, kad žmogaus egzistencijos prasmė – jo atsakomybė.
Logoterapija stengiasi, kad klientas visiÅ¡kai suvoktų savo atsakomybÄ™, taÄiau paliekama galimybÄ— pasirinkti, apsisprÄ™sti, už kÄ… ir kokiam tikslui jis atsakingas. Terapeuto uždavinys, pasak Franklio – iÅ¡plÄ—sti kliento regÄ—jimo laukÄ…, kad jis suvoktų ir matytų visÄ… potencialiÄ… prasmÄ™. Konsultantas neprimeta klientui nei savo pažiÅ«rų, nei vertybių, gerbia klientÄ…Â kaip asmenį ir padeda jam gerbti save tiek, kad pripažintų sau laisvÄ™, atsakomybÄ™ ir galimybÄ™ atrasti prasmÄ™ savo gyvenime, padÄ—ti įveikti kliÅ«tis, trukdanÄias rasti gyvenimo prasmÄ™. PrasmÄ™ galima rasti bet kur, tiek meilÄ—je, tiek kanÄioje.     Â
Â
Naudota literatūra:
Â
Â
Â
- Frankl V.E., (1997), Žmogus ieško prasmės vis vien gyvenimui sakyti taip. Logoterapijos santrauka, Katalikų pasaulis, Vilnius.
- Yalom Y. D., (2005), Terapijos dovana, Alma Littera, Vilnius.
- KoÄiÅ«nas R., (1999), GrupinÄ— psichoterapija Lietuvoje: teoriniai modeliai ir jų taikymas, VIA RECTA, Vilnius.
- Myers D.G., (2000), Psichologija, Poligrafija ir informatika.
- Perminas A. Goštautas A., Endriulaitienė A., (2004), Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas, VDU leidykla, Kaunas.
- Plužek Z., (1996), Pastoracinė psichologija, Amžius, Vilnius.
- Sutton C., (1999), Socialinis darbas, bendruomenÄ—s veikla ir psichologija, VU Specialiosios psichologijos laboratorija, Vilnius.
- Trimakas K.A., (1996), Žmogaus aukÅ¡Äiausi skrydžiai religinių iÅ¡gyvenimų psichologija, TKK leidykla, Kaunas.
- Woolfe R., Dryden W., (1996), Handbook of Cuonselling Psychology, Sage Publications, London.
- Žukauskienė R., (2007), Raidos psichologija, Margi raštai, Vilnius
Â
Â
Â