Senėjimas nėra problema, tai pagrindas žmogaus patirčiai. Tai dalis žmogaus gyvenimo ciklo, todėl senėjimas yra neišvengiamai susijęs su pokyčiais.

Senėjimo procesui būdingi psichologiniai aspektai:

• Fiziniai pokyčiai. Ryškiai mažėja suvokimo aštrumas, jėga ir ištvermė, bet rečiau sergama trumpalaikėmis ligomis. Lėtėja nerviniai procesai, bet smegenys išlieka sveikos, jei nesergama smegenų ligomis.
• Pažintiniai pokyčiai. Senstant atmintis atpažįstant išlieka, nors prisiminimas, ypač neprasmingos informacijos, pradeda silpnėti. Tvirtasis intelektas nesikeičia, t.y. sukauptos žinios ir žodiniai įgūdžiai išlieka. Lankstusis intelektas silpnėja, t.y., gebėjimas abstrakčiai mąstyti silpnėja.
• Socialiniai pokyčiai. Socialiniai ryšiai siaurėja. Tenka išgyventi draugų bei šeimos narių mirtis. Bloga gyvenimo kokybė senatvėje kyla dėl to, kad nėra kam pasirūpinti senu žmogumi. Vadinasi, jo gyvenimo kokybę lemia ne vien sveikata ir pragyvenimo lygis. Mokėjimą prisitaikyti prie blogėjančios sveikatos ir mažėjančių ekonominių galimybių įtakoja kokybiški ryšiai su aplinkiniais.

Vyresnio amžiaus žmonės susiduria su visa eile sudėtingų problemų, galinčių išprovokuoti asmenybės krizę. Vyresnio pagyvenusio amžiaus žmonės dažnai susiduria su: 

1. sutuoktinių ir draugų mirtimi;
2. mažėjančia fizine negalia;
3. išėjimu į pensiją ir sumažėjusiomis pajamomis;
4. daug laisvo laiko ir būtinybe rasti draugų;
5. naujų socialinių rolių įsisąmoninimu;
6. pasikeitusiais santykiais su užaugusiais vaikais;
7. pasikeitusia aplinka ar būtinybe ją pakeisti.

Humanistinė terapija

Humanistinė psichologija pabrėžia žmogaus galias ir pasaulio suvokimą asmens akimis. Yra raginama gilintis į tai, kaip žmogus patiria liūdesį ir džiaugsmą, susvetimėjimą ir artumą, neviltį ir pilnatvę. Humanistai neskatina ir nerengia kliento pokyčių, bet atidžiai stebi vidinių ir išorinių veiksnių pasireiškimą. Terapijos permaina nepriklauso nuo terapeuto veiksmų ar intervencijos. Taip pat interpretacijos ir elgesio metodai nėra atsakingi už pokytį. Pats žmogus ir jo aplinka natūraliai geba patys vystytis bei atsistatyti, o terapeuto darbas yra palengvinti šį procesą. Humanistai siekia paprastais nuoširdžiais pokalbiais geriau suprasti kiekvieno asmens nepakartojamą patirtį.

Maslow teigia, kad į gyvenimą reikia žiūrėti kaip į galimybę augti. Tačiau niekas negali augti ir vystytis, jei nėra patenkinami pagrindiniai poreikiai. Patenkinus pagrindinius poreikius kiekvienas individas skirtingai siekia aukštesniųjų poreikių. Maslow pripažįsta, kad egzistuoja įtampa tarp saugumo poreikio ir poreikio augti bei tobulėti. Reikia būti drąsiam, kad pasikeistum, ir tai galima daryti tik saugioje aplinkoje, kur gali atsirasti pasitikėjimas.

Pagal Rogers, jog norint, kad aplinka skatintų augti ir tobulėti, būtinos trys sąlygos: nuoširdumas, palankumas ir empatija. Žmonės padeda kitiems augti, būdami nuoširdūs-atviri savo pačių jausmams, nesistengdami rodytis kitokie nei yra, atsiskleisdami. Taip pat padeda tokie žmonės, kurie yra palankūs kitiems, t.y. rodantys besąlygišką pagarbą. Tai pripažinimo, palankumo nuostata, vertinanti žmogų net tuomet, kai jis klysta. Empatiški žmonės supranta mūsų jausmus ir prasmes, nesistengdami juos vertinti. Palankumą patiriantys ir vertinami žmonės paprastai išsiugdo ir save vertinančią nuostatą. Empatiškai išklausomi žmonės „išmoksta geriau įsiklausyti į savo vidinių potyrių tėkmę.“   

Pagyvenusių žmonių socialinių ryšių mažėjimas ar net nutrūkimas, pažinimo bejėgiškumas yra fonas, kuriame ištinka įvairios ligos, ekonominių sąlygų pablogėjimas, praradimai ir kartu atsiranda žemas savęs vertinimas. Vadinasi, stresas – natūrali seno žmogaus emocinė būsena. Norint sėkmingai įveikti stresą, aplinka turėtų skatinti keisti požiūrį į save bei didinti savęs priimtinumą. Kita vertus, nesėkmingas streso įveikimas pasireiškia atsiskyrėliškumu: nenoru bendrauti, visiems ir visur demonstruojamu priešiškumu. Stresas, suprantamas kaip ilgai trunkanti stipri psichinė įtampa, sumažėja, tačiau įprastinis — nerimas lydi beveik kiekvieną senstantį. Reikia skatinti pasikliauti ir veikti, vadovaujantis savo jausmais, būti sau ištikimam, save išreikšti. Tada turima daugiausiai galimybių patirti socialinę paramą, džiaugtis gyvenimu ir sėkmingai susidoroti su stresu.

Senyvo amžiaus žmonės dažniau susiduria su sutuoktinio ar draugų netektimi, tai gali būti depresijos priežastis. Pagyvenusiam žmogui, netekus artimo žmogaus, sumažėja jo savivertė, jaučiasi nereikalingas, praranda gyvenimo tikslus. Taip pat, pasak Rogerso, depresijos priežastis gali būti, jei savo pačių akyse mes esame toli nuo mūsų „idealaus Aš“, tada jaučiamės nepatenkinti ir nelaimingi. Kartais terapijoje yra naudojamas Rogerso klausimynas, kuriame prašoma pacientų nurodyti, kokie jie norėtų būti ir kokie jie yra iš tikrųjų. Kai idealusis Aš ir tikrasis Aš yra panašūs, tuomet samprata apie save yra teigiama. Jis siekė parodyti, kaip panašėjantys tikrojo ir idealiojo Aš vertinimai leidžia parodyti kliento asmenybės tobulėjimą veikiant psichoterapijai.

Svarbiausia psichoterapijoje įsijautimas į kliento emocinę būseną, kontakto atmosferos kūrimas, dėmesingas klausymas. Psichoterapeuto nuoširdumas, įsijautimas į kliento bėdas ir pagarba jam, yra svarbiausia kliento keitimosi psichoterapijoje prielaida.

 

 

Literatūros sąrašas: 

1. Kočiūnas R. (1998). Humanistinis optimizmas ar egzistencinis realizmas? Psichologija. 18, 117-123.
2. Kočiūnas R. (1995). Psichologinis konsultavimas.
3. Lefrancois G.R. (1987). The Lifespan.
4. Myers D.G. (2000). Psichologija.
5. Woolfe R., Dryden W. (1996). Handbook of Counselling Psychology.